Leonardo DiCaprio: "Norėjau būti biologu"

Nors užaugau Holivude, iki 13 metų rimtai maniau, kad būti aktoriumi yra beveik tas pats, kas būti masonu, jog tai kraujyje ir perduodama tik per genus. Man kažkodėl net nešovė į galvą, kad galima paprasčiausiai pasisamdyti agentą ir nuvykti į bandymus.

Nemėgstu mokyklos: ten esi verčiamas koncentruotis į tai, ko nenori žinoti.

Mokykloje į mane mažai kas kreipė dėmesį. Bent jau iki tol, kol iš neturėjimo ką veikti ėmiau vaizduoti idiotą sumušta ranka.

Pirmasis bučinys buvo pats bjauriausias pojūtis mano gyvenime. Paskui, kai visa tai baigėsi, ėjau ir spjaudžiausi turbūt porą kvartalų.

Manau, mane sunku būtų pavadinti užsispyrusiu žmogumi, bet faktai byloja ką kita. Tais metais, kai man sukako penkiolika, nuėjau bene į 160 skirtingų perklausų ir bandymų, bet negavau nė vieno vaidmens.

Man visada patiko mamos požiūris į mano sėkmę.Prisimenu, kai staiga tapau garsus, ji kas rytą ateidavo į mano kambarį ir sakydavo: "Lipk iš lovos, daryk mankštą ir baik tingėti, mažas miegantis kirmine!"

Džiaugsmas dėl šlovės praeina gana greitai, ir tu supranti, jog tikroji dovana yra ne tai, kad tave atpažįsta gatvėje, o tai, kad tavo filmai liks po tavo mirties.

Kad ir kur eičiau, žmonės spokso į mane išplėtę akis, ir aš iki šiol nesuprantu, ar jie taip nori parodyti, jog mane pažino, ar jiems tiesiog atrodo, kad apsirengiau kaip pederastas.

Nemanau, jog reikėtų nekęsti paparacų. Žinoma, tai skverbimasis į asmeninį gyvenimą. Bet iš tikrųjų mane labiau vimdo tai, kad Holivudo žvaigždės valandų valandas kalba, kaip nekenčia paparacų, o paskui džiaugiasi geltonuosiuose žurnaluose pamatę gražią savo nuotrauką.

MAMA. "Ji vienintelis žmogus, kuriam aš dovanočiau deimantą", - sako aktorius apie savo motiną Irmeliną Indenbirken-DiCaprio.

Įtariu, jog gana sunku būti vienišam.

Man patinka pačios paprasčiausios mergos - tos, kurias kasdien matai gatvėje: studentės, padavėjos ir panašiai.

Labai dažnai pasirodau vakarėlyje lydimas merginos, su kuria manęs niekas nesieja, tik paprasčiausia draugystė. Manau, tai labai paprasta, bet nieko negaliu įtikinti, kad jeigu eini su mergina į kiną, tai nebūtinai su ja nori permiegoti.

Jeigu kartais į vakarėlį ateinu su vyriškos lyties draugu, tai visai nereiškia, kad aš gėjus ar ketinu juo tapti.

Labiausiai man norisi pabūti neatsakingu puskvailiu - tokie yra daugelis mano pažįstamų. Bet kai pagalvoju apie tokio elgesio pasekmes, suprantu, kad vargiai galiu tai sau leisti.

Mažiausiai norėčiau pavirsti tipišku riebiu Holivudo niekšu su dideliais pinigais. Aš augau skurde ir iš tiesų buvau laimingas būtent tada.

Kas kartą, kai man pasiūlo vaidmenį, aš prisimenu Riverį Phoenixą (amerikiečių aktorius, kurį DiCaprio pakeitė filme "Krepšininko dienoraštis", kai šis mirė būdamas 23 metų nuo narkotikų perdozavimo. - Red. past.).

Niekada nieko neatkalbinėsiu nuo narkotikų. Jeigu tu keletą metų sakai žmogui "ne", tik dar labiau jį skatini.

