Leonardas DiCaprio: "Aš atradau, kas svarbiau už mane"

Žiūriu į santūrų, gerų manierų, visiškai negestikuliuojantį žmogų, iš visos mimikos paletės linkusį tik į neutralią šypseną. Įsivaizduoju, kaip aš pateikiu savo klausimą, jis atsistoja iš už stalo, pademonstruodamas savo ūgį (1, 86 cm), šaltai atsisveikina, apsisuka ir nueina. Ir aš lieku tuščiame restorane viena.

Tačiau realybėje mes vis dar dviese. DiCaprio, viena ryškiausių nūdienos kino žvaigždžių, kažkaip įtikino viešbučio ant Holivudo kalvų vadovus palaisvinti restoraną mūsų pokalbiui, pasiūlė užsisakyti, ko pageidauju, iš meniu, nors pats ketino tik išgerti kapučino, ir dabar iš trisdešimties esamų staliukų užimtas tik vienas. Ir aš galiausiai pasiryžtu. Klausiu.

Jis nepakyla ir neatsisveikina šaltu veidu. Atvirkščiai - šypsosi. Ir visai ne iš aukšto. Panašu, netgi nelaiko šio intymaus klausimo kvailu ar nemandagiu. DiCaprio šypsosi gudriai. Kolegos mane perspėjo: jis išskirtinai protingas ir subtilus, todėl laukti tiesių atsakymų būtų naivu. Kolegos buvo teisūs. Jo nesutrikdysi.

Leonardai, jums 37 metai. Vargu ar suklysiu sakydama, kad klausimas "Kada pasiryšite sukurti šeimą?" domina daugelį. Tačiau jūs susitikinėjate tik su supermodeliais. Tai sąmoningas pasirinkimas ar galbūt taip pasireiškia jūsų trauka prie grožio?

Prisimenu, kaip tada radau tą knygą - apie Howardą Hughesą, milijardierių, genijų, režisierių, aviacijos pionierių ir novatorių, aistringą ir beprotišką asmenybę... Todėl ir Scorsese filmas tapo įmanomas - nes aš pats atsiradau jo traukos lauke. Labiausiai mane žavėjo jo domėjimasis kino žvaigždėmis. Tiesą sakant, tik su žvaigždėmis jis ir išgyveno didelius romanus - su Ava Gardner, Katharine Hepburn... Ir aš priėjau išvadą: kuo labiau jis žavėjosi tomis moterimis, kuo dosnesnė buvo jo globa, tuo labiau jis žiūrėjo į jas kaip į savo mylimus lėktuvus. Į tuos bedvasius objektus jis irgi suėdavo širdį...

Iš pirmo, paviršutiniško, žvilgsnio, jo aistroje žvaigždėms galima įtarti troškimą įgyti tai, kas galėtų kompensuoti tam tikrus įvaizdžio trūkumus. Bet aš esu įsitikinęs, kad už mūsų santykių - žmonių santykių apskritai - toli gražu ne visada slepiasi socialinio pobūdžio dalykai... Žmogus, žinoma, yra socialinė būtybė, bet labiausiai - psichologinė. Ir aš taip pat. Ir santykiuose ieškau naujo.

Galima paklausti, ko būtent?

Galima, bet visiškai beprasmiška.

Jūs neatsakysite?

Tiesiog vargiai suformuluosiu. Aš išties manau, kad yra nenusakomų materijų. Bet niekaip negaliu savęs sutapatinti su tuo, ką vadinu Howardo Hugheso sindromu, - kai tu pripildai grožio - moterų, lėktuvų, automobilių, filmų - savyje žiojinčią bedugnę. Dėl Hugheso aišku - jis anksti tapo našlaičiu ir bandė užpildyti savo ankstyvos vienatvės bedugnę, meilės stygiaus bedugnę. Mano biografija visai kitokia, visai kitokia vaikystė.

Ką jūsų gyvenime ji nulėmė?

Mane patį - visiškai. Galima sakyti, kad man kaip ėmė sektis nuo gimimo, taip ir sekasi iki šiol. Mano tėvai - puikūs žmonės. Jie išsiskyrė, kai man net metų nebuvo. Bet aš niekada, niekada nejaučiau, kad gyvenu nepilnoje šeimoje. Tėtis visada buvo šalia, jie auklėjo mane kartu. Tikriausiai todėl, kad jie hipiai, prisiekę, su 50 metų stažu. Pas tėtį į svečius užeidavo Charlesas Bukowskis - pažiūrėti naujų jo komiksų (tėtis paišo netradicinius, undergroudinius komiksus, satyrinius, socialiai aktualius, ir užsiima jų platinimu...)

