Lina Lužytė apie žmones ir žaislus

Linos Lužytės pavardę pastebėjau prieš keletą metų kino festivaliuose Vilniuje. Bet noras pakalbinti jauną režisierę atsirado tik po jos pirmo pilnametražio dokumentinio filmo „Igruški“. Tai buvo pataikymas į dešimtuką. Tema, medžiaga, mokėjimas būti „muse ant sienos“, diskretiška atida ir supratingumas savo herojams - visa tai nuoširdų pasakojimą apie nedidelio Baltarusijos miestelio žaislų gamintojus nelegalus pavertė imlia alegorija. Žaisliukai - ne tik ryškiaspalviai sintetinio kailio meškinai, katinai, krokodilai ir kūlverstukai, bet ir jie, Žlobino gyventojai, aklavietėje atsidūrę politinio režimo įkaitai.

- Lina, kodėl ieškoti bedarbių nusidanginai taip toli - net į Ukrainos pasienį?

- Neturėjau tokio tikslo - papasakoti, kaip išgyvena bankrutavusio fabriko darbininkai kažkur Gomelio srityje. Filmas, galima sakyti, gimė iš vieno „kadro“, kurį prieš keletą metų pamačiau traukinio lange, grįždama iš Ukrainos į Vilnių. Ilga nuobodi kelionė traukė į miegą. Pabudau stabtelėjus traukiniui, o prieš mane lange dvi galvos - pliušinio dramblio ir vyriškio. Aiškiai pageriančio. Gal sapnuoju? Išlipu į peroną, užtvindytą žmonių su ryškiaspalviais žaislais. Visi, nepaisydami milicijos, atakuoja traukinio keleivius, stengdamiesi ką nors parduoti. Praėjo keleri metai, o to vaizdo taip ir negalėjau pamiršti. Nutariau sugrįžti ir išsiaiškinti, kas gi ten vyksta.

- Filme tiek įdomių spalvingų personažų, charakterių, likimų. Kaip juos atsirinkai?

- Teisingiau būtų pasakyti, kad jie patys mane pasirinko. Filmavau tuos, kurie sutiko filmuotis. Nors iš pradžių atrodė, kad tokių rasti išvis nepavyks. Menkai temokėdama rusiškai, daugiau aiškindama gestais, bandžiau klausti sutiktų gatvėje, ar ką nors žino apie žaislų gamintojus. Visi bėgo šalin. Galiausiai stotyje prie manęs pati priėjo moteris su kailine kate: kupi košku! Nusipirkau ir su kate grįžau namo... Neilgam.

Nuvykus antrą kartą jau sekėsi geriau. Vėl prie stoties sutikau tą pačią moterį. Sakau, ir vėl ką nors iš jūsų nupirksiu, tik leiskit pafilmuoti. Papasakojo apie save, apie bankrutavusį dirbtinio kailio fabriką, apie namudinį žaislų verslą. Ir kaimynė siuvanti žaislus. Nuėjom, susipažinom. Trumpiau tariant, personažus filmui susiradome taip pat, kaip gyvenime susirandami draugai - vieni per kitus. Žinoma, jų buvo nedaug, gal tik keli procentai miestelio gyventojų. Kurie nerodė priešiškumo, baimės, nepasitikėjimo.

- Ar esama miestelyje kitokios pramonės?

- Yra ir mėsos, ir metalo gamyklos. Kai kas ten įsitaisę visai neblogai. Matėme gatvėse net naujutėlių BMW. Bet mūsų herojai - tai tie, kurie liko už borto. Beje, žaislai atsirado ne iš karto. Iš pradžių siuvo vaikiškus drabužėlius, šlepetes, liemenes, lovų užtiesalus. Kai jau tos produkcijos nebepirko, perėjo prie žaislų. Dažniausiai dirba šeimyninės rangos metodu. Kerpa, siuva, kemša, klijuoja...

- Įsivaizduoju, kokiu oru - be ventiliacijos, be specialios įrangos - kvėpuoja ankštame kambarėlyje į tą gamybą įsitraukusi šeima.

- Sintetiniai pūkai, sintetinės dulkės. Mikroskopiniai sintetiniai spygliukai sminga į plaučius, sukeldami astmas, alergijas, nepagydomas plaučių ligas. Ypač vaikams. Besilaukiančios moterys stengiasi to užsiėmimo atsikratyti.

- Ar sutikai inteligentiškų žmonių, kurie būtų bandę paanalizuoti, kas gi įvyko po Sąjungos griūties? Kur jie nuėjo per tuos du dešimtmečius? Pasidomėję gyvenimu už sienos?

