Lietuviškų ristynių kovotojas ir profesionalus karys: „Tai papildo mano veiklą kariuomenėje“

Garsaus rašytojo Mariaus Katiliškio viename tekste paminėtos jaunimo šėlionės paskatino Tomą rimčiau pasidomėti aprašytomis dvikovomis ir po kelerių intensyvių paieškos metų drauge su bendraminčiais pristatė lietuviškąsias ristynes.    

Kaip kilo mintis tapti kariu?

Iš tiesų kelias link karinės tarnybos nebuvo lygus. Per patį ekonominės krizės įkarštį, intensyviai ieškodamas darbo, pradėjau galvoti, ar eiti į kariuomenę, ar  emigruoti. Su žmona jau buvome pasidarę vizas į Kanadą, tačiau tuo pačiu metu buvau nusiuntęs savo gyvenimo aprašymą ir į Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos skyrių. Kai gavau teigiamą atsakymą, kaip ir buvome nusprendę vykti į Kanadą, tačiau dėl šeimyninių aplinkybių ir šunų, kurių tiesiog neturėjome, kur palikti, neemigravome. Tiesa, 2011 metais, aš nepriėmiau Lietuvos kariuomenės pasiūlymo, nes susiradau pastovų ir gerai apmokamą darbą. Tačiau darbo atmosfera buvo prasta, tvarka nusistovėjus, o mano vidinės vertybės nesutapo su darbo politika. Priėmiau sprendimą išeiti iš darbo ir eiti į karinę tarnybą. Taigi, būdamas 31 metų išvažiavau į Bazinius karinius mokymus.

Kaip atrodė pirma diena, kai užsivilkai uniformą?

Tą dieną ne tik užsivilkau uniformą, bet ir nusikirpau ilgai turėtus ilgus plaukus. Atėjęs į kariuomenę iš prieš tai buvusios darbovietės nejaučiau jokio diskomforto. Tą karišką kasdienybę man buvo nesunku priimti.

Kurį karinį vienetą pasirinkai po Bazinių karinių mokymų?

Pasirinkau Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino štabo batalioną. Atvykus į šio bataliono Garbės sargybos kuopą buvo toks savotiškas jausmas – daug kas kitaip, nei karinių mokymų pradžioje.  Šiandien manau, kad Garbės sargybos kuopa labiau tinka jaunam kariui, kad šis gautų pačius tarnybos pagrindus, išmoktų elementarios kariškos disciplinos. Man jau to nereikėjo, nes buvau subrendęs su nusistovėjusiomis vertybinėmis nuostatomis ir tai leido save ugdyti kaip karį. Buvau paskirtas į žvalgybos būrį ir netrukus turėjau rimtų asmeninių išbandymų. Tiesiog supratau, kad, jeigu noriu ir toliau tarnauti čia, turiu išmokti plaukti. Tą padaryti man padėjo tarnybos draugai, o aš aiškiai suvokiau,  kad dėl karinės tarnybos pasirinkimo neklydau. Čia nesvarbu, kokie santykiai darbe, bet pratybose, kažkur miške ir pasaugodavome vienas kitą, ir vienas kito, prireikus, kuprines panešdavome.

O be plaukimo ar dar buvo iššūkių tarnybos metu?

Nepavadinsi tai iššūkiu, tačiau tarnyba Garbės sargybos kuopoje yra savotiškas išbandymas. Tekdavo derinti reprezentacinius ir karinius reikalus. Pastarieji man labiau buvo prie širdies. Šalia pirmos funkcijos, konkrečiai žvalgybos būrys turėjo kovinę funkciją – vykdyti žvalgybines funkcijas. Tuo metu ši funkcija mane labiau traukė, norėjau būti karys kovotojas. Labiau orientavausi į kovinių gebėjimų lavinimą, domėjausi taktika, daug skaičiau karinės literatūros. Čia pravertė ir mano aukštasis išsilavinimas. Tarnaudamas  Garbės sargybos kuopoje turėjau galimybę važiuoti į visus reikiamus kursus, mokymus. Aš galėjau išsikelti sau tikslus ir jų siekti.

...Gal gali papasakoti apie kovos menus, kaip jie atsirado tavo gyvenime? Ta meilė jiems iš vaikystės atėjo?

Taip, iš tikrųjų iš vaikystės atėjo. Augau Panevėžy. Tas laikotarpis, kai labiausiai formuojasi pasaulėžiūra praėjo labai sudėtingai. Paskutinis XX amžiaus dešimtmetis, miestas išdalintas rajonais, valdomas nusikalstamų grupuočių. Ir tuo metu jaunimas turėjo du pasirinkimus: būti banditais ar būti neformalais, niekur nepritampančiais. Pasirinkau antrą variantą. Mokiausi gerai, bet buvau nepritapėlis, nusprendęs, kad geriau būsiu ilgaplaukis ir metalistas, negu forsas. Ir galvojau, jeigu gausiu kažkada „per arbatinuką“, tai gausiu išdidžiai. Tad galima sakyti ne dėl pergalių ar simpatijų, o dėl savęs nuolatos užsiiminėjau vienokiais ar kitokiais kovos menais.

Turbūt tais laikais buvo populiaru karate, bet kada būtent tavo gyvenime atsirado ristynės?

