Laurynas Mitkus: apie tėvystę be patoso, drąsą ir nuoširdumą

Stereotipas byloja, kad dauguma vyrų laukia gimstant sūnaus. Kad turėtų kuo didžiuotis, su kuo žaisti futbolą, ką išmokyti vairuoti... Apie ką svajojote jūs, kai Vaiva dar tik beldėsi į pasaulio duris?

Kiek prisimenu, laukiau tiesiog sveiko kūdikio. Nežinau, gal nesu "normalus stereotipinis" vyras, bet niekada nejaučiau didžiulio noro turėti būtent sūnų. Dabar turime dvi dukras, ir manau, kad du vaikai šeimoje yra mažai.

Jei galėtumėte užsisakyti trečią..?

Žinoma, užsisakyčiau sūnų, - juokiasi. - Tačiau ar rausiuos plaukus nuo galvos, jei bus dukra? Tikrai ne! Vaiva jau būdama 5 metų vairavo mašiną, pati junginėjo pavaras. O dabar kartu rengiame muzikinius pasirodymus, kartais aiškinamės, kaip skaičiuojama namo sąmata arba rengiamas paprastas verslo finansinis planas. Ne kiekvienas berniukas, būdamas devynerių metų,prašo tokių pamokų, tiesa?

Ką šiandien pasakytumėte vyrui, kuris, sužinojęs, kad žmona laukiasi mergaitės, nukabina nosį?

Na, net nežinočiau, kaip tokį žmogų nuraminti. Tiesiog nematau, kodėl reiktų nukabinti tą nosį...

Kaip, iš ko išmokstama būti rūpestingu tėvu?

Na, pirmiausiai tai nemanau, kad esu išskirtinai rūpestingas. Į šį interviu pakliuvau, nes pastebėjote, kad labai rūpinuosi dukters Vaivos fortepijono konkursais... Manau, kad rūpintis palikuonimis kiekvienam duota gamtos. Tai vienas iš žmogaus instinktų. Žinoma, svarbus ir tėvų pavyzdys.

Papasakokite ryškiausią prisiminimą apie savo tėvą.

Mano tėvas buvo veiklus, visur ieškodavo, kaip ką patobulinti. Yra įregistravęs keletą išradimų. Šią savybę ieškoti geresnio, trumpesnio kelio atlikti darbus pastebiu ir pats turįs. Ryškiausiai prisimenu tai, kad tėvas man dažnai sakydavo, jog užaugęs galėsiu būti kuo tik panorėjęs: "Jei norėsi - būsi architektas, jei norėsi - rašytojas. Norėsi būti verslininku - būsi verslininkas."

Pažvelgęs į savo gyvenimą, kiek įvairios veiklos jame būta, matau, kad tėvas buvo teisus. Beveik viskas, ko imuosi drąsiai ir pasitikėdamas savimi, daugiau ar mažiau sekasi.

Tik dabar suprantu, kad tėtis man išugdė didžiulį pasitikėjimą savo jėgomis. Tai labai svarbu, nes dažnai matau, kaip žmonės nesiima ko nors vien todėl, kad netiki savimi. Labai apmaudu, kad tiek nuostabių dalykų pasaulyje kasdien nepadaroma ir tiek idėjų neįgyvendinama, nes žmonės linkę save nuvertinti. Manau, jog lietuviai šioje srityje yra tarp pirmaujančiųjų. Daug naujų verslų ir darbo vietų galėtų būti sukurta Lietuvoje, jeigu būtų daugiau drąsos. Ir, žinoma, žinių.

Savo dukrą Vaivą nuolat lydite į tarptautinius pianistų konkursus. Tai stebina, nes dažniausiai vaikus lydi mamos...

Aš nesu vienintelis tėtis, lydintis dukras į užsiėmimus ar konkursus. Taip, buvau šalia dukros visuose iki šiol vykusiuose konkursuose. Bet į visus juos Vaivą lydime kartu su žmona. Esame pasiskirstę pareigom: aš organizuoju kelionės detales, filmuoju pasirodymus, vairuoju. Žmona - fotografuoja, ruošia dukters aprangas bei šukuosenas, rūpinasi užkandžiais ir panašiai. Taigi nesu vienas, mes - komanda. Ir dalyvavimas konkursuose mums visiems yra mažytė šventė. Auklėjimas vienareikšmiškai yra abiejų tėvų reikalas.

