Laura Karčiauskaitė-Potet: klaipėdietė, užkariavusi Paryžių

Šiuo metu jūsų kūrybos paroda veikia Bretanėje, pirmą kartą surengėte ją Ploermelio miesto galerijoje, įkurtoje gotikinėje akmeninėje koplyčioje.

Bretanėje aš gyvenu jau 4 metus, ir čia yra mano namai. Praėjusį rudenį mane kaip miesto garbės svečią pasikvietė Ploermelio merijos kultūros skyriaus atstovas ir pasiūlė surengti parodą. Įvertinau tai ir supratau, kad negražu gyventi tarsi atsiribojus nuo savo miesto žmonių ir nieko jiems neduoti, kūrinius siųsti į Paryžių, iš jo - į kitas šalis. Norėjau atsiverti čionykščiams žmonėms, kad jie iš arti pamatytų kūrybinį procesą, ypač vaikai. Smagu dalintis. Ši paroda veiks keletą mėnesių, o išskirtinis jos pristatymas vyks rugsėjo pabaigoje, paveldo dienų proga, kai prancūzai muziejus ir galerijas lanko nemokamai.

Kokia ta Bretanė ir bretonai?

Šis regionas man artimas, nes galiu lyginti jį su Klaipėdos kraštu, Žemaitija. Kaip ir mano seneliai žemaičiai, bretonai yra tvirto charakterio, užsigrūdinę, užsispyrę, ne visada diplomatiški, siekiantys savo tikslo, todėl su jais smagu bendrauti. Jie visada pirmiausiai pabrėžia, kad yra bretonai...

Regionas turi ryškų mitinį charakterį, ir kai su vietos gyventojais kalbiesi apie legendas, susijusias su karaliumi Artūru ir apvaliojo stalo riteriais arba burtininku Merlinu, jie sako, kad tai yra ne visai legendos. Jie tuo gyvena, istorija ir mistika persipynusios su dabartimi. Nes jie tiki gamtos galiomis, kurios lyg ir veikia: šalia - vandenynas su daug granito uolų, į kurias lūžta milžiniškos bangos, laukiniai skardžiai, gaivališkos audros, vėjai, ir tai įkvepia. Kartais būnant prie vandenyno apima toks dejavu jausmas, lyg esu jau seniau čia buvusi. Ir mano kūrybos vizitinė kortelė yra vitražuose atsispindinti gili mėlyna jūros spalva.

Parodos skulptūrose stikle stengiausi atspindėti granitinius mehyrus: šie akmenys vandenyno pakrantėje linijomis sukrauti, regis, prieš 5-7 tūkstančius metų, ir niekas nežino jų paskirties, galbūt ji religinė-ritualinė. Yra legenda, kad priėjus išrinktajam, šie akmenys gali skleisti garsą, energiją, ir nušvisti. Mano "mehyrai", kurių aukščiausias yra 6 metrų, taip pat, priartėjus žmogui, sušvinta.

Ne taip paprasta buvo užkariauti Paryžių?

Tas fantastiškas miestas turi viską ir kartu daug erdvės naujai ateinantiems menininkams. Pradžia buvo nei sunki, nei lengva, užtruko laiko susirasti kontaktus, bet buvo verta, nes Paryžiuje yra labai aukštas meno lygis, konkurencija, ir turi iš savęs reikalauti maksimumo. Lietuvoje man atrodė, kad mano kūriniai labai modernūs, svetur ištiko šokas, supratau, jog turiu stipriai ūgtelėt, kad įvyktų virsmas. Prasidėjo naujas kūrybos etapas, radosi ekspresija ir daug laisvės.

Kai mane pakvietė legendiniame "Ecart Paris" salone surengti parodą, kuri būtų šio salono pagrindinis įvykis Paryžiaus dizaino savaitės metu, pamaniau, kad ne taip išgirdau. Profesionalų trijulės komisija panoro pamatyti ne mano darbų eskizus, bet juos stikle. Tris kartus paklausė, ar sutinku, o kai pasakiau "taip", jie atkimšo šampaną. Lietuvoje reikia ilgai derinti projektus, o ten spontaniškai iškart priima tave ir visi švenčia. Paskui buvo trys mėnesiai juodo darbo, bet rezultatas nustebino mane pačią.

