Kunigas Antanas Saulaitis: Didžiausia dovana - grąžinta sąžinė

- Ateina Kalėdos, ko gero, populiariausia, plačiausiai ir visuotiniausiai švenčiama šventė visame pasaulyje. Netemdo džiaugsmo tai, kad nūdienos pasauliui vis prabangiau švenčiant Kalėdas vis mažiau jose lieka vietos Dievui?

- Visai neseniai Europos Parlamente kalbėjęs popiežius Pranciškus kaip tik ir sakė ES vadovybei, kad Europa, atmesdama savąsias krikščioniškąsias šaknis, atmeta ne tik religinę doktriną, bet ir moralės normas, didžiulį nuo pat graikų ir romėnų pareinantį kultūros paveldą, teisės, filosofijos fundamentą, drauge prarasdama ir savąją tapatybę, savąją sąmonę.

Europą popiežius sulygino su susenusia, Alcheimeriu sergančia močiute, nesurandančia kelio namo - pamiršusia savąjį adresą.

Jis akcentavo, kad neatsižadėdama savęs Europa kaip tik galėtų virsti šviesia pasaulio viltimi kuriant taikesnį, žmogiškesnį, tauresnį gyvenimą. Šitiek valstybių tarpusavyje vienijantis junginys, kokio dar nebūta pasaulio istorijoje, juk drauge galėtų išspręsti varguomenės, švietimo, nedarbo, nusikalstamumo prevencijos problemas, atsakingai rūpintis aplinka, pasaulio ištekliais... Juk ir sumanyta ES buvo siekiant gėrio, taikos ir prasidėjo nuo susitarimo dėl anglių... Tuos du tris šio darinio sumanytojus net įmanoma paskelbti palaimintaisiais, juk jie nuoširdžiai stengėsi ne dėl ko kita, o dėl taikos - stengėsi panaikinti priežastį, dėl kurios Europos valstybės kas kelias dešimtis metų vis ima vieni kitus žudyti.

Apskaičiuota, kad mūsų planetoje maisto išteklių yra pakankamai visiems joje gyvenantiems žmonėms. Tad jei tarp mūsų išties įsigalėtų krikščioniška moralė, badaujančiųjų nebūtų. O kaip yra dabar? Dvi dešimtys procentų planetos gyventojų gyvena pasibjaurėtino pertekliaus sąlygomis, o visi likusieji kenčia nepriteklius.

Todėl reikėtų kalbėti ne tik apie Kalėdas - vietos Dievui savo gyvenime kiekvienas turėtume atrasti daugiau. Na, o Kalėdas taip pat galėtume išvaduoti iš komercinių gniaužtų ir grąžinti šiai šventei sakralųjį kontekstą. Liūdna matyti šios šventės sekuliarizaciją - ir Europoje, ir JAV, ir Australijoje jau teko stebėti skaitlingų sąjūdžių, labai aktyviai propaguojančių Kalėdas, kuriose bet kokie religiniai kontekstai - nutrinti. Kitaip tariant, vien eglutės, žaisliukai, saliutai ir dovanos, šalia kurių Dievo vardas - tabu.

- Lietuvoje tėveliai taip pat vis dažniau dūsauja, kad tik prabangių dovanų gausa teįstengia atitraukti vaikus nuo kompiuterio ir prisivilioti prie Kūčių stalo. Kur tad tas sakralumas?

- Mus, lietuvius, nuo visiškos šventės sekuliarizacijos kol kas dar patikimai saugo stipri Kūčių šventimo šeimose tradicija. Nesvarbu, ar šeima išties giliai religinga, ar tik priešokiais prisimenanti apie dvasinį gyvenimą, tačiau šventė, draugėn subūrusi visą šeimą, visą giminę, jau savaime švenčiantiems dovanoja dieviškos šviesos - tokia bendra vakarienė, kupina meilės viens kitam ir nuoširdaus buvimo kartu, yra palaiminta erdvė, net jeigu per ją ir nesimeldžiama.

Kristus - pasaulio šviesa ir teisingumo saulė. Todėl net ir tos lemputės ant eglučių, net ir tos figūrinės raudono vaško žvakutės mums kalba apie Jį. Esu įsitikinęs, kad šis bylojimas pasąmoningai pasiekia taip pat ir apie Jį nieko nežinančius, taip pat ir netikinčius. Todėl, kaip ir popiežius kalbėdamas apie ES, tame, kas kelia didžiausią nerimą, drauge norėčiau matyti didžiausią viltį.

O tie tėveliai, kurie, užuot atskleidę vaikams tikrąją šventės prasmę, žerte užžeria juos dovanomis, daro didelę pedagoginę klaidą ir pasmerkia save nuolatiniam dovanų srauto didinimui, nes vaikas, šiemet gavęs mažiau dovanų nei pernai, sakys, kad Kalėdos buvo nuobodžios. O nuobodžios ilgainiui tampa bet kokios dovanos, nes perteklius niveliuoja džiaugsmą.

Teko savo akimis matyti iškalbingą vaizdą, kuris, manau, aiškiai parodo, kur link veda besaikis vaiko lepinimas dovanomis. Mačiau vaiką, gavusį dovanų labai brangų elektroninį sunkvežimiuką, nuoširdžiai žaidžiantį su tuščia tos dovanos dėže ir nė akimirkai neatkreipusį dėmesio į jos turinį...