Bet į tėvų susirinkimus mokykloje ateina beveik vien mamos.

Gaila, bet Lietuvoje taip yra. Ir mokytoja sako: "Na, mamytės..." - juokiasi.

- Dažnai tenka būti Skandinavijoje. Ten tėčiai daug aktyviau prisideda prie vaikų auklėjimo, priežiūros. Reikia tikėtis, jog kada nors taip bus ir Lietuvoje.

Viename filme dukra sako tėvui: "Tu geras tėvas, bet blogas tėtis." Kaip sekasi suderinti reiklų, kontroliuojantį tėvą ir švelnų, atlaidų tėtį? Kuris "vaidmuo" artimesnis?

Šis derinimas yra būtinas. Manau, jog negerai, kai tėtis savo vaikams yra vien kontroliuojantis, tačiau ne ką geriau ir kai vien tik švelnus, atlaidus. Vaikai gerbia tėvus, kurie juos kontroliuoja, duoda pareigų, darbų - jeigu visa tai daroma protingai, nepamirštant, kad vaikams reikia ir į lauką išbėgti su draugais pažaisti.

Vien mylėdamas vaikus jiems sakai: "Vaikai, galit man užlipti ir ant galvos. Aš jus vis tiek mylėsiu." Ir jie, žalčiukai, tokios progos niekada nepraleidžia... - juokiasi.

Kuo, be muzikos, domisi jūsų dukros, kokiais charakteriais žaižaruoja?

Vyresnioji, Vaiva, turi daug energijos, negali be veiklos, draugų. Mėgsta žaisti lauke, dainuoti, rengti namuose savo pasirodymus. Ji apdovanota įvairiais gabumais. Yra laimėjusi pirmas vietas rajone tiek matematikos ("Kengūros"), tiek diktanto konkursuose, o savo pagrindinėje - muzikos - srityje laimi aukštas vietas.

O štai mažoji, Vasarė, - švelni, meili, nuolat namiškiams dalija šypsenas, nedrąsiai skaito pirmuosius eilėraštukus... Jos dažnas užsiėmimas yra, žinoma, peštis su sese ir vesti iš kantrybės mamą, - juokiasi.

Kokius svarbiausius bruožus norėtumėte išugdyti savo vaikams?

Dažnai kartoju Vaivai, kad jei ji bus nedraugiška, pasipūtus, nepadės kitiems, elgsis su kuo nors taip, kaip nenorėtų, kad su ja elgtųsi, tai nebus nei mėgstama pianistė, nei mėgstama draugė, kaimynė ar bendradarbė.

Gyvenime svarbu gerbti ir mylėti ne tik savo šeimą, bet ir aplinkinius žmones, būti nuoširdžiam, - tik tada galima tikėtis to paties ir iš kitų.

Ko reikia, kad vaikas augtų laimingas?

Tikrai ne brangių žaislų, drabužių ar gero tėvų automobilio. Svarbu, kad namuose būtų ramybė, vaikai būtų sotūs, saugūs ir kad tėvai skirtų pakankamai laiko kasdieniam bendravimui.

Manau, jog daugelis tėvų tai supranta per vėlai, ir tuomet bando atsigriebti su anūkais. Tokia realybė: darbas, skubėjimas... Šiandienos gyvenimo tempas padaro savo.

O ko reikia, kad tėtis būtų laimingas?

Jau lengvesni klausimai prasidėjo... - juokiasi. - Tėtis laimingas, kai vaikai laimingi. Ir nieko, manau, nereikia pridurti.

Aš nesu idealus tėtis. Manau, kad yra daug geresnių už mane, kurie taip pat galėtų pasidalinti savo patirtimi ar nuomone. Tik taip jau nutiko, kad šį kartą laikraštis pasirinko pakalbinti mane. Taigi, naudodamasis proga, visiems Lietuvos tėčiams linkiu gerų vaikų bei meilių žmonų. Būkit sveiki ir drąsūs bei stenkitės pastebėti daugiau teigiamų dalykų aplink save. Tiek šeimoje, tiek apskritai Lietuvoje. Nes kartais pažiūrėjus žinias galima pagalvoti, kad visas mūsų gyvenimas - seimūnų valioje. Anaiptol. Gyvenimus kuriamės patys. Su Tėvo diena visus!