Vitražus kuriate ne bažnyčioms...

Lietuvoje bažnyčioms esu sukūrusi tik du vitražus, vieną iš jų - naujajai Nidos bažnyčiai. Man vitražas yra kaip tapyba, žaidimas spalvomis, tik jame yra medžiagiškumo ir technologijų. Klasikinis vitražas fantastiškas, tačiau turi minusą: didelių pastatų erdvėje esi apribojamas, tarsi įkalinamas. Dažniausiai yra nepakeičiami langų rėmai, tai mane uždaro ir darbas būna bjaurus. Mano vitražas gali būti kaip paveikslas, kaip stiklinė siena ar skulptūra, gali driektis, kaip antai yra viename Vilniaus interjerų, per 2 aukštus, visaip išsiraityti.

Po gigantomanijos epochoje mėgtų skulptūrų-monstrų pamėgome namuose turėti mažosios metalo plastikos, grafikos darbelius, gobelenus, tačiau sunku patikėti, kad aušta vitražų era...

Galvoju, nereikia, kad menas būtų mada. Argi kiekvieno namuose gali stovėti skulptūra? Vitražas yra prabangos dalykas. Bendrauti su užsakovais man labai patinka, nes jie patys yra išskirtinės asmenybės. Pasikvietę į namus nepasako: "Noriu, kad ant šios sienos būtų mano, žmonos, vaiko ir šuns portretai", tik parodo erdvę, kurioje norėtų matyti meno kūrinį. Susėdame kartu, kalbamės ir mėginu suprast, kas geriausiai atspindėtų šeimą - ne kokia jų profesija, bet kas jiems svarbu: gal mėgsta gamtą, buriuoja, gal groja gitara ar tiesiog paklaikę dėl žalios spalvos. Vienam svarbiausia gyvenimo dalis yra darbas, kitam gal brangu tai, kam daryti turi mažai laiko. Ir visa tai susidėlioti kuriančiam yra smagus žaidimas, ir tas abipusis laukimas pamatyti, kas išėjo.

Kūryba nėra džiaugsmas nuo ryto iki vakaro. Iš pradžių ta idėjų paieška, pamatymas, koks turi būti kūrinys, yra euforija, o kai reikia įgyvendinti, dirbti su visa stiklo dirbtuvių meistrų komanda yra be galo sudėtinga.

Girdėjau, kad kūrėte vitražus garsiems Europos mados, meno pasaulio korifėjams.

Kadangi dirbu privačiuose interjeruose, būtų nekorektiška išvardinti jų pavardes, kad ir kokios gražios būtų. Nenorėčiau, kad kas nors iš mano namų išsineštų įspūdžius ir apkalbas į viešumą.

Ar jūsų namuose irgi yra savo kūrinių?

Norėčiau turėti meno šedevrų kolekciją, ir, jeigu turėčiau galimybę, kasmet įsigyčiau po keletą kūrinių. Turiu kelis lietuvių autorių darbus ir tris labai gerus - savo tėvo (Vytauto Karčiausko - Aut. past.).

Savo darbų namuose neturiu, nes nors ir gaila, kad ir kiek dvasios, jėgų įdėjai, jie kaip vaikai užauga, išeina ir gyvena savo gyvenimą. Kai mano sūnus ir dukra turės savo namus, sukursiu jiems ką nors. Tiesa, mano vyras, kol dar nedraugavome, buvo įsigijęs keletą mano darbelių, kuriuos tebesaugo. Kai dar gyvenome bute, buvau suplanavus įstiklinti praėjimą į vonios kambarį. Vis atidėliojau. Vieną dieną turėjo ateiti žurnalistai, tai vyras juokėsi: "Negi ten taip ir paliksi skylę?" Tai sutvarkiau lyg prieš apsilankant komisijai.

Jūsų vyras Lorenas (Laurent) - Europos Komisijos ekspertas. Visiškai skirtingų profesijos pasirinkimas pareikalauja aukų?

