Kristina Zmailaitė: „Mums vienam nuo kito siūlo pailsėti“

„Mūsų su Edmundu kasdienybė visai kitokia nei daugelio. Namų būtimi ir vaikų būreliais rūpinamės pirmoje dienos pusėje, o vakare, kai visi per kamščius grįžta namo, mes važiuojame į darbą - į koncertą ar spektaklį. Savaitgalį taip pat neturime asmeninio poilsio – vėl koncertų laikas“, - sako operos solistė Kristina Zmailaitė.

- Kristina ar judviejų su Edmundu profesinis tandemas nesukelia įtampos šeimos gyvenime?

- Meno pasaulyje norėdamas žiūrovui pasakyti tam tikrą žinutę turi sukurti emociją, kuri suvaidinta neatrodo tikroviškai. Mums su Edmundu tai visada pavyksta padaryti be jokios vaidybos. Abu scenoje jaučiamės komfortiškai, tenka įdėti mažiau pastangų norint ką nors įrodyti. Kita vertus, esu ne kartą esu girdėjusi iš aplinkinių, kad mums reikėtų vienam nuo kito pasilsėti ar išvykti atostogų. Aš tik akis išpūčiu. Man net nešauna į galvą atsiskirti. Mes labai gerai jaučiamės kartu šeimoje.

- Ar nejaučiate nusivylimo, kad į kurį nors scenos šviesa šviečia ryškiau, nors dirbate išvien?

- Ne. Su vyru esame šeima ir kiekvieno nesėkmę priimame kaip savo, o kiekvieno sėkmę kaip bendrą laimėjimą. Jei imtume rungtyniauti šioje srityje, prasidėtų bjauri trintis. Turime tik bendrus projektus. Tai mūsų abiejų išgimdyti darbai, todėl jaučiamės gerai, kad galime viens kitam atvirai išsakyti pastabas, prie nieko neprisitaikant ir niekam nepataikaujant. Esame kaip prekinis ženklas.

- Atrodote pakimusi. Operos solistams šaltasis sezonas turbūt sukelia dvigubai daugiau problemų – nukenčia ne tik sveikata, bet ir darbai.

- Profesionaliems dainininkams retai užkimsta balsas taip, kad nebebūtų galimybės dainuoti. Dainuojant balso stygos atsiveria kaip reikiant - ne veltui tiek metų mokomės šio amato. Mums dažniausiai kiša koja nuovargis. Kai organizmas prašosi poilsio, o galimybės to padaryti nėra, greitai prikimba virusai. Kol kas tai - mūsų silpnoji vieta. Esu įsitikinusi, kad vienintelis vaistas, kuris gali padėti pasveikti, – poilsis. Kitu atveju, juokauju, kad tik vykdomas vaistinių verslo rėmimas. Šiandien augindami ir mažą dukrelę Elžbietą poilsiui galimybės tiesiog neturime: nuvežti, parvežti, valgyti padaryti, apšokinėti, pažaisti, nuprausti. O kur darbas vienas, darbas kitas.

Mūsų su Edmundu kasdienybė visai kitokia nei daugelio. Namų būtimi ir vaikų būreliais rūpinamės pirmoje dienos pusėje, o vakare, kai visi per kamščius grįžta namo, mes važiuojame į darbą - į koncertą ar spektaklį. Savaitgalį taip pat neturime asmeninio poilsio – vėl koncertų laikas. Suderinti asmeninę karjerą ir motinystę tikrai sunku – tai lyg darbas dviem etatais. Vakare po buities darbų turi būti pasitempęs, žvalus, o balsas skambėti nepriekaištingai. Niekam neįdomu, ar šiandien anksti kėleisi ar šiąnakt iš viso miegojai.

- Jūs pati pertraukos karjeroje dėl motinystės nedarėte?

- Ne, sugrįžau į darbus netrukus. Nesu iš tų mamų, kuri atsisės ir pasišvęs motinystei. Mano charakteris kitoks. Susidėlioju darbus taip, kad visur spėčiau. Jei žmogus turi noro, viską gali spėti, jei ne – ras milijonus pasiteisinimų dėl užimtumo ar nuovargio. Pavargstame abudu su vyru, bet tai, ką patiriu šeimoje, niekada neiškeisčiau į karjerą. Guliu prisiglaudusi prie dukrytės ir skaičiuoju mažus pirštukus, bučiuoju kulniukus. Viskam randu laiko - tik reikia netingėti.

- Kristina, antras vaikelis jūsų šeimoje gimė daugiau kaip po dešimtmečio. Ar motinystę priimate vienodai, nepaisant bėgančių metų ir kito brandos etapo?

- Nors daugeliui gali atrodyti, kad susilaukti vaikelio ir išgyventi bemieges naktis jauname amžiuje yra lengviau, mano atveju antras vaikelis nesukėlė daugiau rūpesčio. Branda dovanoja žinių, kai nebetenka jaudintis, ar teisingai elgiesi su vaiku, - viskas pažįstama. O ir materialinė gerovė taip pat daro įtaką. Palengvėjusi buitis reiškia ir palengvėjusią motinystę. Man šiuo atveju dėl to viskas daug prarasčiau nei prieš gerą dešimtmetį.

- Dažnai tėvai teigia, kad pirmojo vaikelio gimimas prilygsta stebuklui, o antrasis tiek jaudulio neatneša. Sutinkate?

- Abu vaikai yra mūsų stebuklai. Tik pirmoji dukrytė augo mažiau su tėčiu, nes jis daug dirbo, o aš neturėjau paramos, kurios taip reikėjo, kol vaikas bent kiek taps savarankiškas. Vaiko priežiūros krūvis teko man vienai. Šį kartą Edmundas tėvyste dalijasi lygiaverčiai. Tai - mūsų gyvenimo pamatas ir pagrindas, dėl ko verta stengtis, dirbti ir gyventi. Bemiegės naktys, ligos, verksmai, ožiai ir visi kiti tėvystės iššūkiai nublanksta su tuo, kiek džiaugsmo suteikia pati tėvystė.

- Šiandien pasaulyje ryškėja tendencija tėvystės atsisakyti. Moterys linkusios save įprasminti karjeroje. Atsiranda judėjimai, pavyzdžiui, „No Kids“ teigiantys, kad tėvystė planetai nėra naudinga.

- Esu griežtos nuomonės šiuo klausimu. Norėčiau visus juos sutikti po dešimtmečio. Meno pasaulyje ypač daug tokių nenorėjusių, kurie jau sulaukę pensinio amžiaus sėdi niekam nebereikalingi su savo karjera. Meno pasaulyje yra nemažai vyrų, kurie žmonoms draudžia turėti vaikų, neva jie tik trukdytų mūzoms. Neturiu pagarbos nei tokiems vyrams, nei tokioms moterims. Bepigu miegoti išvertus bambą ir didžiuotis esant genijum. Matai, esu tokia geniali, kad man nereikia jokių vaikų. Yra tūkstančiai pavyzdžių, kurie puikiai suderina tėvystę su asmenine karjera. Taip, sugebėti išlaviruoti ir profesinėje aplinkoje, ir šeimyninėje yra darbas.