Legendinis Pinos Bausch šokėjas uostamiestyje statys spektaklį

Daphnis Kokkinos prieš 28 metus iš Kretos atvažiavo į Vupertalį Vokietijoje. Sekinanti trijų dienų kelionė traukiniu vedė pas šokio legendą Piną Bausch. Prisimena, kad ją pamatęs negalėjo suvaldyti drebulio – svajojo šokti jos spektakliuose. Pina mirė prieš 11 metų, bet legenda gyva. Pinos Bausch Vupertalio šokio teatras („Tanztheater Wuppertal Pina Bausch“), užtikrina unikalaus choreografės ir šokėjos stiliaus tęstinumą ir išsaugojimą. „Į paskutinę atranką aplikavo daugiau nei 2000 šokėjų iš viso pasaulio“, - faktu populiarumą patvirtino D. Kokkinos. Jis teatre atsakingas už repeticijas. Su D. Kokkinos pavyko susitikti Klaipėdoje, likus porai valandų iki skrydžio atgal į Vokietiją. Šokėjas ir choreografas buvo atvykęs savaitgaliui, susipažinti su Šeiko šokio teatro šokėjais ir pamatyti Kuršių Nerijos, joje vasarą planuoja statyti spektaklį.

Papasakokite, kas atvedė į Lietuvą, kokie jūsų planai Klaipėdoje?

Iš Goethes instituto buvau gavęs kvietimą pažiūrėti Šeiko šokio teatro spektaklio Prahoje. Ten ir susitikau su Agnija Šeiko. Po to palaikėme ryšį. Neseniai ji pasiteiravo, gal turėčiau laiko padirbėti kartu. Atsakiau, kad prieš sutikdamas pirmiausia turiu atvažiuoti į vietą ir pamatyti su kuo, kur ir ką. Nežinojau, ko tikėtis. Turėjau laisvą savaitgalį ir atvykau porai dienų. Susipažinau su šokėjais, dvi dienas turėjome intensyvias dirbtuves. O paskutinę viešnagės dieną nuvažiavau į Nidą – ten ir planuojamas vasaros spektaklis. Turiu prisipažinti – buvau priblokštas tos vietos grožio. Prieš atvažiuodamas žiūrėjau vaizdo įrašus internete, bet jie neturi nieko bendro su tikrove. Gamta Kuršių Nerijoje yra didinga. Kai lankiausi, jūroje siautė bangos ir pūtė stiprus vėjas – imk ir šok – nereikia net muzikos. Kopose, kurios visai šalia – nuotaika kitokia, mistiška. Tikrai nesitikėjau būti taip paveiktas. Gamta kaip kinas. Esu šokęs Vilniuje, bet iki pajūrio neatvažiavau. Kai žiūri į žemėlapį, nežinai, ko tikėtis. Esu labai laimingas, kad atsakiau į Agnijos kvietimą.

Dar negaliu pasakyti, ką konkrečiai statysime – būsimo spektaklio idėją vystysime nuo dabar iki vasaros, kuomet vėl galėsiu atvykti.

Esate užimtas žmogus ir sulaukiate prašymų įvairioms kolaboracijoms, kas pastūmėjo atsiliepti į kvietimą atvykti Lietuvon?

Kai tave kviečia į Paryžių ar Niujorką – viskas aišku. Šiuo atveju daugiau nežinios, bet jutau, kad jei neatvyksiu, nepamatysiu savo akimis – galiu prarasti kažką gero. Negalėjau sakyti negirdėjau, nemačiau – buvau kviečiamas, tad girdėjau, teliko atvažiuoti. Ir gerai, nes tai, kas tilpo į šias dvi dienas buvo nuostabu.

Jums teko dirbti su įvairiais šokio teatrais skirtingose pasaulio šalyse. Sakykite, ar spėjote susidaryti nuomonę apie Šeiko šokio teatrą, kokį įspūdį paliko jo šokėjai?

