Laima Vaikulė: "Už sėkmę sumokėjau per brangiai"

Kodėl turėčiau atitraukti žmones nuo jų reikalų tik tam, kad jie švęstų mano gimtadienį? Aš laikausi tradicijos neminėti šių datų. Tačiau šiemet (kovo 31 d. dainininkei sukako 55 metai. - Red. past.) draugai įkalbėjo pasakę, kad tai pretekstas surinkti visus, su kuriais nesimatėme daug metų, į būrį. Aš seniai jau pamiršau, kaip vyksta pasirengimo gimtadieniui procesas, visa ta sumaištis... Net nemaniau, kad bus taip sunku. Tarsi solinį koncertą ruoštum.

Nejaugi jūsų nedžiugina dovanos? O sklypas Mėnulyje (po dainos "Padovanok man mėnulio akmenį" artimas Vaikulės draugas padovanojo jai gabalėlį Žemės palydovo. - Red. pas.)?

Patikėkite - imti dovanas dar sunkiau. Man jos visai nesvarbios. Svečiai gali ir be jų ateiti. Man svarbu, kad susitikome ir gerai praleidome laiką. O Mėnulis buvo turbūt pati neįprasčiausia dovana mano gyvenime. Visa kita - materialiau...

Briliantai, kailiai...

Briliantai - taip, o štai kailiai... Manau, iš mano pažįstamų niekam neateis į galvą tai dovanoti, nes aš - "žalia". Jau visai "pažaliavau"! (Dainininkė nedėvi natūralių kailinių ir drabužių iš odos. - Red. past.) Manau, kad dovanoti dovanas apskritai neteisinga, verčiau jau pinigus. Ne todėl, kad dabar krizė. Tiesiog kad padovanotum ką nors, turi artimai pažinoti žmogų, jo skonį. Mano požiūris vakarietiškas: aš įteikiu pinigų, o jubiliatas tegu nusiperka, ko jam reikia.

Jūs visiškai nevartojate alkoholio, tiesa?

Kadaise mėgdavau šampaną. Dabar geriu arbatą. Yra žmonių, kurie gali vartoti, o man pakanka 50 gramų, ir visam vakarui linksmybės garantuotos.

Daugelis moterų paniškai bijo pasenti. O jūs?

Ne amžius esmė. Juo labiau kad metams bėgant žmogaus vidus tampa gražesnis, nors išoriškai jis ir neišsilaiko. Čia tokia neteisybė... Arba balansas.

Spauda rašė, kad Majamyje jums buvo atlikta veido odos patempimo operacija, o chirurgą rekomendavo Valerijus Leontjevas.

(Juokiasi) Aha, prie arbatos puodelio parekomendavo ir pats man padarė tą operaciją... Ne, ne, aš kol kas nedariau jokių operacijų nei Majamyje, nei kur kitur. Apsieinu savo jėgomis ir visas problemas sprendžiu savo grožio salone Rygoje. (Laimos salonas specializuojasi aromaterapijos srityje. - Red. past.). Bet aš nesmerkiu šio metodo, netgi jį sveikinu: jeigu jus kas nors erzina, tai ramiai pakeiskite tai ir gyvenkite su savimi taikiai.

Jau daugiau nei 25 metus jūs gyvenate neįregistravusi santuokos su muzikantu ir savo prodiuseriu Andrejumi Latkovskiu. Jus taip gąsdina spaudas pase?

Manęs negąsdina spaudas pase. Man apskritai pati ta procedūra... Na, ne man!

O kaipgi ceremonija Las Vegase, kur prieš keletą metų slapta susituokėte?

Mes su Andrejumi čia taip pajuokavome. Ir pojūtis buvo pats nemaloniausias. Gal todėl, kad į tai reikėjo rimtai žiūrėti, o ne juokauti.

Gal jus gąsdina atsakomybė - juk po sutuoktuvių tektų atsakyti ne tik vienam prieš kitą, bet ir prieš Dievą...