Mano tėvai iš esmės, asmeniškai prieš karą. Ir tarpusavyje nekariavo. Ir su manimi karo veiksmų nepradėdavo - aš neatsimenu, kad mane būtų taip tiesiogiai auklėję. Nebuvo jokio prievartos elemento. Svarbiausia, ką atsimenu, - jie visada padėdavo.

Ir pasirinkti profesiją?

Tapti aktoriumi nusprendžiau maždaug penkerių metų. Tėvai paklusniai vežiojo mane į užsiėmimus, nesibaigiančius bandymus, perklausas, derino savo grafiką su manuoju. Mama tik sakydavo: "Tu nieko neprivalai, gali mesti tai bet kurią akimirką." O tėtis guodė po nesėkmių. Kartą įsiraudojau, kai mane ir vėl atmetė, o jis pasakė, taip tvirtai: "Vieną dieną tu gausi vaidmenį. Aš nė kiek neabejoju!" O juk mokykloje mokiausi blogiausiai, buvau visa galva mažesnis už visus bendraklasius ir su visais arba konfliktavau, arba visus juokinau. Žodžiu, nieko tokio, kas būdinga žaviam mažajam artistui, neturėjau. Ir daug žadančiu talentu manęs nebūtum pavadinęs. Mokyklą atsimenu kaip safarį laukinėje gamtoje - be palydovo ir apsaugos... Bet tėvai pakentė.

Kaip manote - kodėl?

Jie kažkodėl manimi tikėjo. Aš visada jaučiau, kad tiki. Keista, bet tikėjo mano talentu. Man vėliau senelė pasakojo. Buvau trejų metų, kai tėtis pasakė, kad esu aktorius nepriklausomai nuo to, ar man pavyks tapti aktoriumi. Taip, man pasisekė su tėvais. Jie ir dabar hipiai. Aš laikau juos išmintingiausiais žmonėmis pasaulyje. Iki šiol be tėčio patarimo filmuotis nesutinku. Jo visas garažas prikimštas man atsiųstų scenarijų - jis skaito ir filtruoja. Tik tada atiduoda man.

Norite pasakyti, kad neišgyvenote netgi paauglystės maišto?

Kad ir ką būčiau daręs paauglystėje iš protesto, mama su tėčiu tai jau buvo padarę savo audringoje hipių jaunystėje. Įsivėręs auskarą į nosį, nusiskutęs plikai, jų nenustebinsi. O juk būtent noras pritrenkti tėvus yra bet kokio paauglių maišto pagrindas. Mano padėtis šia prasme buvo beviltiška.

14 metų išties jaučiausi atstumtas, nes mane ištisai atmesdavo per kino bandymus, o jau buvau tvirtai nusprendęs tapti aktoriumi. Ir naujoji tėčio šeima, ir mūsų su mama namai buvo tos išimtinės vietos, kur nesijaučiau atstumtas. Nors tikriausiai vėliau aš vis dėlto išgyvenau kažką panašaus į paauglišką protestą. Prieš naujo gyvenimo taisykles, pagal kurias man buvo siūloma gyventi.

Tikriausiai po "Titaniko"?

Po "Titaniko". Įspūdis buvo toks, kad įžengiau į naują pasaulį, kuris rengiasi mane suėsti - sukramtyti ir išspjauti. Tos minios gerbėjų, paparacų, bulvariniai leidiniai, spausdinantys apie mane neįtikimus dalykus - tiesiog neįtikimus! Aš dėkingas "Titanikui", bet jis vos nenužudė manęs kaip aktoriaus - tas romantiškas saldumas, kuriame buvo ketinta mane nuskandinti, buvo akivaizdus neigimas to, ką norėjau daryti ir jau dariau. Neigimas ir brolio imbecilo iš "Gilberto Greipo", kuris man atrodė ne išprotėjęs, o laisvos dvasios... Ir chuligano Romeo iš "Romeo ir Džuljetos". Ir Rembo iš "Visiško užtemimo" - žmogaus, kuriam neegzistavo jokios konvencijos... Ir staiga aš iš aktoriaus akyse ėmiau virsti į grietinėlės karamelę! Ir aš instinktyviai pradėjau berti pipirų, vaidinti blogą vaikiną, būti šiurkštus... Aš pats nuo savęs nenusakomai pavargau! Nežinau, kas būtų nutikę vėliau, jei senelė nebūtų davusi man tada savo kaip visuomet išmintingo patarimo. Ji buvo žmogus, atkakliai ir tvirtai stovėjęs ant žemės. Šiaip ar taip, ji su tėvais bėgo iš nacistinės Vokietijos, turėjo tokį stiprų išgyvenimo instinktą ir tokį nuovokumą... Ji tada pasakė: "Pasitrauk nuo savęs per žingsnį į šalį. Daryk ką nors rankomis, nors plytas dėliok. Iš šalies tu pamatysi, kas esi." Aš žengiau į šalį. Bet pasielgiau savaip. Paskelbiau pertrauką.