Jeigu manęs paklaustų, su kuo norėčiau pasikalbėti iš tų, kurie jau mirę, atsakyčiau, kad su Orsonu Wellesu (amerikiečių filmų ir teatro režisierius, aktorius, scenarijų autorius, diktorius ir prodiuseris. - Red. past.) tą akimirką, kai jis kūrė "Pilietį Keiną" (1941 metais sukurtas filmas, kurį daugelis kino kritikų vertina kaip vieną geriausių visų laikų filmų. - Red. past.). Bet žurnalistai tokių dalykų neklausia.

Man regis, didžiausia Amerikos problema ta, kad ji bando daryti tvarką šalyse, apie kurias nieko nežino.

Daugiau nei 90 procentų to, ką aš skaičiau apie save įvairiuose žurnaluose, buvo siaubingai mutavusios versijos, išpūstos iš interneto gandų.

Mane sunku nustebinti. Labiausiai apstulbinęs dalykas, kurį mačiau, įvyko Afrikoje. Du jauni liūtai dorojo negyvą antilopę gnu. Paskui iš krūmo pasirodė maži liūtukai. Ir tada vyresnieji liūtai atsitraukė ir leido mažyliams prieiti prie geriausių kąsnių. Jie visi kartu aplipo maitą tarsi skruzdėlės, radusios kažkieno išspjautą karamelinį saldainį.

Man norisi manyti, kad dokumentinis filmas neturi režisieriaus, nes jo režisierius - Dievas.

Afrika - viena iš paskutinių vietų, kur iki šiol man pavyksta išsaugoti anonimiškumą.

Po filmo "Kruvinas deimantas" (2006 m. filmas, pasakojantis apie briliantų verslą karo siaubiamoje Siera Leonėje. - Red. past.) atsargiai žiūriu į briliantus. Neatsimenu, kada pirkau juos paskutinį kartą. Turbūt savo motinai, nes ji yra vienintelis žmogus, kuriam galėjau nupirkti deimantą. Bet tada, deja, prieš perkant man neatėjo į galvą sužinoti, kokia šio brangakmenio istorija.

Aš gana ilgą laiką praleidau Afrikoje ir mačiau, su kokiomis problemomis ten susiduria žmonės. Grįžęs namo supratau, kad daugiau nebenoriu girdėti apie jokias bėdas, kurios kamuoja žmones iš mano rato.

Šlovė - tai universalus leidimas: kur nori, ten eini.

Su išoriniu pasauliu stengiuosi elgtis atsargiai. Ant mano stogo saulės baterijos. Vairuoju hibridinį automobilį - "Toyota prius", kuri išmeta 75 proc. mažiau dioksido nei įprasta mašina. Tokius atomobilius nupirkau motinai, tėvui ir jo naujajai žmonai. Bet žinau, kad to nepakanka. Pavyzdžiui, aš neturiu komposto duobės.

Man regis, vaikystėje aš svajojau tapti biologu, nors laikraščiuose to nerašo.

Jeigu tikėčiau visomis tomis šiukšlėmis, kurias apie mane rašo, tikriausiai jau gulėčiau ligoninės lovoje, o aplinkui suktųsi susirūpinę psichiatrai. Pats absurdiškiausias dalykas - kad aš gėjus. Nes aš gi ne gėjus.

Nenoriu pasakoti, koks buvau laimingas, kai man teko dirbti su Scorsese. Kad ir ką apie tai pasakyčiau, tai nuskambės kaip kvaila žurnalistinė klišė.

Jeigu kuri filmą tik norėdamas ką nors pasakyti pasauliui, bet tuo pat metu nebandai jo pralinksminti, - tuščiai gaišti laiką.

Aš neturiu jokių politinių siekių ir mane mirtinai gąsdina žmonės, kurie jų turi.

Apskritai man patinka, kaip sukurtas pasaulis.

Aš turiu ne taip jau daug baimių: ryklio, ateivių ir globalaus atšilimo.

Visada siek tiesos.

"Esquire"