Ristynės atsirado kur kas vėliau, kai persikrausčiau į Vilnių, studijų metais. 2009 metais teko daug bendrauti su istorijos rekonstruktoriais, matydavau riterių kovas, na ir vėl po truputį užsidegiau kovos menais. Ristynių sąvoka kažkaip atsitiktinai atsirado. Apie tai pirmą kartą išgirdau dokumentiniame filme apie rašytoją Marių Katiliškį, kuris susiėjimų metu siūlydavo eiti ristynių. Pradėjau klausinėti žmonių, domėtis. Reikėjo gan daug laiko suprasti, kad vis dėlto tai ne smūginė technika, o labiau imtynės. 2013 metais su kolega Andriumi Janioniu padarėme pristatymą apie ristynes viename rekonstrukcijos festivalyje, tačiau didelio susidomėjimo nesulaukėme. Nepaisant to, kažkaip viduje jaučiau, kad turiu tai tęsti. Tikėjau tuo, ką darau ir ėjau pirmyn.

Nuo kada Lietuvoje buvo užsiiminėjama ristynėmis?

Rekonstrukcinis ristynių darbas privedė prie to, kad seniau Lietuvoje jos buvo labai praktikuojamos XIX amžiaus antroje pusėje, kai Lietuvos kaime vystėsi vidurinioji klasė – ūkininkai. Jauni žmonės ristynėmis išbandydavo savo jėgas. Skirtingose Lietuvos vietose, skirtingos taisyklės. Visą tą informaciją mes rinkome ir renkame iki šiol.

O kaip dabar atrodo ristynės?

Jau yra žinomos aiškios taisyklės, jos yra pagrįstos etnografine medžiaga. XIX amžiuje buvo kovojama kitaip. Dabar priešininkai kovos pradžioje stovi laisvai, prie priešo prieinama kaip norima, o XIX amžiuje kova prasidėjo fiksuotu suėmimu, tai yra vienas kitą apkabindavo, rankas už nugaros sujungdavo ir būtent taip pradėdavo kovą. Šiais laikais tai būtų ganėtinai statiška, o mes norime, kad tai būtų gyva, ne muziejaus eksponatas. Mūsų noras, kad ristynės būtų tokios žinomos kaip ir imtynės. Ir džiaugiuosi, kad kol kas mums tai sekasi. Dabar į savo organizuojamas varžybas kviečiame kovotojus iš kitų imtynių šakų, ir jie labai nesunkiai perpratę ristynių taisykles gali kovoti.

O kaip atrodo ristynių apranga?

Apranga yra lininė, nes norime atspindėti tuos senus ristynių laikus, kuomet buvo rankomis siuvami drabužiai, o pati medžiaga būdavo išgaunama rankomis, nuo pat linų sėjos iki drabužio apsivilkimo. Ir visus darbus jie nudirbdavo patys. Ristynių technika yra tokia, kad nesuplėšytų drabužio. Tai reiškia, kad susiėmimai XIX amžiuje buvo tik uždari, netempiant rūbų, išskyrus vieną aprangos detalę – diržą. Dažniausiai piemuo juosmenį būdavo apsirišęs virve, už kurios ir būdavo galima imti, bet tik ne už rūbų. Siūdami savo ristynių drabužius mes rėmėmės XVIII amžiaus sermėgos (viršutinio rūbo) pavyzdžiu ir jį pasiuvome šiuolaikiškai. Kirpimas tradicinis, medžiaga – linas, bet tam tikras detales – apykaklę ir rankoves – sumoderninome, pakietinome , juosmuo yra sujuosiamas virve.

Kaip atrodo pergalė?

Taisyklės yra sukurtos pagal šiuolaikinį imtynių sporto standartą, tačiau atsižvelgiant į ristynių elementus. Kova trunka du raundus po 2 minutes, tarp jų – 1 minutės pertrauka. Kovą galima  laimėti švaria pergale – atlikus metimą ir priešininką išlaikius ant menčių 5 sekundes, taip pat galima laimėti 10 taškų persvara arba paprasčiausiai surinktais taškais.

Kokios ateities ambicijos?

Prieš akis yra didelis darbas – tradiciniais pagrindais paremtas mokymo metodikos kūrimas, be kurio tradicija tikrai nebus iki galo atgaivinta. Tai būtų klubai, galbūt net būtų galima ristynes įtraukti į bendrojo ugdymo programą, bet tam iš pradžių  reikia parašyti knygą ir dar daug šaltinių išstudijuoti.

Kaip visuomenė priima ristynes? Domisi?

Taip, domisi. Dirbant su etnografiniais dalykais yra labai didelė grėsmė tapti teatru, vienkartiniu įvykiu, todėl šito labai vengiu. Norėjau, kad tai būtų gyva tradicija, kad tai būtų organiška šiuolaikinio gyvenimo dalis, šiek tiek kitokia, nes kovos ant šieno tikrai neišvysi kiekvieną dieną. Gyvenant mieste, kovoti ant žolės ar šieno mano raumenims yra nuovargis, bet galvai didžiulis poilsis. Todėl šiuolaikiniam žmogui ristynės gamtoje turėtų turėti gan gerą poveikį. Stengiamės bent šiek tiek išlaikyti kontrastą tarp šiuolaikinių imtynių sporto šakų. Iš pradžių žmonės nelabai supranta, tačiau tai kelia susidomėjimą, duoda poveikį. Ir, aišku, tai mūsų istorijos dalis.

Ar jautiesi kaip žmogus, kuris nuo istorijos nubraukė dulkes?

Žinot, aš taip jaučiuosi, bet nubraukti dulkes neužtenka. Galima pasiimti akmeninį kirvuką, nuo jo nuvalyti dulkes, pasimosikuoti, duoti kitam ir vis tiek galiausiai suprasti, kad šiuolaikiniai kirviai visgi daug geriau kapoja malkas ir vėl pamiršti tą – akmeninį – kirvuką. Svarbiausia, kad ši atgaivinta veikla, nubraukus dulkes, taptų tokia, kuri daugiau nebeapdulkėtų.