Dar nesu labai įsigilinęs, kad vertinčiau teatrą. Su šokėjais taip pat turėjau tik porą dirbtuvių, kurių metu bandžiau suprasti, kas ir kokie jie yra. Man didelį įspūdį paliko tai, kad nė vienas jų prieš mane nevaidino, mums susitikus jie tiesiog buvo savimi. Tai yra sunkiausia ir kartu svarbiausia – turime mokėti atrasti savo judesius, savo šokio savybes. Šie šokėjai tai jau turi – jie buvo atviri, galėjau pažinti kiekvieną, nors nežinau jų asmeniškai.

Nemėgstu mechaniško darbo – man svarbu žmogus, mėginu pažinti kiekvieno stiprybes, silpnybes ir galimybes, tai, kas mus daro tuo, kas esame. Dirbu su tuo. Taigi Klaipėdoje buvo gera.

Mums susitikus juokėtės, kad vizito Lietuvoje savaitgalis buvo vienintelės jūsų laisvos dienos per ilgą laiko tarpą, bet jas galiausiai taip pat atidavėte darbui. Kas jūsų dienotvarkėje užima daugiausiai vietos?

Taip užsiėmęs esu pastaruosius 28 metus, nuo tada kai atvykau šokti pas Piną Bausch. Jai mirus, atsakomybių ir darbo dar padaugėjo. Kai tik turiu laisvesnio laiko, kad ir dvi savaites, stengiuosi kur nors daryti kokį projektą. Pavyzdžiui, 2019 m. pavasarį dirbau su Graikijos nacionaliniu baletu. Taip pat rengiu dirbtuves visame pasaulyje – Brazilija, Čilė ir t.t. Taigi net mano laisvalaikis yra atiduotas šokiui. Kitaip negaliu.

Kai kur nors būnu išvykęs, man būna labai svarbu suvokti, kas tuo metu vyksta toje pasaulio vietoje. Kuo gyvena žmonės, kas juos džiugina ir pykdo, kiek toli nuo jų yra fronto linija. Kai pradedu dirbti – reaguoju į esamą situaciją. Prieš porą metų vedžiau dirbtuves Kretoje šalia jūros, tai – graži vieta, bet kai žinai, kad Egėjo jūroje skęsta iš kito jos kranto bandantys atplaukti vaikai – tiesiog negali daryti kažko lengvo ir džiugaus, linksmai pliuškentis. Neįmanoma. Būtų nežmogiška nematyti realybės.

Laikotės nuostatos, kad menas negali būti atsietas nuo realybės, egzistuoti atskirai nuo žmogiškų rūpesčių?

Būtų apgailėtina apsimesti, kad gyvename kažkur kitur, kur viskas gražu, kur mylimieji istorijos pabaigoje visada susituokia ir visada gyvena laimingai. Realybė nėra tik graži. Ypač mūsų realybė: karas, gaisrai, badas, skurdas, klimato kaita, kenčiantys žmonės, kenčiantys vaikai. Neįmanoma apsimesti, kad to nėra. Neįmanoma nuo to pabėgti.

Realybė mane jaudina, virkdo, žudo, kartais juokina, kokia bebūtų – negaliu jos nematyti. Manau, kad svarbu žinoti, kur gyvenu.

Vupertalyje jūsų gyvenimo centre vis dar tebėra Pina Bausch, kartu su kolektyvu rūpinatės jos kūrybinio palikimo išsaugojimu, tradicijos tęstinumu. Papasakokite, kaip tai atrodo, ne šokio srities žmonėms sunku tai įsivaizduoti, juk šokis – ne paveikslas ar knyga?

Reikia labai labai daug dirbti. Kol Pina buvo gyva – pakako šokti, nereikėjo daryti nieko kito. Bet staiga jos nebebuvo – mums visiems teko su tuo susitaikyti, teko imtis pačių įvairiausių darbų. Esame šokėjai, bet turėjome tapti atrankų vadovais, choreografais, programos sudarinėtojais ir t.t. Taip pat dirbome vis su kitais miesto skiriamais meno vadovais (mūsų teatras priklauso miestui).

