Laisvalaikiu Leonidas Donskis mėgaujasi "Don Kichotu"

Jau kurį laiką LTV laidą "Kultūros namai" veda klaipėdietis, šio metu Kaune gyvenantis filosofas prof. Leonidas Donskis.
Profesorius yra iš tų žmonių, su kuriais galima bendrauti bet kokia tema ir visuomet išgirsi itin įdomių minčių.
Šį kartą su L. Donskiu bendraujame apie jam naują darbą televizijoje.

Ar su laida "Kultūros namai" pirmą kartą atsidūrėte televizijoje?

- Ir taip, ir ne. Daug kartų teko duoti interviu, ne kartą buvau kviestas į televiziją įvairiems pokalbiams. Tad televizijos ir filmavimo kameros tikrai nebijojau. Bet pirmą kartą man buvo pasiūlyta pačiam vesti laidą.

Ar pasiūlymas vesti laidą buvo staigmena, ar jau pats kūrėte planus imtis ko nors panašaus?

- Nustebau gavęs šį pasiūlymą, nes žinojau, jog daug kas veržiasi į televiziją ir svajoja apie ją, tad kandidatų turėjo nepristigti. Aš pats niekam niekada savo paslaugų nesiūliau. Vėliau supratau, jog mano sugebėjimas dirbti intensyviai ir išoriškai lengvai, be pauzių ir atokvėpio, nenutraukiant laidos ir nestabdant jos tempo bei ritmo, galėjo padaryti įspūdį televizijos profesionalams.
Pats niekada nebūčiau tokio darbo ėmęsis, nes esu pernelyg užimtas - juk man tenka nuolat skaityti paskaitas Lietuvos ir kitų šalių universitetuose, daug rašau, nemažai keliauju po kitas šalis, dalyvauju profesiniuose susitikimuose bei konferencijose. Kada gi surasti laiko televizijai?
Kita vertus, žinojau, jog Prancūzijoje žinomi rašytojai ir teoretikai veda kultūrai ir rimtiems politiniams debatams skirtas televizijos laidas. Panašaus pobūdžio laidą "Vita brevis" ("Gyvenimas trumpas") Estijoje veda mano senas draugas, garsus estų rašytojas ir filosofas Reinas Raudas. Kartais tyliai pagalvodavau apie tokią laidą Lietuvoje, bet nemaniau, kad tokią idėją būtų įmanoma įgyvendinti.

Iki tol, kol pats nevedėte laidų, kaip dažnai tokias laidas žiūrėdavote ir kokią nuomonę apie jas turėjote? Ar ji pakito, kai pats ėmėtės šio darbo?

- Tiesą sakant, nemėgau aš kultūros laidų. Man jos atrodė dirbtinokos ir orientuotos į savo profesinius bei kūrybinius klanus. Kita vertus, mačiau, jog būta ir pastangų šias laidas tobulinti - ypač tai pasakytina apie Zitos Čepaitės laidas. O visai nuoširdžiai galiu pasakyti, jog patį geriausią įspūdį iš visų mano matytų kultūros laidų man paliko, deja, neilgai egzistavusi, bet nepriekaištingo skonio ir tikrai aukšto lygio Ryčio Zemkausko laida "Lankos".
Kai pats ėmiausi šio darbo, supratau, jog man jis neblogai sekasi ir patinka. Ne visada galiu įgyvendinti visus savo sumanymus - tai komandinė laida, tad tenka žaisti komandinį žaidimą. Šiaip jau manoji komanda man patinka - tai jauni, protingi, dinamiški, profesionalūs žmonės. Malonu su jais dirbti. O ir "Kultūros namų" programą vertinu kaip didelę jų sėkmę. Man regis, ši komanda stipriai kilstelėjo kultūros laidų prestižą ir sudomino jomis ir tuos žmones, kurie mažiau patrauklių ir dinamiškų kultūros laidų turbūt nepultų žiūrėti.

Į kokią auditoriją orientuojasi laida "Kultūros namai"?