Mes kartu jau daug metų, buvo daug gyvenimo fazių su daug idėjų. Man nebūtinas a la diplomato žmonos statusas ir gyvenimo būdas. Kai pavargstu nuo darbų, sakau Lorenui: "Nuo šiol kur tu važiuosi, kartu ir aš." Jis juokiasi, sako: "Gerai, pažiūrėsim." Po kelių dienų man prisireikia pataisyti kokį darbą ar gimsta naujų planų. Kai abiejų darbas įdomus, reikia vienas kitam duoti daug laisvės. Vyro darbas fantastiškas, prasmingas, ir jam svarbu maksimaliai įvykdyti projektus. Jis važiuoja su pagalbos misija į šalį, kuriai nelabai sekasi, ir jam iš tikrųjų šventas dalykas padėti pagerinti medicinos įstaigų, nedidelių įmonių darbą, įveikti skurdą. Juokdamiesi prieiname prie išvados, kad jis teikia pagalbą neturtingiesiems, aš savo kūrybą - turtingiems žmonėms.

Jūsų gyvenimas panašus į meno kūrinį. Gyvenate 1411 metais statytame "Manoir de Barbotin" dvare, sėdiniuojate ant antikinių baldų. Po kruopelytę surinksite dvaro istoriją, kurioje, tikėtina, nestigs Bretanei būdingos mistikos. Nebent galima būtų nerimauti, kas bręstant gali dėtis jūsų atžalų galvelėse. Juk žinome tiek graudžių istorijų apie tai, kaip vaikai jaučiasi garsių tėvų šešėlyje.

Vaikams, kurių tėvai kažkiek kitokie savo darbais, svarbiausias dalykas susirasti savo erdvę, nepaisant to, ką daro tėtis ar mama. Nepasakyčiau, kad labai gerai juos auginame, neįsivaizduojame, kas bus mūsų vaikai, bet jie yra savarankiški, labai įdomūs, tvirto charakterio. Žinome, kad jeigu susitarsime, kurią valandą jie turi grįžti namo, tai taip ir bus; ne iš baimės, o iš pagarbos ir supratimo. Ir aš visada ištesiu, ką pažadėjau.

Kai tiek daug dirbi, šalia turi būti palaikantys žmonės. Jeigu paskambinu ir pasakau, kad valandą užtruksiu, parėjusi randu paruoštą vakarienę. Vaikai neprivalo jos ruošti, bet mums brangios valandos už stalo, kai kalbamės apie viską.

Ištrūkę iš namų į Paryžių, kuris nuo jūsų dvaro yra apie 400 kilometrų, ar bendraujate su tautiečiais menininkais?

Apskritai lietuviai, gyvenantys Prancūzijoje, yra labai įdomūs, ne tik menininkai. Atvažiavusi aš jų specialiai neieškojau. Nustebau, kokia tai unikali, kultūringa bendruomenė, mėgstanti dailę, poezijos vakarus ir, žinoma, vakarėlius kartu. Labai norėčiau prisijungti, tik kad laiko nėra, bendraujame per atstumą.

Žinau, kad neimsite ir neišklosite tolesnių savo planų jau vien dėlto, kad į jaučio odą netilptų. Ir kad norite surengti parodą Klaipėdoje. Kas dar galėtų netrukus įvykti?

Su Karnako miesto merija aptarinėjame projektą 2016 metais surengti mano parodą ne išrinktiesiems, ne salonuose, bet viešose erdvėse. Tai buvo mano vyro idėja: menas turi ateiti į žmonių gyvenimą. Noriu artimiausiais metais eksponuoti savo darbus skveruose, bet kur, kad aukštos prabos darbus pamatytų teatrų nei galerijų nelankantys žmonės. Sudaužys? Jeigu taip nutiktų, būtų gaila ne tik autoriui, bet ir daugeliui kitų žmonių, ir manau, kad antrą kartą tas žmogus nebedaužytų. Kita vertus, iš patirties žinau, kad žmonės kultūringai elgiasi su stiklu, kitaip nebeliktų vitrinų, be to, ir stiklas nebėra toks trapus.

Asmeninio Lauros KARČIAUSKAITĖS-POTET archyvo nuotr.