Mums liko Pinos choreografija – visi spektakliai yra nufilmuoti, su šokėjais ji dirbo labai asmeniškai, tad turime savo prisiminimus. Ji turėjo asistentus, kurie viską užrašydavo, šokėjai vedė užrašus, ji pati taip pat viską užrašinėjo. Mūsų rankose labai daug informacijos. Pasitelkiame ją kai statome naujus spektaklius, ją naudojame kai priimame ir mokome naujus šokėjus. Mes nesame Pina ir negalime jos atstoti. Bet stengiamės. Praėjo 11 sezonų ir mes vis dar čia. Į paskutinę atranką aplikavo daugiau nei 2000 šokėjų iš viso pasaulio. Jauni žmonės nori būti Pinos legendos dalimi.

Jai mirus galėjome tiesiog užverti teatro duris ir išsivaikščioti. Bet kai kurie iš mūsų su ja buvo praleidę apie 20 metų – atrodė, kad neįmanoma tiesiog sustoti. Likome kartu.

Kalbant apie šokio palikimą ir jo išsaugojimą kartais diskutuojama, kas tai yra – choreografija, tai yra, judesiai, jų seka ar pati choreografės darbo su šokėjais technika. Kokia jūsų nuomonė?

Geras klausimas. Mes turime visus šokio žingsnius, bet ne tai svarbiausia. Pinai technika buvo labai svarbu, bet ji turėjo labai specifinį kelią kaip išgryninti judesį. Ji visada ieškojo kas slepiasi po kiekvienu judesiu, tai nebuvo tik raumenų susitraukimas – judesys turėjo gilesnę prasmę, priežastį, paaiškinimą.

Kai mokome naujus šokėjus kaip dirbame, rodome ne tik judesius, bet ir paaiškiname, kad, pavyzdžiui, tai atėjo iš tokio klausimo, kurį uždavė Pina. Stengiamės sekti jos pėdomis. Aišku, kad tai – ne tas pats. Nėra jos dvasios. Gal skamba keistai, bet jai niekada nereikėdavo kažkaip specialiai atkreipti mūsų dėmesio – ji įžengdavo į patalpą ir mes žinodavome, kad ji jau čia. Jos aura buvo persmelkianti.

Kartais ją pajuntu. Dirbame su jos spektakliu ir kartais pavyksta atkurti atmosferą, kurioje ją pajuntame. Ne visada, bet kartais ji šalia.

Ar pati Pina prieš mirtį mąstė apie teatro tęstinumą?

Mes apie tai kalbėjome mūsų paskutinio turo metu Čilėje. Buvo likę šeši mėnesiai iki jos mirties. Tuo metu buvau jos asistentas. Sėdėjome kavinėje ir ji iškėlė šį klausimą. Aišku, aš jo nepriėmiau rimtai. Jei jį būčiau priėmęs rimtai būčiau pripažinęs mirties galimybę. Tiesiog netikėjau, kad Pina mirs. Tai atrodė neįmanoma. Lygiai taip pat galvojau apie savo mamą. Bet jų abiejų nebėra.

Pina svarstė, kaip viskas galėtų būti jei jos nebebūtų. Negalėjau jai nieko atsakyti. Kalbėjome teoriškai apie kitų garsių choreografų palikimą, bet jie kitokie – daugiau fiziniai. Tuo tarpu Pinos darbas, kaip minėjau, buvo labai asmeniškas, ji daug dėmesio skyrė kiekvienam šokėjui, jo kūno kalbai.

Kai ji mirė mums visiems buvo šokas. Bet pasiskirstėme darbais ir stengėmės judėti pirmyn, po poros savaičių turėjome pasirodymą be jos.

