Lionginą Šepetį pažįsta ir turguje

Visą gyvenimą mane persekiojo šita pavardė; dar ir šiandien kai kas ima ir paklausia, ar Lionginas Šepetys - ne giminė. Girdėjau pramanų, kad tai jis praskindavęs man kelius, padėdavęs įsidarbinti, nors mes taip ir nebuvom susitikę. Jo tėvas Klemensas Šepetys, siuvėjas, gyveno vienoje Kazliškių kaimo pusėje, mano tėvas Viktoras Šepetys, mūrininkas, iki gyvenimo pabaigos taip ir neįsirašęs į kolchozą, kitoje. Lionginas, be abejo, garsiausias tarp Šepečių, toli ėjęs, aukštai kilęs ir kas labai pamokoma - žemai nekritęs, kaip kai kurie kiti to meto visuomenės ir politikos veikėjai. Jį kaip kultūros ministrą iki šiol pamini geru žodžiu.

- Kaip manote, kodėl jums taip sekėsi?

- Kai klausdavo, kodėl mane vis siunčia į užsienį, įtraukia į sąjungines delegacijas, sakydavau, todėl, kad moku elgtis prie stalo su šakute, peiliu ir nebijau šnipų. Jeigu rimtai, aš visą gyvenimą ieškojau to, kas žadino viltį, ir man sekėsi. Nors buvo visokių situacijų. Pavyzdžiui, Kazliškiai, vokiečiai traukiasi, išsikasę bunkerį nuo bombų, prisėdam prie to bunkerio, žiū, ateina vokiečių būrelis, sako, aukis, eisi su mumis. Motina lekia paknopstom į trobą, drebančiom rankom atneša lėkštę kiaušinių, medaus ir vokiečiai sako: pasilik... Taip ir likau, o galėjo išvežt, galėjo tarybiniai paimt kariaut. Man sekėsi... Išskyrus Grenlandiją ir Kiniją, visur kitur esu buvęs...

- ...ir postuose pabuvęs.

- Ir postuose. Gal visokių yra nuomonių, bet jaučiu tokį santykį gan neblogą, ir užbaigiau gerai - gi signataras.

- Ir koks vakaras politiko?

- „Saulėlydis Nykos valsčiuje“.... Viena vertus, vakaras gal ir neblogas, nes turi patirties ir remiantis ja gali žvilgtelėt į dabartį, pamąstyt, pakritikuot, kita vertus, yra įprotis veiklos, kažką veikti norisi... Iš kur tos trys atsiminimų knygos („Neprarastoji karta“, Ar galėjau“, „Negeri užrašai - red. past.) - mėgstu sėdėt prie popieriaus, mėgstu prie jo pabūti...

- Rašyt atsiminimus - tarsi kvėpuot būtuoju laiku?

- Ne taip seniai kompozitorius Algirdas Martinaitis, duodamas interviu televizijai, sako, kad suradęs kažkada numestą kūrybos epizodą įterpė jį į kūrinį ir jis labai tiko. Mes, jau buvę politikai, į savo gyvenimą įterpiam tai, ką kažkada numetėm, tiktai man labai gaila, kad valstybė nesiryžta įterpti to, ką lengvabūdiškai iš to penkiasdešimtmečio išmetė. O istorija yra vientisa ir vis tiek volens nolens (noromis nenoromis - lot.) reikalauja į dabartį įterpt ir praeitį.

- Turit omeny kultūrinį palikimą?

- Pirmiausia jį, ir ne tik. Nebeįterpsi kolūkių ir nereikia jų terpti, bet, mano nuomone, žmonių bendrumo jausmas buvo didesnis. Aš nepeikiu individualizmo, bet jis jau išjungė bendrumą (gal neatsitiktinai šiandien kuriamos bendruomenės). Labai lengvai buvo atsisakyta kultūros namų, vaikų darželių... Ypač džiaugiuosi, kad kultūros intarpas grįžta. Žiūrėkit, mūsų televizija atiduoda duoklę toms kabutėse žvaigždutėms, o didžiuojasi tokiais kaip Adomaitis, Budraitis, Banionis... Tik kai iš seno įpročio užeinu į „Vagos“ knygyną, žiūriu, vitrinose vienas trečdalis - knygos, vienas trečdalis - moteriški drabužiai, kitas trečdalis - baldai... Manęs neerzina baldai, bet per anksti išstumiamos knygos.

- Kaip per anksti inteligentus išstūmė berniukai sportiniais kostiumais...