Nereikia užmiršti, kad šventė prasideda ne puota, o susikaupimo preliudija, dvasiniu pasiruošimu tai šventei. Prieškalėdinis adventas - džiaugsmingo laukimo metas. Laukiama ne dovanų ir ne gruodžio 25-osios, laukiama, kad štai apsireikš Dievas, štai palies mūsų širdis.

Nepamirškime, kad Kalėdos - ne stalo, o gerumo šventė. Tai - proga iškepti vargstančiam kaimynui pyragą, per adventą sutaupytą maistą padovanoti vaikų ar senelių namams. Labai graži yra JAV vaikų tradicija per Kalėdas vargstantiems dovanoti ne nereikalingiausius, o būtent pačius geriausius, pačius mėgstamiausius savo žaislus, idant išmoktų patirti džiaugsmą dalydamiesi. Arba antai keturių vilniečių sesučių iniciatyva advento metu kasdien suvalgyti vienu saldainiu mažiau, jį atidedant. Kiek žinau, jos jau yra sutaupiusios 120 saldainių ir juos per Kalėdas padovanos tame pačiame kieme gyvenančiam neturtingam berniukui. Kas gali būti gražiau ir išmintingiau? Visi už dyką juk esame gavę iš Dievo pačią brangiausią - gyvybės dovaną, tad privalome išmokti dalytis ir gyvybės ištekliais. Tai supratęs žmogus, net ir pats to nežinodamas, jau truputėlį yra krikščionis.

Neseniai viešėjau Balsių mokykloje. Ten vaikai iš kažkur žino, kad ne pinigine verte tikrosios dovanos matuojamos. Jie spalvina kankorėžius, karpo iš popieriaus girliandas, papuošia eglutes ir dovanoja jas vienišiems, ligotiems pagyvenusiems žmonėms. Vaikai iš kažkur žino, kad gerumas vieno kitam visada yra pati brangiausia dovana. Pasimokykime iš jų ir mes - suaugusieji.

- O kurios jūsų paties gyvenimo Kalėdos atmintyje išliks kaip pačios svarbiausios?

- Vyksta tokios susikaupimo valandėlės per adventą drauge su Vilniaus universiteto dėstytojais. Su bendromis maldomis, su giesmėmis... Jų metu mes taip pat žmonių prašome prisiminti svarbiausias savo gyvenimo Kūčias. Netikėta ir sukrečianti buvo vieno dėstytojo papasakota istorija apie svarbiausias jo Kūčias, švęstas dviese su mama (tėvas buvo išvežtas į lagerį Sibire), kai vaišių jiedu teturėjo tik duonos ir arbatos...

Išgirdęs šią istoriją ūmai supratau, kad ir man labiausiai į atmintį įstrigusios karo metų Kalėdos, kurias sutikome Vokietijoje, pabėgėlių stovykloje. Man buvo gal penkeri, gal šešeri... Šventėme tyliai, be didelių linksmybių, itin skurdžiomis vaišėmis, iš visų pusių mūsų kambarėlį, mūsų stalą supant baisiems karo griuvėsiams. Dovanų neatsimenu. Ko gero, jokių dovanų nė nebuvo, bet buvo neapsakomas džiaugsmas, kad esame keturiese - visa šeima, visi kartu, visi gyvi.

O aiškiausiai įsiminiau ilgą mūsų visų ėjimą per pusnis į Bernelių mišias. Sniegą, girgždantį po mūsų kojomis, bažnyčią, sausakimšą lietuvių pabėgėlių, lėlių vaidinimą bažnyčios šventoriuje, kur buvo suvaidinta visa kalėdinė istorija... Ligi šiolei šis prisiminimas užlieja mane šilta, jaukia, pasaulio viltį reiškiančia šviesa.

- Kokios dvasinės dovanos per Kalėdas prašysite Dievo Lietuvai?

- Man atrodo, kad dovana, kurios šiandien Lietuvai reikia labiausiai, - sąžinė, jos sugrąžinimas į mūsų valstybės gyvenimą ir kiekvieno mūsų širdis. Nesąžiningumas, melas, dviveidiškumas, atsakomybės už savuosius darbus ir žodžius stoka - giliausiai į mūsų protus ir širdis prasiskverbusi sovietų imperijos mums užnešta yda. Esu įsitikinęs, kad didžioji dalis šiandienių Lietuvos problemų yra kilusios būtent dėl jos.

Todėl melsiuos už mus visus, prašydamas Dievo, kad pabudintų mus iš atsainumo snaudulio, kad ir vėl iš plėšrių konkurentų atvirstumėm į mylinčius vienas kitą brolius, iš lokalių socialinių bendruomenių - vėl į Tautą, siekiančią ateitį kurti Lietuvai, o ne vien asmeniškai sau.

- Tai ne tiek palinkėjimas, kiek labai rimta užduotis ateinantiems metams. Norėtųsi ir kokio šiltesnio kalėdinio sveikinimo...

- Laiminu visas Lietuvos šeimas ir kiekvieną žmogų, sakydamas: matykime vienas kitą, būkime kartu, tikėkime ta šviesa, kurios niekas negali užgesinti. O taip pat - savo pačių pastangomis ir vieni kitais.

Su šventomis Kalėdomis jus, mielieji. Išsaugokime, neužpūskime švieselės savo širdyse ir, pažadu, ateinantieji metai mums visiems bus kur kas šviesesni, kur kas maloningesni nei praėjusieji.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“