Kunigas Evaldas Darulis: "Tą naktį Dievas tapo žmogumi..."

Aš manau, jog tikėjimas atsispindi žmogaus darbuose. Jeigu žmogus daro gera, Dievas jį myli taip, kaip tikintįjį.

Ar dar liko šventumo kasdieniame mūsų gyvenime?

Šventumas yra gėris mūsų santykiuose, supratimas, atsidavimas. Ir tikėjimas. Neseniai su onkologiniais ligoniais vykome piligrimų kelionėn į Italiją, į šventojo Pranciškaus gyvenimo vietas. Po tos kelionės vienas žmogus man pasakė: "Nors tyrimai rodo ką kita, aš jaučiuosi sveikas..."

"Tu manęs neieškotum, jei nebūtum manęs jau atradęs..." - šventojo Augustino lūpomis kalbėjo Aukščiausiasis. Kaip atsiranda tas ryšys tarp Dievo ir žmogaus? Kas pradeda dialogą?

Kartais žmogus pavargsta ieškodamas atsakymų į daugybę klausimų, koks yra Dievas. Bet tik Jis vienas žino, kokį atsakymą duoti, kad taptų artimas.

Jėzaus gimimas yra tas pats stebuklas, kurį Dievas padarė kurdamas pasaulį: Jis įsikūnijo į kūdikį, tapo žmogumi. Tuo mūsų, krikščionių, Dievo suvokimas skiriasi nuo kitų religijų: mūsų Dievas tapo žmogumi. Ir mes švenčiame Jo, atėjusio į žemę, gimtadienį. Štai kas svarbiausia, ką mes turime žinoti.

Tačiau labiau nei Kristaus gimimu mes rūpinamės prieškalėdiniu apsipirkimu, o buvimo žemėj džiaugsmą nustelbia noras TURĖTI... Skubame prasigyventi, pastatyti ant kojų vaikus, ir bažnyčion suskumbame sendami, išsigandę mirties...

Aš nemanau, kad siekiantis "turėti" žmogus yra blogas. Pažįstu daug gerų turtingų žmonių. Kai esi vienas, gali atsisakyti visko, o kai turi šeimą, tas noras aprūpinti, išlaikyti ją, pastatyti vaikus ant kojų, mano galva, yra susijęs su atsakomybe. Daugelis iš nieko neturinčiųjų parazituoja: vis laukia, kad kas kitas ką nors duotų. Sveiki trisdešimtmečiai vyrai prašo išmaldos, o paskui eina lėbauti. Juk tai didesnis žmogaus nuopolis.

Aš palinkėčiau žmonėms gyventi taip, kad nereikėtų bijoti mirties. Juk baimė atsiranda, kai išsigąstame Dievo. Bet jeigu mes Jį mylime kaip Tėvą, tuomet ir mirties baimė išnyksta. Aš sutinku daug senų žmonių, kurie sako: "O, koks ilgas gyvenimas. Norėčiau, kad Dievas mane pasiimtų..."

Kunigystė - sudėtingas darbas, jeigu galima taip pasakyti. Jūs turite užjausti vargstančius, išklausyti nelaiminguosius, nors pats esate tik żmogus - abejojate, kenčiate...

Aš kunigystės nelaikau darbu - tai pašaukimas. Ir silpnumo akimirkų nevadinu kančia. Kančia yra daryti nuodėmę, netekti artimo. O jei kančia laikyčiau tai, kad kartais manęs nesupranta, atstumia, tai jau būčiau visas žilas, - šypsosi. - Stengiuosi eiti savo keliu. O jeigu žmogus mane niekina, manyčiau, jis pats kenčia.

Pacituosiu vieną rašytoją: "Vietoje kryžiaus norėčiau matyti Žemės gaublį, nes tada geriau suvoktume, kad esame vienis, ir norėtume palikti žemę gražesnę, nei radome, nesuterštą..."

Gali būti ir gaublys. Nelygu ką žmogus išgyvena ir kaip interpretuoja. Aš manau, kad Dievo sukurtas gyvenimas yra daugiau nei tik Žemės gaublys. Be realybės, kuri yra žemėje, yra ir amžinybės realybė. Kristus, mirdamas ant kryžiaus, mums apreiškė prisikėlimą.

Daugelis iš mūsų po mirties norėtume būti ne tiek su Dievu, kiek su savo artimaisiais...

Būti su Dievu - tai ir reiškia būti su savo šeima. Mes nežinome, kokia bus ta dangaus karalystė, bet žinome, kad Dievas ją paruošė savo vaikams.

Kuo prasmingi Jums buvo šie metai?

Man prasminga matyti, kaip žmonės atranda Dievą, prisiliečia prie Jo malonės, stiprybės. Ir tai nutinka kasmet...