- Iš esmės visi apie tai kalba. Tik tos kalbos - buitinio lygio, nepakylančios iki analitinių apmąstymų. Klausdavo manęs: kaip ten pas jus? Ir nelaukdami atsakymo patys nuspręsdavo: na, aišku, dar blogiau. Tokia išvada lyg ir pasiguosdavo. Jie puikiai žino, kas yra oficiozinis melas, laikraštinė propaganda.

- Ar yra miestelyje kino teatras, koks nors kultūros centras?

- Kino teatras yra. Jame dirbanti moteriškė - ir kasininkė, ir kontrolierė, ir filmų demonstruotoja. Kartais visą vaikų klasę atveda kokių „multikų“ pasižiūrėti. Yra ir kultūros centras. Dar sovietmečiu statyti prašmatnūs rūmai su kolonomis. Ten nuolat rengiamos pompastiškos, paradus primenančios šventės. Susirenka nemaža minia, daug ryškiai, provokuojamai apsirengusių merginų. Skamba prasčiausias vakarietiškas „popsas“. Kažkas pasako vieną kitą nuobodžią kalbelę, bet jų niekas nesiklauso. Bernai sulaksto į parduotuvę ir grįžta girti. Tada visi skirstosi.

- Girtuoklystė - lyg ir natūrali tavo filmo potemė...

- Tai prieinamiausias būdas tiems žmonėms užsimiršti, atsijungti nuo problemų. Be to - pigus. Nes degtinė ir cigaretės ten daug pigiau, nei pas mus. Nors maistas (beje, labai neskanus) - brangesnis. Ypač stebino bulvių kainos: 5 Lt už kilogramą. Baltarusijoje!

- Įsiminė senis, gyvenantis troboje su rusiška krosnimi. Byrantis tinkas, drykstantys apmušalai, dulkini ryškiaspalviai skudurai ant sienų - tokio interjero specialiai nesukurs joks vaidybinio filmo dailininkas. Ir ta lova, kurioje senis gyvena: miega, valgo, rūko, klausosi radijo, kalbasi su užsukusiu kaimynu...

- Jūs tik matėte, o mes filmuodami jautėme visu savo kailiu. Troboje tvyro neįtikėtinas dvokas, blusos, utėlės... Kartą, didžiai mano nuostabai, „neįgalusis“ senis iš tos lovos išlipo. Tada supratau: sąmoningai pasirinko tokį gyvenimo būdą, nes nėra prasmės keltis.

- O po tokio filmavimo - karšta vonia, dušas...

- Kokia vonia, koks dušas! Tame bute, kurį nuomojome, ne visada ir šalto vandens būdavo. Galėdavo pradingti kad ir savaitei. Kai atsiranda, gali apsiprausti dubenyje.

- Gal jau dabar viskas atrodo kaip egzotika?

- Kai pats su tuo susiduri, taip nebeatrodo. Supranti, kad ten gyvenantys žmonės nori to paties, ko ir visi kiti - mylėti, auginti vaikus, išlaikyti šeimas. Visi ieško būdų, kaip bent trumpam ištrūkti iš tos klampios kasdienybės.

- Girta moteris, pritardama sau gitara, dramatiškai, su įtūžiu dainuoja liaudišką romansą „Satana guliat ustal...“ Irgi būdas nuleisti garą...

- Kaip supratau, tas romansas jau plačiai paplitęs. Ten buvo dar vienas kupletas, kur jau visai aišku, kas tas „satana“. Prašė, kad jo neįdėčiau - jai gali blogai baigtis.

- Kaip pavyko įgyti tokį žmonių pasitikėjimą? Turint galvoje tą pradinį priešiškumą, nenorą nė artyn prisileisti?

- Turėjau tapti muse ant sienos ir išmokti juos stebėti. Prisipratinti. Netraumuojant jų gyvenimų.

- Kokį tikslą sau kėlei, montuodama filmą?

- Atkurti tai, ką mačiau, neprimetant savo dramaturgijos ir koncepcijos. Norėjau papasakoti apie žmonių pastangas išgyventi ir džiaugtis gyvenimu nepaisant visko. Tai daryti padeda gerai įsisąmoninta taisyklė: mažiau žinoti, niekur nesikišti. Net motinos kamantinėjamas berniukas atkakliai tvirtina: mažiau žinosi - geriau miegosi. Neįgali, išnešioti žaislus motinai padedanti mergaitė - kaip to gyvenimo simbolis. Kad galėtum išgyventi sistemoje, turi būti arba ne viso proto, arba gerti.