- Tai nėra laida vien tik akademinei ir šiaip jau labai išsilavinusiai auditorijai. Tai laida visiems žmonėms, kuriuos domina Lietuvos kultūrinis gyvenimas - beje, palyginti su kitų šalių, net labai įdomus ir turtingas.

Ar po debiuto televizijoje sulaukėte kokio išskirtinio dėmesio iš kitų laidų vedėjų, pažįstamų ar draugų? Gal teko jau ir kritikos sulaukti?

- Mane jau atpažįsta LTV žmonės. Kažkada aš mačiau jų veidus dar būdamas vaikas, o šiandien jie man maloniai šypsosi ir laiko savo bendradarbiu. Tai tikrai geras jausmas. Mano kartos žmonės mane buvo kaip ir įsidėmėję, bet nustebo, kad mes staiga pradėjome dalintis televizijos gyvenimo kasdienybe - ta pati kavinė, kurioje geri kavą ir rengi laidos struktūrą, visus aptarnauja tos pačios stilistės ir grimuotojos. Aš jiems, pasirodo, visad atrodžiau labai jau profesoriškas ir nepasiekiamas, o čia staiga paaiškėjo, kad aš ir normaliai bendrauti moku, ir, pasišnekėjus su manimi, žmonėms nepradeda skrandžio mausti.
Draugai mane palaikė ir sveikino, bet ne dėl to, kad pradėjęs dirbti televizijoje, aš būčiau pasidaręs jiems svarbesnis, o tik todėl, kad jiems patiko mano laida. Rimtos kritikos kol kas nesulaukiau, bet, patikėkite, esu savikritiškas žmogus, todėl neturiu negailestingesnio kritiko už save patį. O kas mane nuoširdžiai stebina - tai televizijos vaidmuo lietuvių gyvenime. Jis - grandiozinis. Jo nė iš tolo nepalyginsi su televizijos svarba ir vaidmeniu kad ir JAV. Lietuvoje yra taip: jei tave rodo per televiziją, vadinasi, tu egzistuoji, o jei nerodo - tavęs kaip ir nėra. Esu septynių akademinių knygų autorius, trys iš jų publikuotos JAV, Didžiojoje Britanijoje ir Olandijoje, bet jos niekada Lietuvoje manęs neišgarsins tiek, kiek kelios televizijos laidos. Štai ir viskas. Esame ne knygos, o televizijos visuomenė - ir dar didesniu mastu nei kitos visuomenės.

Esate nemažai pakeliavęs po pasaulį. Dabar gyvenate Kaune, dirbate ir Vilniuje. Ar tai jau paskutinė Jūsų gyvenamoji stotelė? Gal audžiate mintį vėl gyventi ir dirbti užsienyje? O gal grįšite į Klaipėdą?

- Man svarbiausia dirbti įdomų ir mėgstamą darbą. Esu savojo darbo maniakas. Myliu akademinį gyvenimą, nors puikiai žinau jo nemaloniąsias puses - akademinių žmonių polinkį į intrigas ir kraštutinį pavydą talentingesniam. Bet aš stengiuosi galvoti apie tai, kas man brangiausia - apie savo studentus ir doktorantus, savo rašomas knygas ir profesijos draugus.
Niekada negalėčiau iki galo priklausyti vienai institucijai ir vienam miestui. Aš branginu savo laisvę ir tarptautinę patirtį. O laimės akimirkų patyriau visur - pakankamai daug jų buvo ir Klaipėdoje.

Ar toks užimtas žmogus, kaip Jūs, turite laisvų valandėlių? Kam paprastai jas išnaudojate?

- Prisipažinsiu, nebeturiu aš laisvų valandėlių. Anksčiau jų buvo daugiau, ypač tada, kai gyvenau užsienyje. O šiuo metu vis mažiau laiko lieka net muzikai, kurią myliu ne mažiau nei savo profesiją. Bet kai galiu, iškart griebiu grožinės literatūros kūrinį arba klausausi muzikos. Vis dažniau pajuntu, kad mane gelbėja nuo vaikystės mano mėgstamas "Don Kichotas" ir džiazas.