Kristina Stankutė-Matė: "Gyvename ne supermieste, o supervalstybėje"

Ne visi autobusų vairuotojai turi kantrybės palaukti, kol vaikas atbėgs iki durų - uždaro jas prieš pat nosį, o čia - didelį keltą mariose apsukti...

"Tąkart su mokiniais lankėmės Jūrų muziejuje. Viena vaikų grupė spėjo į keltą, o aš su savaisiais pavėlavau. Ir įsivaizduokite: paprašytas kolegės, kapitonas apsuko keltą, grįžo ir mus paėmė.

Gaila, nepaklausėme vardo, bet sulipę jam plojome, mojavome, dėkojome ir buvome be galo laimingi..." - pasakojo K. Stankutė-Matė.

Vitės mokykloje mokosi daug specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių mokinių. "Aš juos vadinu savo vaikais", - sako Kristina. Ir rūpinasi jais kaip savais. Ir rūpindamasi jais sulaukia daug geranoriškos paramos ir pagalbos iš aplinkinių.

"Beveik visos durys, į kurias beldžiuosi, būna atidaromos. Aš pritariu savo kolegei, kuri neseniai pasakė, jog mes gyvename ne supermieste, o supervalstybėje. Žmonės padeda vieni kitiems, remia, palaiko nesitikėdami jokio atlygio."

Hamakas mokykloje

Kristina, Jūsų iniciatyva mokykloje neseniai buvo įrengtas vaikų poilsio kambarys, kokio pavydėtų bet kuri mokykla. Papasakokite, kaip jums tai pavyko.

Mintis apie poilsio kambarį man seniai nedavė ramybės.

Mano mokiniai - emocijų, elgesio, dėmesio sutrikimų turintys vaikai, patiriantys mokymosi sunkumų. Jiems reikia individualaus mokymo ir aplinkos, kuri padėtų nusiraminti, susikaupti. Aš turiu nedidelę klasę - įprastą, su suolais, bet mano darbas - specifinis, ir mums reikia specifinės erdvės. Dabar ji atsirado, ir nors dar nėra baigta įrengti iki galo - ja jau džiaugiasi visi mokyklos mokiniai ir mokytojai.

Turime kilimą, sėdmaišių, dailės, muzikos, smėlio terapijos priemonių... Visa tai įsigijome laimėję paramą (5000 Lt) iš konkursinės programos "Geridarbai.lt".

Apie šį projektą sužinojau internete. Jis padeda įgyvendinti idėjas pelno nesiekiančioms organizacijoms, dirbančioms švietimo, kultūros sporto ir pan. srityse.

Pateikiau paraišką ir visą sausio mėnesį neatsitraukiau nuo kompiuterio ragindama žmones balsuoti, nes kam skirti pinigus, sprendžia visuomenė.

Aš visą tą mėnesį buvau pamiršusi ir valgyti, ir miegoti, - juokiasi. - Bet tikslas buvo pasiektas, parama gauta, ir aš labai dėkinga visiems už palaikymą.

Ko dar trūksta jūsų svajonių kambariui?

Kaip visuomet, norisi daugiau, nei leidžia finansinės galimybės.

Pradžia yra, bet iki mano vizijos dar daug ko trūksta. Norėčiau, kad būtų įrengtos profesionalios šviesos terapijos priemonės, tačiau, pasirodo, tai neapsakomai brangu. Taip pat norėtume akvariumo, hamako, burbuliukų baseino... Vaikams tai labai naudinga.

Na, ir pačiai kartais norisi užsikasti tais kamuoliukais, - juokiasi.

O sau kokią terapiją taikote?

Man geriausia terapija - nėrimas vąšeliu, mezgimas, skaitymas...

Ką skaitote?

Dažniausiai mano rankose atsiduria knygos, vienaip ar kitaip susijusios su profesija. Vis ieškau naujų žinių...

Skaitau apie kitokius vaikus. Neseniai perskaičiau Tori Heiden (Torey L. Hayden) "Mergaitė" ir "Mergaitė vaiduoklis".