- Sąlygų reikia viskam, kas yra, kas auga, kas gali klestėti. Man regis, inteligentų gretos sumenko dėl to, kad jie nelabai reikalingi. Tarkim, ir Mokslų akademijos, kurios narys emeritas esu, balsas šiandien mažai kam reikalingas. Vyriausybė juo beveik nesiremia, planuojant, tariantis ekonomikos klausimais, akademija nebėra tas ekspertas, kaip kitados. Imkim kohortą - Marcinkevičių, Mieželaitį, Baltakį, Avyžių, - nenoriu liaupsint praeitų laikų, bet noriu pasakyt, kad anais laikais jų balsas buvo labai galingas, labai svarbus ir daug kas iš to meto bosų gal net grieždami dantimis ir raukydamiesi buvo priversti su jais skaitytis.

- O dabar?

- Negirdžiu nei balso, nei skaitymosi, velniai griebtų. Nežinau, ar įvedant eurą buvo atsiklausta kokio nors mūsų klasiko. Vargu. Sakydamas „atsiklausta“ turiu galvoje platesnę jo prasmę: tegu ir dėl įvaizdžio susirinktų, pakalbėtų, išgertų kavos. Todėl ir menksta inteligentų įvaizdis. O kita vertus, gal įvyko ir pačios inteligento sąvokos perversmas? Gal dabar kartelė tam inteligentui taip žemai nuleista, kad mes visi - inteligentai? Kartais eidamas išgert kavos juokauju, kad į kavinę einu dėl inteligentiškumo.

- Žinot, ko labai gaila? Kad per Nepriklausomybę išvogtas ar iššvaistytas Lietuvos turtas yra tas dėmuo, kurio nebus įmanoma įterpti į dabartį.

- Čia mūsų rezervas. (Juokiasi.)

- Jums niekas nesakė į akis, neva sovietmečiu valdžia nevogė ne todėl, kad buvo doresnė, bet todėl, kad nebuvo ko?

- Iš dalies taip, vogti negalėjo. Kita vertus, korupcija buvo tokia: sakykim, vienas kitas dirbantis užsienyje atveždavo viskio. Padėdavai jį poilsio kambariuke, kur užeidavo Brazauskas, Astrauskas, kiti ir po truputį išlenkdavo, aptardami reikalus, kuriuos aptarti reikėdavo be mikrofonų...

- Jūs laidojat viltį, kad buvo žmonių, dirbusių Lietuvai iš įsitikinimo, o ne dėl to, kad neturėjo galimybės lobti.

- Nebaigiau sakyt. Nuo vagysčių sulaikė, viena, kad nebuvo ko vogt, antra, bausmės buvo numatytos labai didelės. Trečias dalykas, nenoriu pergirti, bet faktas, tada dirbom tokiomis sąlygomis, kad reikėjo kovoti, nevartokim to žodžio „kovoti“, sakykim, įveikti ir įveikdami pasipriešinimą, mes dirbom Lietuvai. Aš dalyvavau daugelyje dainų švenčių kaip organizacinio komiteto pirmininko pavaduotojas, galop ir pirmininkas, ir man reikėjo įtikint (įveikt) pirmiausia antrąjį sekretorių Charazovą, kad reikia šitą šventę rengti, antra, aš turėjau įrodyti, kad išlaidos apsimoka, kad taip auklėjam visuomenę, turėjau įveikti net Ministrų tarybos pirmininko pavaduotoją, kad mums tiek pinigų reikia (milijonas rublių buvo dideli pinigai, - tokia sąmata būdavo). Turėjau įveikti ideologus, kad „Lietuva brangi“ reikia sugiedoti šitoje dainų šventėje, net save truputį turėjau įveikti, kaip visa tai atrodys. Todėl tai buvo grojimas pianinu abiem klavišais: skambini baltais Lietuvai, bet skambini ir juodais, kad pateisintum baltųjų skambesį. O kiek buvo rajonų vadovų, kurie mušėsi, kad nebūtų visa pramonė sutelkta tik Vilniuj, kaip buvo padaryta Rygoje, kad į sostinę nesuvažiuotų draugai baltarusiai ir ji netaptų vis labiau nelietuviška...

- Norite pasakyt, kad patriotiškumo buvo daugiau?

- Jo ir kaina didesnė buvo, nes už kiekvieną neapgalvotą žingsnį galėjo galva nulėkti nuo pečių. Žinoma, buvo ir klaidų, ir nekovojusiųjų buvo. Dieve, juk Paskutinės vakarienės užstalėje ir Judas buvo, - nuo Judo laikų niekas iš esmės ir nepasikeitė.

- Tik vakar deficitas buvo žirneliai, šiandien - garbė.

