Laisvės simboliai tėra du

Į jaunimo sambūrio „Pro Patria“ ir Studentų ateitininkų sąjungos kvietimą atsiliepė daugybė vilniečių, panūdusių ne tik pagerbti monsinjoro atminimą, bet ir pasiklausyti šviesuomenės minčių, inspiruotų renginio temos „Dievui ir Tėvynei: mons. Alfonsas Svarinskas ir šiandienos Lietuva“.

„Didžiai prasminga, - kalbėjo Vilniaus universiteto profesorius Vytautas Radžvilas, - kad monsinjorui skirtas renginys vyksta mūsų didžiosios valstybės dienos išvakarėse. Šitą dieną jis, be abejo, ten aukštybėse švęs su mumis, bet vis dėlto švęs ir čia. Švęs kaip tikrasis lietuvių Tautos dvasinis ir politinis vedlys ir lyderis. Šitame pasaulyje kartais randasi žmonių, su kuriais bendraudamas tiesiog intuityviai pajauti, kad jų buvimas šiame pasaulyje yra didžiai prasmingas, bet, kita vertus, tam tikra prasme jie šitame pasaulyje atrodo pasirodę lyg per klaidą. Per klaidą tuo požiūriu, kad jų gyvenimo matai, kelrodės žvaigždės yra tokie aukšti, ir kartais sunku patikėti, jog žmogus gali jais vadovautis, o prireikus pakelti visą begalinę naštą, kurią kartais uždeda būtinybė tuos matus paversti darbais...“

V.Radžvilas priminė, kad monsinjoras visada prastai jausdavosi vadinamuosiuose laisvės minėjimuose ir šiandien neištvėręs galėtų karčiai pasakyti: ponai, esame laisvi, bet mūsų Tautos nebėra jau trečdalio. Anot V.Radžvilo, monsinjoras esąs vienas iš nedaugelio gal net intuityviai supratusių, kad laisvės byla atgavus Nepriklausomybę tik prasideda. A.Svarinskas žinojo, kad jo gyvenimas ir likimas yra neatsiejamas nuo Tautos likimo: „Buvo vienas iš nedaugelio, kuris suprato, kad išsivadavęs iš vieno pono nebūtinai tampi laisvas, - gali tapti kito pono ar šeimininko tarnu, ir nebūtinai šitas ponas ar šeimininkas yra geranoris. Ir ketvirčio amžiaus laisvos Lietuvos istorija parodė, kad išnykti galima taip pat greitai ar net greičiau negu atgrasioje komunistinėje imperijoje.“

„Jei nekovosime, Tauta pražus“, - citavo monsinjorą ilgametis A.Svarinsko bendražygis vyskupas Jonas Kauneckas, akcentavęs išskirtinį jo pasiryžimą tarnauti Dievui ir Tėvynei, kurio negalėjo pakeisti nei grasinimai, nei kaltinimai, nei suėmimai, nei ilgi įkalinimo metai. Kalbėjo Nacionalinės premijos laureatė rašytoja Vanda Juknaitė, jauno žmogaus požiūrį į A.Svarinską, tikėjusį teisingumu „didžiausioje neteisybėje“, išsakė ateitininkė Santa Končytė. Kaina, kurią monsinjoras sumokėjo už tiesą, anot jos, gali būti daugeliui per didelė, bet pati tiesos meilė prieinama kiekvienam... „Tiesos žinojimas sukuria pareigą ją ginti, - teigė politologas Vytautas Sinica, - Lietuvos nepriklausomybė neatleido nuo pareigos ginti tiesą.“

Su aliuzija į šiandien valdžios skleidžiamą ir skatinamą „neužmirštuolės“ kaip laisvės simbolį V.Radžvilas reziumavo: „Laisvės simboliai, kuriuos mums monsinjoras garbingai nešė per visą savo gyvenimą, yra du: tai kryžius, kurį kartais lipdydavo konclageryje iš duonos gabalėlių, ir krauju permirkusi mūsų Trispalvė. Jokių kitų Laisvės simbolių nėra ir neturi būti šitoje Lietuvoje, nes tą akimirką, kai mes šituos simbolius pamiršime, mes nebebūsime nei katalikai, nei lietuviai, nei valstybės žmonės...“