Atsisakydavau vaidmenų. Sutikdavau tik su Woody Alleno pasiūlymais - vaidinti beveik save, išlepintą ir išsitaškiusią garsenybę, jo "Įžymybėse". Ir dabar filmuojuosi tik projektuose, kurie man atrodo išties reikšmingi, esminiai. Nesutinku vaidinti vaidmenų, kurie gali iš manęs padaryti saldainį.

Šiandien jūs dažnai vaidinate žmones už proto ribos - kad ir tą Hughesą. Dar buvo "Šnabždesių sala", "Pradžia"... Kodėl jūs taip veržiatės ten - už proto ribų, prie iracionalumo?

Čia nieko asmeniško. Nieko asmeniško, bet daug amžino. Aš stengiuosi dalyvauti projektuose, kūriniuose, kurie... kaip čia pasakius... nusitaikę į amžinybę... Turi amžino aktualumo potencialo. O juk tai tik tokie dalykai, kurie pasakoja, kas vyksta žmogaus viduje. Ir jeigu klausiate, ar būdinga manija asmeniškai man, tai, patikėkite, šis klausimas ne tuo adresu. Aš nesuvedu pasaulio į vieną tašką, į vieną jausmą, aš stengiuosi... suprantate, man norisi gyventi pilną gyvenimą, daug sužinoti, matyti, jausti. Jeigu aš ir saugau savo pasaulį nuo pašalinių akių, nuo "bulvaro" - o tai bergždžia, žinau - tai tik norėdamas, kad žmonės matytų mano herojus, o ne mane herojuose. Aš uždaras žmogus, kuris atsiveria, nebijo atsiverti. Bet kad patikėtų mano herojais, žmonėms nebūtina daug žinoti apie mane. Aš ketinu egzistuoti šiame versle, aktorystėje, ilgai, todėl man svarbu, kad mano herojais tikėtų.

Mažai kas iš jūsų kolegų ištartų tokią frazę - "Ketinu egzistuoti šiame versle ilgai". Kas skatina tokį įsitikinimą?

Tai, kad aš paprasčiau žiūriu į vadinamąją paklausą. Aš dabar stengiuosi gyventi lengviau - priimti gyvenimą tokį, koks yra - su sėkmėmis ir nesėkmėmis, netektimis. Aš noriu užsiimti kinu, vadinasi, rasiu būdų tai daryti bet kuriomis aplinkybėmis. Su naujomis technologijomis tai netgi ne per brangu. Mane domina kiti dalykai ir kitos mintys.

Kokios, pavyzdžiui?

Aš vis aštriau jaučiu, kad mes visi susiję.Kad valdome vieni kitų likimus. Pirmą kartą tai pajutau prieš daugybę metų... Riveris. Riveris Phoenixas. Jis man daug reiškė. Buvau pradedantysis aktorius, o jis, 23 metų, jau pripažintas. Iš tikrųjų jis vaidino stulbinamai - "Manajame Aidahe", "Ir visa tai - meilė". Jis buvo, galima sakyti, mano dievaitis. Sutikau jį vakarėlyje. Kitaip tariant, stovėjau prie to namo, kur vyko vakarėlis, durų, o jis jau ėjo lauk ir perėjo gatvę. Mačiau jį kitoje pusėje ir ketinau šūktelti - norėjau susipažinti. Bet tarp mūsų važiavo mašinos ir ėjo žmonės. Muzika, kriokimas... galvojau, tiek to, bus dar galimybių. Jis nuėjo. Paskui sužinojau, kad iš to vakarėlio Riveris patraukė tiesiai į "Viper Room", klubą, kurio bendrasavininkis buvo Johnny Depas ir kuris dabar liūdnai garsėja kaip vieta, kur nuo perdozavimo mirė Riveris Phoenixas.

Suprantate, jeigu būčiau jį šūktelėjęs, jeigu būčiau sulaikęs, jis gal būtų nugriuvęs ne ties klubo slenksčiu, o kalbėdamas su manim... Gal būčiau galėjęs jam padėti. Bet įvyko tai, kas įvyko. Aš jam nepadėjau. Bet dabar jaučiu tuos saitus - visų mūsų su visais mumis. Ir vis dažniau apie tai galvoju.

Iš čia ir jūsų dokumentiniai filmai, ir dosnios aukos, ir rūpinimasis nukentėjusiais nuo žemės drebėjimo Haityje?

Tikriausiai. Aš jaučiuosi laimingas. Man pasisekė gyvenime ir karjeroje, aš, man regis, pagal paskirtį naudoju savo gabumus... Bet svarbiausia, ko reikia laimei, - tai, mano galva, ne sugebėjimai ir ne sėkmė. Tai atrasti tai, ką jauti esant svarbiau už tave patį. Man pavyko.

Šaltinis: "Psychologies"