Gal ir dėl to, aš dar neanalizavau. Gal tai paprasčiausias noras būti laisvu žmogumi, savarankiškai rinktis savo kelią. O gal pasąmoninė baimė nuo ko nors priklausyti. Nežinau, kas tai. Bet kažkas nemalonaus... Man svarbiausias "kunigas" - mano krikštatėvis, su kuriuo galiu pasikalbėti apie viską. Bet patarimų - tekėti man ar ne - jis neduoda, žino mano poziciją. O šiaip mes su giminaičiais daug ką aptariame atvirai.

Kalbama, kad jūsų charakteris - nepakenčiamas. Bet kaip tuomet šitiek metų jus ištveria Andrejus?

Mano charakteris nesunkus tiems, kurie man patinka, ir atvirkščiai: sunkus veltėdžiams ir vidutinybėms. Mes su Andrejumi išmokome apeiti aštrius kampus, gerbti vienas kitą, savo norus, skonį, principus galų gale.

"Aš nuolat įsitikinu, kad kai talentingas ir sėkmingas žmogus ima protestuoti prieš jį supantį kvailumą, jis iš kartо tampa žmogumi, kurio blogas charakteris. Ta etiketė prilipdoma akimirksniu." Laima Vaikule

Vaikystėje buvote maištininkė. Jeigu kas nepatikdavo, galėjote ir iš namų pabėgti...

Oi, anksčiau - taip. Buvau labai sunkus vaikas. Labai iniciatyvus. Mėgau stebėti gamtą, karstytis po medžius, tįsoti pievoje, spoksoti į balas, į žiogelius... Manęs nebuvo įmanoma aprengti gerais drabužiais, nes po valandos jie jau būtų suplėšyti ir išpurvinti. Ir jaunystė buvo audringa, norėjosi viską išbandyti.

Turite galvoje narkotines tabletes?

Buvo ir tablečių. Jaunystės kvailumas! Aš gi anksti užaugau. (Būdama 12 metų Laima pirmą kartą dainavo scenoje - dalyvaudama Rygos VEF gamyklos jaunųjų vokalistų konkurse. Baigusi aštuonias klases, ji įstojo į medicinos mokyklą. 15 metų, laimėjusi konkursą, tapo Rygos radijo ir televizijos orkestro, vadovaujamo Raimundo Paulo, soliste. R. Paulas suvaidino lemiamą vaidmenį L. Vaikulės gyvenime ir kaip kompozitorius, ir kaip mokytojas. - Red. past.) Bet leisti sau ką nors aprėkti, trenkti durimis, daužyti indus... Aš taip santykių nesiaiškindavau. Tai ne mano metodas.

Jeigu susikaupė emocijų - uždarykite duris, ir viskas. Svarbiausia tokiu momentu - prikąsti liežuvį ir suskaičiuoti iki dešimties.

Jūsų mylimasis labai galantiškas. Ar jis ir vakarienę jums ruošia?

Ne, žinoma. Mes turime kas ruošia. Ir mane aptikti prie viryklės - nerealu. Romantiškiausia, ką galiu, tai išvirti kavos arba arbatos.

Andrejus nėra po mano padu. Aš su tokiu žmogumi negalėčiau gyventi. Jeigu tu gerbi kitą žmogų ir paisai jo nuomonės, tai dar nereiškia, kad nuolaidžiauji jam arba bijai. Tu tiesiog nori, kad būtų ramu, taiku. Mes abu palaikome namų jaukumą ir uždirbame pinigus. Andrejus turi savo verslą ir gauna padoriai. Ir pats jis padorus žmogus.

Yra žmonų, kurios šliures dantyse vyrui atneša.

Na, čia tai jau iš Rytų medicinos. Čia jau ne iš mano srities.

Kas padeda stipriai moteriai neprarasti moteriškumo?

Vyras! Šalia stiprios moters turi būti teisingas vyras, kuris jai padėtų išsaugoti moteriškumą. Tai vyras visomis prasmėmis. Tas, kuris atidaro duris, paduoda ranką leidžiantis laiptais ir atleidžia visus kaprizus. Tokios iš pirmo žvilgsnio smulkmenos daro moterį moterišką.

