Kretingiškis Vladas Nagevičius. Neatiduota duoklė

"Šis žmogus, jo asmenybė ir įvairiapusė veikla verta ne vienos knygos, tačiau kol kas neturime nė vienos, išskyrus seniai išleistą užsienyje, tačiau mes su muziejaus bendradarbiais šią Lietuvos istorijos spragą ketiname užpildyti", - sakė pokalbininkė, kuri jau daugelį metų renka istorinę medžiagą apie V. Nagevičių.

A. Jurevičiūtė Karo muziejuje dirba 32 metus. "Domėjausi šio nepaprasto žmogaus gyvenimu visą tą laiką. Muziejus, kaip žinote, yra V. Nagevičiaus kūrinys, jo vaikas."

Tėvai - kretingiškiai

Kas žinoma apie V. Nagevičiaus šeimą?

Jo tėvai - kretingiškiai. Tėvas buvo žemaičių bajorų kilmės, Kretingos muitinės tarnautojas, mama šiame miestelyje turėjo savo knygynėlį. Vladas tarp bendraamžių platino draudžiamas knygas.

Tėvo neteko vos gimęs, nesulaukęs vienerių metukų. Buvo dar dvi seserys, bet jos mirė mažos. Vladą užaugino mama, išleido į mokslus. Kai 1927 m. mama mirė, Kretingos kapinėse jis jai pastatė koplytstulpį. Kretingiškiai jį atstatė.

Visa Nagevičių šeima - tėvai, seserys, yra palaidoti Kretingoje, senosiose kapinėse. Atgimimo laikais, 1995 m., čia amžino poilsio sugrįžo ir paties Vlado Nagevičiaus palaikai. Lietuvos kariuomenės kūrėjai savanoriai, Kauno skyrius, pasirūpino (rašė projektą, gavo finansavimą iš Krašto apsaugos ministerijos ir rinko aukas), kad būtų deramai sutvarkyta kapavietė.

Ar žinomi V. Nagevičiaus palikuonys?

Jis neturėjo vaikų.

Bet buvo vedęs.

Taip, buvo vedęs Veroniką Baronaitę, su kuria susipažino Kaune, kai ji dirbo sekretore Žemės reformos valdyboje.

Archeologas, gydytojas, generolas...

Papasakokite apie jo išsilavinimą. Pagal profesiją jis buvo ir gydytojas, ir archeologas?

Iš pradžių mokėsi Kretingoje, po to Palangos progimnazijoje - iš jos buvo pašalintas už "maištą": atsisakė melstis rusiškai, lankyti stačiatikių pamaldas. Mokėsi Rygoje, ten irgi priklausė slaptam moksleivių būreliui, kuris rinkdavosi jo bute. Po to išvyko į Sankt Peterburgą, ten baigė Archeologijos institutą ir Karo medicinos akademiją, po studijų tarnavo Rusijos karo laivyne ir Liepojoje įsteigė lietuvių draugiją.

1918 m. grįžo į Lietuvą. Aktyviai dalyvavo kuriant Lietuvos kariuomenę, 1918 m. lapkričio 23 d. tapo savanoriu. 1919 m. buvo paskirtas Sanitarijos viršininku, fronte suformavo keturis skrajojančius sanitarijos būrius, įsteigė gailestingųjų seserų kursus. 1920 m. gegužės 14 d. pakeltas generolu leitenantu.

Jis buvo ir dvarininkas?

Taip, netoli Babtų, Nevėžio pakrantėje, turėjo Babtyno dvarą, kurio centrą gavo kaip savanoris. Dvaras visoje apylinkėje garsėjo lietuviškų tradicijų puoselėjimu. Nagevičiai rengdavo Jonines, kviesdavosi Kauno inteligentiją, net valstybės vadovus. Veronikos puoselėjamas ūkis buvo pavyzdinis. Pats Vladas daugiau gyveno Kaune, K. Donelaičio gatvėje, priešais Karo muziejų. Jis buvo be galo visuomeniškas, steigė ir globojo įvairias visuomenines organizacijas.

Globojo sužeistus karius...

Taip, jis įkūrė Karo invalidams šelpti komitetą, kuriam vadovavo 20 metų, Lietuvos Didžiosios kunigaikštienės Birutės karininkų šeimų moterų draugiją, kurioje aktyviai dalyvavo jo žmona Veronika. Rūpinosi ne tik sužeistų karių gydymu, protezais, bet ir įsteigė dirbtuves, kuriose jie galėjo išmokti amatų.

V. Nagevičius išsiuntė į Rygą mokytis Brailio rašto Lietuvos savanorį Praną Daunį, kuris 1923 m. kaudamasis su lenkais buvo sužeistas į galvą ir neteko regėjimo. P. Daunys vėliau pritaikė Brailio rašto abėcėlę lietuvių kalbai, išmoko groti pianinu, sukūrė dainų ir muzikinių pjesių, parašė karo atsiminimus.

Iš karo invalidų V. Nagevičius subūrė pučiamųjų orkestrą ir Karo muziejaus garbės sargybą.

Jis įsteigė ir Karo medicinos akademijos lietuvių medikų korporaciją "Fraternitas Lituanica" (ji dabar yra atsikūrusi), ir Lietuvos karininkų ramovę, rūpinosi jos rūmų statyba Kaune.

ŽEMAITIS, kretingiškis archeologas, karo gydytojas, generolas, dukart apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordinu. Vytauto Didžiojo karo muziejaus įkūrėjas. Globojo karo invalidus, vadovavo daugybei kitų draugijų ir komitetų... 