Kiek prireikė laiko, kad nustotumėte žvalgytis per petį, imtumėte pasitikėti savimi savo naujuose vaidmenyse?

Niekada nenustojome to daryti. Darome ką galime geriausio, bet niekada neatstosime Pinos. Dažnai ją sapnuoju ir visuose sapnuose ji mane koreguoja, jai niekada neatrodo, kad viskas gerai. Vis žiūriu į ją, įsiklausau. Kaskart statant spektaklius grįžtu prie jos knygų, prie jos užrašų, vaizdo įrašų. Pavyzdžiui, prisiminsiu, kad ji bus sakiusi, kad Silvijos šokis buvo geras spektaklyje Madride, tad žinosiu, kad turiu žiūrėti į įrašą iš Madrido, o ne kito miesto. Jei nebūčiau buvęs jos asistentas – negalėčiau dirbti su šokėjais, kelti spektaklių į sceną. Jei pas Piną tik šokai – buvai beprotiškai užimtas vien tuo. Dirbdamas asistentu buvau kitoje barikadų pusėje, stebėjau kaip ji bendrauja su šokėjais. Pavyzdžiui, nesisekdavo repeticija, būdavo akivaizdu, kad šokėjas klysta, mane imdavo pyktis, susinervindavau, o Pina nerodydavo jokių emocijų. Vėliau klausdavau, negi ji nesupyko, o ji man sakydavo, kad šokėjas vėliau turės eiti ant scenos, tad svarbu sukurti pačią geriausią aplinką, kad jis galėtų atiduoti visą save. Jei išliesi savo nepasitenkinimą – tą akimirką gal pasijusi gerai, bet gali sužlugdyti kitą žmogų ir jis nebegalės šokti. Taigi tai – didžiulė pamoka.

Ne vienas meno pasaulio genijus garsėjo ekscentriška ar sudėtinga asmenybe, pvz., legendinė šokėja ir choreografė Martha Graham supykusi mėtydavo daiktus. Ar buvo sunku dirbti su Pina?

Ne, Pina nebuvo agresyvi. Bet kadangi ji pati buvo geniali – ji niekada nebuvo iki galo patenkinta mūsų rezultatais. Kaip besistengdavome, niekada nepasiekėme jos lygio. Darbas su ja buvo labai sunkus – viską kartodavome po 10, 20 ir dar daugiau kartų. Mūsų kūnai kartais nebepakeldavo, raumenys atsisakydavo. Kartais būdavo taip sunku fiziškai ir emociškai, kad scenoje verkdavome. Įsivaizduok sceną, kur tau į veidą mėtomi pomidorai ir tai reikia kartoti daugybę kartų. Labai sunku. Ir vis iš naujo ir iš naujo.

Nebuvo sunku būti su Pina, bet darbas buvo labai sunkus. Ji sakydavo, kad pati nežino, kuris sprendimas būtų geriausias, tad turime ieškoti, dairytis. Dėl to tiek daug viską kartodavome. Ne visi tai pakėlė, buvo žmonių, kurie pasitraukdavo.

Sakote, kad Pinai niekada nebuvo gana. Ar pastatę spektaklį sulaukdavote pripažinimo, jos įvertinimo?

Niekada. Niekada nemanėm, kad pasisekė.

Net po premjeros?

Ji ateidavo į užkulisius su šypsena ir kaip dabar pamenu, sakydavo, „buvo gražu, gražu, gražu“. Kitą dieną repeticijoje pasirodydavo su ilgiausiu sąrašu korekcijų. „Gražu“.

Gal jei būtų pasakiusi, kad pagaliau kažkas tobula – būtume sustoję ir tiesiog kartoję, ką jau mokame, nebesistengę, nebeieškoję toliau. Dėl to ir dabar nemanome, kad pagaliau pavyko.