- Na, žirnelių buvo ir anais laikais. Ko dar būdavo? Tėvui parveždavau į kaimą dėžę čekiško alaus, ją tėvas atiduodavo kaimynui ir šis už tą dėžę jam apardavo arus. Bet kai nutarėm pakeist televizorių į japonišką, teko ir man ieškoti blato. Pirmą mašiną „Moskvičių“ įsigijau už tetos Marytės pinigus be jokio blato. Kiek panešiotą, bet kaiman parvažiuoju, tėvą į Kazliškių malūną, įsimetęs maišą rugių, vežu, važiuoju prie Makių ežero, o kai reikėjo jį pakeisti, vėl reikėjo blato. Dėl knygų irgi daug mažiau vargo nei jūs turėjau. Kai jau dirbau sekretorium, buvau tiesiog užverstas jomis, man atnešdavo kiekvieną leidinio egzempliorių. Vien su autografais apie tris šimtus yra.

- Ir visos perskaitytos?

- Dieve, ne visos, dedikacijos - visos. Bet aš daliju tų dedikacijų gražų skambesį perpus - pusę man ir pusę mano kėdei. Ypač Miežis (Mieželaitis -D.Š.) mane liaupsindavo: nebuvo Naujų metų, kad jis neparašytų man ir mano žmonai puikiausio sveikinimo, koks aš vadovas ir kokia mano plunksna...

- Dvelkia padlaižiavimu...

- Ne. Paaiškinsiu kodėl. Kada mane šalino iš pareigų aštuoniasdešimt devintais metais per vadinamąjį „juodąjį plenumą“, jis pasakė: draugas Šepety, jeigu šlubuoji, šlubuok vienas, neversk partijos šlubuot... Kai imu svarstyti, kodėl Baltušis kaip ir Mieželaitis nenuėjo su Sąjūdžiu, juk abiejų kūryba buvo humanistinė, nukreipta ir į ateitį, ir į Lietuvą ir taip toliau, suprantu, kad jie buvo per daug valdžios išlepinti. Užtat atėjus laikui, kai niekas nekreipė į juos dėmesio, nekvietė prisidėti, susigūžė, užsidarė savy, o Baltušis net pasakė antiatgimiminę kalbą, po kurios, prisimenat gal, jis buvo kone persekiojamas.

- Ilgitės ano meto aukštuomenės?

- Ne ne ir ne. Nors manau, kad prezidentė daro klaidą nerengdama priėmimų Vasario 16-ąją ir Liepos 6-ąją kaip kiti iki jos buvę prezidentai. Juk ne pinigai esmė. Juk priėmimas yra bendravimo, šventiškumo reikalas, juk tūkstantmečiais iškilūs įvykiai būdavo palydimi geru bendrumo jausmu. Tokiomis progomis nors kartą per metus susirenka ir bendrauja žmonės, kurie surišti darbo Lietuvai, jeigu norite, ryšiais.

- Ar benuvažiuojate į tėviškę?

- Gal prieš kokius penkerius metus sūnus mane pravežė pro Kazliškius, pro Balninkus iki Utenos (ten jau žmonos tėviškė), truputį vėliau buvau Želvos mokyklos šimtmečio minėjime... Ruošiuosi kada nors apsilankyti, bet aš truputį prietaringas. Sako, jei tokio amžiaus aplankai gimtąsias vietas, tai tarytum paskutinį kartą... Nenoriu paskutinio karto, bet šiemet važiuosiu, nes traukia. Prisimenu vietas, kur eidavom meškerioti, Trijų pušelių kalną ar Sargukalnį, kur kartais mėgdavau dar vokiškais metais vienas nuėjęs pasėdėt, o dabar mėgstu paklausyt sveikinimų koncertų. Nervina jų tekstai, bet melodijos nukelia į senus laikus, vaikystę, ir einu tada per gimtas vietas tarytum vieškelio grioviuose karosus su kaše traukdamas...

- Praeiviai gatvėje dar jus atpažįsta?

- Pažįsta ir turguj dar. Aš mėgstu Kalvarijų turguj pirkti obuolius ir kartais man sako, ai nuleisim jums, ponas Šepety, pigiau.

- Ir jums malonu tai girdėti?

- Taip, bet ne todėl, kad nuleidžia, o todėl, kad pažino. Mane tai džiugina, tai satisfakcija tam senamadiškam niurzgimui, kuris vis tiek nėra išvengiamas, senatviškam pamąstymui apie perspektyvą, kuri nėra išvengiama, galų gale tai satisfakcija tam faktui, kad Čiurlionio gatvėn išėjęs pavaikščiot šiandien nebesutinku savo amžininkų ir todėl išsivedu šuniuką.