Laimingas, pažinęs gintaro galią

"Užhipnotizuotas žiūrėdavau, kaip iš paprasčiausio gintaro gabalo gimsta papuošalas ar skulptūrėlė. Netrukus ir pats pradėjau mokytis dirbti su lietuvišku auksu. Dabar patirtį perduodu savo gatvės vaikams. Džiaugiuosi matydamas, kaip jie skrupulingai mokosi, kaip prisiriša prie gintaro. Gal ir jų gyvenime ateityje gintaras užims svarbią vietą?" - sako pokalbininkas.

Vaikystėje užvaldžiusi aistra menininko neapleidžia daugiau kaip tris dešimtmečius. Net ir dirbdamas įvairiausius darbus ar mokydamasis, jis niekuomet neišleisdavo iš rankų gintaro.

"Tai gintaras mane pasirinko, o ne aš jį. Gintaras veža", - juokauja tautodailininkas.

Vytauto darboviete jau seniai tapo jo namai. Juose gyvena ir kuria. Kiekviename vyro kambaryje galima aptikti gintaro pėdsakų - arba gintaro žaliavos, arba paveikslų, surinktų iš įvairiausio dydžio gintaro gabalėlių, arba jau užbaigtų suvenyrų.

Vaikystėje, kai dar tik mokėsi gintaro apdorojimo paslapčių, apie ateitį negalvojo - tuo metu buvo apsėstas susižavėjimo. Metams bėgant, sulaukęs brandos, bibliografijos mokslus nejučia iškeitė į kūrybą. 1980 m. jam buvo suteiktas liaudies meno meistro vardas, tad su gintaru ir nebesiskyrė.

"Savęs nelaikau nei ypatingu menininku, nei kažkuo kitu išskirtiniu, - pasakoja Vytautas. - Nepajutau, kaip įsitraukiau, kūriau vieną daiktą po kito."

Prieš dvidešimt metų pakviestas kolegų nuvažiavo į pirmąją kontaktinę mugę Švedijoje. Po jos sekė kitos. Per metus Vytautas dalyvaudavo keturiuose didžiuliuose tarptautiniuose renginiuose. Paskutiniu metu tautodailininkas į muges ir parodas vyksta du kartus per metus, mat darbo turi daug, mintis veja mintį, o dvasinių jėgų, minčių ir energijos pasisemia keliaudamas.

"Mūsų tautiečiai menininkai mugėse užsienyje užmezga kontaktus, pasirašo kontraktų, susirenka pinigų ir lekia namo. Mano gi varomoji jėga - pažinimas. Aš keliauju ir namo negrįžtu tol, kol piniginėje bent centas skamba", - pasakoja vyras.

Kiekvienoje pasaulio šalyje jis sako ieškantis įkvėpimo kūrybai, studijuoja gintaro istoriją.

Didelį įspūdį tautodailininkui paliko afrikietiškas gintaras, savitas meksikietiškas, patinka ir ukrainietiškas (sako, kad labai gražus, tik kietas). Bet mieliausias vis dėlto yra lietuviškas Baltijos. Jis minkštas, pasiduodantis meistro rankoms ir jo įnoriams.

"Ypač vertinu tą gintarą, kurį pats susižvejoju jūroje. Būna, susiskambinam su kolegomis, išsiaiškiname, kur, kokioje vietoje tomis dienomis jūra daugiausiai gintaro meta, ir važiuojam", - pasakoja Vytautas.

Pokalbio metu namo prieangyje kaip tik džiūvo gintarui gaudyti jūroje skirtas neperšlampamas kombinezonas.

"Šį kartą labai pasisekė - prieš kelias dienas Šventojoje sužvejojau ypač retą eksponatą su inkliuzu. Jam gali būti apie 40 milijonų metų. Tikra vertybė. Pasiliksiu jį sau, atminimui. Gaila būtų gadinti tokį gražų", - sakė pokalbininkas.

Kelis dešimtmečius skyręs darbui su gintaru, menininkas sako Lietuvoje savo vietos kaip tautodailininkas taip ir neradęs. Įsitikino, kad jo kūriniai labiau paklausūs svečiose šalyse. Užsienio kolekcininkai, verslininkai vieni per kitus apie jį susižino, atvažiuoja, kviečia į parodas.

"Taip ratas ir užsisuko. Nesuskaičiuočiau, kiek savo dirbinių esu atidavęs, pardavęs. Savo darbus atpažįstu. Mačiau ne vienoje pasaulio meno galerijoje mano kurtų papuošalų ir skulptūrėlių. Savo darytą vėrinį pastebėjau ir ant žinomos užsienio politikės kaklo, kai televizorių žiūrėjau. Jei nešioja, vadinasi, patinka", - pasakojo Vytautas.

Menotyrininko Petro Šmito nuomone, V. Urbučio patirtis ir įdirbis yra įspūdingi, jis jau seniai užsitarnavo meno kūrėjo statusą. Jo darbai išsiskiria iš kitų, turi sielą. Žinovų teigimu, šio liaudies meno meistro sukurti darbai pasižymi nesudėtingu siluetu, tačiau kartu žavi išlaikyta autentiška gintaro forma ir faktūra. Kurdamas menininkas gintarą jungia derindamas su medžiu, oda, metalu, keramika, linu. Yra sukūręs labai daug įvairių dirbinių iš gintaro ir sidabro, skirtų galvos, rankų, krūtinės papuošimui - auskarų, apyrankių, vėrinių, sagių, žiedų.

"Niekada nesvajojau apie kitokį gyvenimą, negalvojau, kad galiu būti kuo nors kitu. Jei pasitaikytų galimybė rinktis antrą kartą, pasirinkčiau tą patį - darbą su gintaru. Esu laimingas, nes darau tai, ką moku ir mėgstu, esu laisvas pasirinkti, o svarbiausia - myliu gyvenimą", - V. Urbutis.