Šalia jūsų - teisingas vyras?

Taip. Su neteisingu aš negyvenčiau.

Viena vertus, jūs labai moteriška, kita vertus, turite daug vyriškų bruožų. Todėl jūsų garderobe dominuoja kelnių kostiumai? Andrejus neprašo apsivilkti suknelę, sijoną?

Andrejui ir taip malonu! O kelnes aš dažnai mūviu ne dėl charakterio. Juk daugelis žinomų politikių moterų, turinčių tvirtą ranką, arba verslininkių, dėvi moteriškus kostiumėlius. Be to, aš ne iš tų, kuriems galima ką nors primesti, kad ir kas tai būtų - drabužiai, rūkymas, gyvenimo būdas.

Kitas reikalas - mada. Mano galva, madingas žmogus yra tas, kuris atranda savo stilių. Jūsų dvasios būsena, gyvenimo būdas - tai diktuoja jums drabužius. Man labai nemoteriška, kai daug kas atidengta. O kai pridengta - tai visada seksualu, čia kaipsyk moteriškumas. Aš visada sakau, kad man patinka, kai žiūri į man akis, o ne kūną. Pastarasis dalykas leidžiamas tik išrinktiesiems.

Kaip jūs apibūdintumėte grožio formulę?

Jeigu kalbėsime paviršutiniškai, tai žmogui, kad būtų gražus, būtini švarūs batai, sveiki dantys ir prižiūrėti plaukai.

Jei kalbėsime rimčiau, tai reikia ramiau vertinti savo sveikatą, savo išvaizdą ir nesivelti į brangiai kainuojančius "atjauninimo" projektus. Tas jaunystės vaikymasis yra tuščias dalykas. Jis greitai praieina. O dvasios grožis - stabilus. Kaip ir talentas, išmintis, išsilavinimas, inteligencija. Štai kaip aš suprantu žmogaus grožį.

Esate sakiusi, jog turite subręsti, kad pagimdytumėte vaiką. Ar tas laikas jau atėjo?

Kai kam apskritai neskirta patirti motinystės džiaugsmo. Aš sumokėjau už sėkmę scenoje. Dabar suprantu, kad kaina buvo per didelė. Bet galbūt tai dar ne viskas. Man šita tema dar nebaigta. Bet sakoma: "Nori prajuokinti Dievą - papasakok jam apie savo planus." Štai aš ir nejuokinu.

Po ligos (1991 m. L. Vaikulei buvo diagnozuotas vėžys) jūs tapote tikinti. Kas pasikeitė?

Aš pradėjau mylėti žmones. Be savęs, ėmiau pastebėti ir kitus, ir apskritai viską, kas vyksta aplinkui. Tai didžiausias pasiekimas. Lioviausi būti egoistė. O anksčiau buvau kaip ir visi jauni žmonės, kurie mano, kad Žemė sukasi aplink juos. Kad esu tik aš, aš ir dar kartą aš. Ne. Dar yra ir kiti žmonės.

Ar domitės politika?

Stengiuosi nesidomėti, kad mažiau eikvočiau nervų. Bet aš labai konservatyvi. Man patinka amerikietiškas požiūris: baigsis laikotarpis, ateis nauji, tada prašom - kritikuokite, dirbkite. Puiku, kad yra žodžio laisvė, bet įžeidinėti... Negaliu pakęsti, kai apie mūsų, latvių, prezidentą kalbama įžeidžiamu tonu, tai žema. Man skaudu, nes priimu tai savo adresu.

Pelniusi tokį populiarumą ir dar būdama aktyvi gyvūnų teisių gynėja, galėtumėte ir pati eiti politikon...

Ne, ne! Nerizikuočiau tuo užsiimti. Net neįsivaizduoju savęs politikų vietoje. Man būtų baisu... O dėl gyvūnų - aš visada pasiruošusi!

Parengė Alina Gukauskienė