Jis įkūrė Gyvūnų globos draugiją, Lietuvai pagražinti draugiją, lietuvių-suomių ir latvių-lietuvių draugijas... Sunku trumpai net išvardyti viską, ką jis nuveikė. Tiek veiklos keliems gyvenimams pakaktų... Tiesa, 1922 m. dar buvo išrinktas tik ką įsteigtos Lietuvos sporto sąjungos pirmininku...

Įkūrė ir Lietuvos jūrininkų sąjungą?

Taip, drauge su kitais 1923 m. įkūrė šią sąjungą, jai vadovavo, taip pat ir Jūrininkų mokyklą. (1989 m. gegužės 27 d. Lietuvos jūrininkų sąjunga atkurta Klaipėdoje.)

Po 1940-ųjų

Koks generolo likimas po karo?

1940 m. iš jo buvo atimtos visos turėtos pareigos. Panaikinta ir Jūrininkų sąjunga, ir kitos lietuviškos organizacijos. Muziejus neteko Vytauto Didžiojo vardo, uždrausta vartoti Lietuvos kunigaikščių ir kitų istorinių asmenų vardus. Neliko sodelio skulptūrų - S. Žukausko, V. Putvinskio, P. Lukšio, A. Juozapavičiaus... 1947 m. sodelio šiaurinėje tvoroje buvo įmūrytos urnos su keturių komunarų palaikais (iškeltos 1973 m.). 1950 m. sunaikinta Laisvės statula - jos vietoje iškilo Vincas Mickevičius-Kapsukas, Nežinomojo kareivio kapo vietoje - Feliksas Dzeržinskis. Rytinėje sodelio dalyje, prie pat muziejaus, atsirado rusiškas tankas...

ŽMONA Veronika rūpinosi ūkiu Babtyno (Žemaitkiemio) dvare, kuris visoje apylinkėje garsėjo pavyzdingumu bei lietuviškų tradicijų puoselėjimu. Nagevičiai 1944 m. pasitraukė į Austriją, apsigyveno Vorarlbergo lietuvių pabėgėlių stovykloje, 1949 m. emigravo į JAV. Palikuonių nesusilaukė.

Kilus Vokietijos-SSRS karui, V. Nagevičius buvo antisovietinio pasipriešinimo organizacijos Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) Kauno štabo patarėju ir kartu su kitais LAF atstovais pasirašė memorandumą "Apie Lietuvos būklę pradėjus veikti vokiečių civilinei valdžiai Lietuvoje". Nacių laikais V. Nagevičius gelbėjo muziejaus vertybes nuo sunaikinimo, jam pavyko išsaugoti Laisvės statulą, tačiau buvo paaukotas Riteris iš bokšto, kelios patrankos, P. Rimšos "Vargo mokykla" ir keli kiti smulkūs eksponatai. Jis stengėsi gauti leidimą viešai švęsti Vasario 16-ąją.

1944 m. V. Nagevičius pasitraukė į Austriją ir apsigyveno Vorarlbergo lietuvių pabėgėlių stovykloje. 1949 m. emigravo į JAV, Ohajo valstiją, Klivlandą. Čia ir mirė sulaukęs 74 metų.

Iškvietė į dvikovą

Tyrinėdama jo veiklą, kokį įspūdį susidarėte apie pačią asmenybę, jo būdo bruožus?

Tai buvo tvirtas, aukštas (apie 190 cm) vyras, nesiskundęs sveikata. Be galo inteligentiškas, tolerantiškas, turėjęs tvirtas dorovės ir garbės nuostatas. Dėl garbės įžeidimo net buvo iškvietęs žurnalistą į dvikovą.

Be abejo, tai buvo eruditas, labai plačių pažiūrų žmogus, demonstravo pagarbą moteriai. Nebijojo prisipažinti: "Mano ūkyje viešpatauja matriarchatas"...

Už tai ir moterys su didele pagarba, susižavėjimu žiūrėdavo į karininką, vyrą su uniforma...

Ir dabartinėje Lietuvos kariuomenėje esama iškilių asmenybių, tačiau iš tiesų toji tarpukario inteligentija, kaip žinome, buvo ištremta, sunaikinta... Man teko bendrauti su karininkais, grįžusiais iš lagerių... Šalia jų visada pasijusdavau dama.

Memuarų nepaliko

Kokios įkūrėjo sumanytos tradicijos muziejuje liko ir šiandien?

Jis įkūrė memorialinį sodelį. Jame ir dabar vyksta iškilmingas vėliavos pakėlimas.

Šiais metais Karo muziejus minėjo 95 metines.

Taip. Jis buvo atidarytas 1921 m. vasario 16 d., per trečiąsias Nepriklausomybės metines. Muziejų pašventino kunigas Jonas Mačiulis-Maironis, dalyvavo Aleksandras Stulginskis.

Ar generolas paliko užrašytus savo gyvenimo atsiminimus?

Ne, deja, nepaliko. Yra tik išlikęs keletas jo iškilmingų kalbų, nes buvo geras oratorius.

Ar išliko Nagevičių dvaras?

Taip, jis išlikęs. Sovietmečiu rūmuose buvo kolūkio kontora. Dabartinis savininkas Mindaugas Šventoraitis su dideliu rūpesčiu puoselėja palikimą. Čia vyksta koncertai, literatūros vakarai, dailininkų parodos... Birželio 17-ąją 16 val., V. Nagevičiaus gimimo dieną, dvare taip pat vyks renginys, į kurį visus ir kviečiame.