Kita vertus, yra nauji šokėjai, nauja energija, jie – kitos kartos žmonės. Jaučiu, kad svarbu juos palaikyti, pasakyti, kad gerai dirba, juk mes kolegos. Aš pats esu emocionalus, tad jei kažkas šokyje mane paliečia, galiu ir pravirkti, ir apkabinti. Man tokiu atveju nepakanka pasakyti, kad buvo „gražu“. Asmeniškai žinau, kiek daug darbo, jėgų įdėta, kiek daug valandų dirbome. Noriu padrąsinti ir palaikyti jaunus šokėjus. Jiems priešakyje dar labai daug. 

Teatras šiandieninei publikai reguliariai pristato Pinos kurtus spektaklius. Ar jie taip pat aktualūs šiandien kaip ir savo pastatymo laiku?

Kai kurie dalykai keičiasi. Reikia nepamiršti, kad kompanijai yra apie 50 metų. Bet Pina daugiausia dirbo su jausmais. Jausmai egzistuoja visada, gal tik kažkiek keičiasi forma kaip jie reiškiasi. Tad net žiūrint 70-ųjų kūrinį, jis tinka ir šiandienai. Nejaučiu atotrūkio. Kartu su Pina dirbau prie 33 jos kūrinių – ir kaip šokėjas, ir kaip asistentas. Tai nemaža dalis repertuaro, bet nejaučiu, kad kažkas būtų praradę aktualumą.

Akcentavote, kad Pinos technika buvo paremta tuo, kaip ji dirbo su kiekvienu šokėju asmeniškai. Kai Pinos spektakliuose šoka ne jos mokiniai, kas jums, jos tradicijos tęsėjams yra svarbiau – išsaugoti originalius judesius ar mėginti juos atrasti per naują šokėją?

Stengiamės išsaugoti judesius ir jų dinamiką, bet atsižvelgiame į tai, kad tai skirtingi žmonės. Vienas gali padaryti špagatą, kitas – ne. Taip pat stengiamės, kad žmonės, kurie buvo originalūs tų vaidmenų atlikėjai patys perduotų savo vaidmens patirtį naujiems šokėjams. Tiesa, visų kūno galimybės skirtingos, bet ir dirbant su Pina buvo taip pat – kai mokiausi kitų vaidmenis, mokiausi iš tų žmonių. Ilgainiui tų žmonių judesiai tapo mano kūno judesiais. Kai kurių dalykų negaliu atlikti taip, kaip juos atliktų brazilas šokėjas. Kai kurie klubų judesiai, būdingi brazilams, nepriklauso mano kūnui. Jei kopijuočiau aklai – matysis, kad kopijuoju. Ir šiandien stengiamės dirbti taip pat – mokomės judesius, bet ieškome ir to, kas sava kiekvienam kūnui.

Kai dirbate kaip choreografas – ar nebūna sunkus Pinos vardo šešėlis, ar nesijaučiate jos uždengiamas?

Esu laimingas, kad turėjau galimybę dirbti su ja. Bet kartais tas svoris yra sunkus – kai žmonės lygina ir svarsto, ką kopijuoju ar kartoju iš Pinos. Stengiuosi kurti taip kaip jaučiu, kaip galiu. Bet aišku, kad darbo patirtis pas Piną yra mano atmintyje, mano kūne. Manau, kad kaip choreografas vis dar esu jaunas.

Kai Graikijos nacionalinis baletas pakvietė kurti Igorio Stravinskio „Šventąjį pavasarį“ („Le Sacre du printemp“) mano pirmasis atsakas buvo tvirtas „ne“. Būtent šis kūrinis atvedė į Vokietiją pas Piną. Buvau tikras, kad net negalėsiu jo pamatyti naujai. Bet kai sužinojau, kad gros ne orkestras, bet du fortepijonai – sutikau. Skambesys buvo kitoks, tai mane išlaisvino.

Aš esu iš Pinos Bausch šokio teatro. Ne iš kokio kito. Tai reiškia, kad jos įtaka mano kūryboje bus juntama.

Kas jums svarbiausia kaip choreografui?

Palieku sau visišką laisvę pajusti, kaip reikia dirbti su medžiaga. Pirmiausia jaučiu. Klausiu savęs ar tai mane kažkaip liečia. Jei liečia, tada vystome tai į judesius, tobuliname. Kiekvienas judesys turi daugybę galimybių, kur jis prasidės, kaip tęsis. Dirbant tokiu būdu laukia nemažai staigmenų – pradedame vienaip, o galiausiai pasirenkame visai kitus, netikėtus sprendimus. Kiekviena situacija mus taip pat keičia. Pagrindinis mano kriterijus visada yra tikrumas.

Susitikime su klaipėdiečiais buvote pristatytas kaip vienintelis graikas Pinos šokio teatre. Bet jau daug metų gyvenate Vokietijoje, kaip prisitaikėte ir kaip jūsų kultūrinis paveldas reiškiasi jūsų darbe?

Palikau Kretą kai man buvo 18 metų. Žmonės ten buvo labai skirtingi nuo vokiečių. Bet iš tiesų negaliu sakyti, kad gyvenu Vokietijoje – aš gyvenu Pinos pasaulyje, gyvenu studijoje. Vupertalyje žinau kelią nuo namų iki studijos. Jei mane paliktum kitame rajone – nežinočiau net kokiame mieste esu. Kartais norėčiau būti kaip kiti normalūs žmonės – eiti į kiną, keliauti. Bet neturiu tam laiko – yra tiek daug darbo, kartais po 14 valandų per parą. Be to, net jei pasvajoju apie normalumą, pasitaikius progai ilgiau pamiegoti vėliau jaučiuosi labai blogai. Mano kūnas vis dar nori šokti, bet man 55 metai. Mano karta įpratusi nuolat dirbti, jei sustočiau – jausčiausi blogai.

Pina savo šokėjus atsirinko iš viso pasaulio, nežinau, ar tai darė specialiai. Mūsų buvo turbūt 16 tautybių. Ji tuo pasinaudodavo spektakliuose – kartais ant scenos kalbėdavome savo gimtąja kalba. Jai tai pat buvo labai įdomu kaip skirtingose kultūrose reiškiami jausmai. Pavyzdžiui, kaip apsikabinama Graikijoje, Japonijoje, Rusijoje ir t.t. Mes visi tai darome, bet kitaip.

Didžiuojuosi tuo, kad esu graikas. Didžiuojuosi savo šalies istorija, bet nesididžiuoju Graikija šiandien. Mėgstame girtis savo paveldu, bet nieko nedarome šiandien – tai Graikijos problema. Galima būtų palyginti su gimimu turtingoje šeimoje – koks skirtumas, ką paveldėjai, juk kur kas svarbiau, ką tu pats gali padaryti.

Ar dažnai grįžtate į gimtinę?

Išvažiavęs negrįžau net septynis metus. Vengiau karinės tarnybos – jei būčiau ėjęs į kariuomenę, būčiau nebegalėjęs šokti. Labai myliu savo mamą, kol buvo gyva, aplankydavau ją vasarą ir kai galėjau per Kalėdas. Mamos nebėra jau penkis metus ir nebejaučiu traukos grįžti.

Vieną vasarą paklausiau mamos ar vietoj grįžimo į Kretą galėčiau savo laisvadienius skirti apsilankymui Stambule – myliu šį miestą. Mama atsakė, kad visai nesvarbu, kur renkuosi nuvykti, svarbiausia, kad toje vietoje būtų mane mylinčių žmonių, kad važiuočiau ten kur esu mylimas. Tai mane nepaprastai išlaisvino. Mama visada sudarė sąlygas jaustis laisvam. Tai – didžiulė dovana. Ji palaikė mano norą šokti, o tai 80-ųjų Kretoje buvo kažkas įspūdingo.