Kovo 11-osios žmogus Lionginas Šepetys: Netikiu, kad visi vagys ir kombinatoriai

Ir po šimtmečio lietuvius, matyt, kankins klausimas, kodėl per ketvirtį amžiaus nuo Nepriklausomybės atkūrimo Tėvynė netapo klestinčia valstybe: tūkstančiai tautiečių, nusivylę gyvenimu Lietuvoje, laimės ieško svetur, tūkstančiai tautiečių gyvi vien pašalpomis ir labdaringų organizacijų malone... Galbūt valstybės kelrodė istoriniame kelyje buvo pamesta? Galbūt kiekvienas valdžios žmogus, įtraukęs galvą į pečius, veržiasi vien savo tikslo link, ir daugybė asmeninių „švyturių“ netampa vieniu, o tik kliudo valstybės išsipildymui?

Valstybės atkūrimo dienos išvakarėse iškilią datą prisimename su Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataru akademiku Lionginu Šepečiu.

- Esu Kovo 11-osios žmogus, - sako jis, - ir ne todėl, kad pasirašiau Aktą, bet iš esmės. Pasielgsiu nelabai gražiai ir pacituosiu pats save. Mano knyga „Negeri užrašai“ baigiasi nuotrauka, kurioje aš - susiėmęs galvą, po ja parašyta: visą gyvenimą ieškojau to, kas žadina viltį. Ar aš galėjau pagalvot, sakysime, tarybiniais laikais meškeriodamas Antamakių ežere, kad kada nors pasirašysiu po Nepriklausomybės Atkūrimo Aktu? Turbūt negalėjau, bet kažkoks rudimentas, kažkokia viltis, kažkokie (sunku suformuluot, kad neišeitų per daug patetiškai) jos blyksniai visada pasijusdavo tos kartos žmonėms, ne tik man. Kažkur jau esu rašęs, kad didžiausią įspūdį man padarė Trispalvė ne tada, kai ji buvo iškelta Gedimino kalne, bet dar iki karo, Kazliškiuose, kai tėvas, joks valdininkas, kriaučius, ją iškėlė ant ilgos karties. Tada ji man buvo gražiausia. Iš tikrųjų nuo labai gilios, dar kazliškiškos vaikystės, paauglystės ir t.t., - visą laiką aš rėmiausi ir ieškojau, kas žadina viltį, o ne kas žlugdo. Nors žlugdymų buvo daug. Kovo 11-oji buvo ir yra viltingas istorijos etapas. Mes į ją ėjome įvairiai, vieni gal sąmoningiau, kiti gal mažiau sąmoningai, ir ji nusipelno tiek paminėjimo, tiek vėliavų iškėlimo, bet tai nereiškia, kad reikia labai triukšmauti, - švęskime, kaip gyvename.

- Kaip gyvename? Vieni gyvena skursdami, kiti praradę pasitikėjimą ne tik valdžia, bet ir valstybės ateitimi, treti...

- Tai liūdna, žinoma. Aš viską matau ir mane, nežinau, ar tik stebina mūsų vadovaujančių žmonių vieni kitų vaikymasis, kad nutvertų, sukompromituotų: tik ir girdi: „interpeliacija“, „apeliacija“, dar kokia nors „-liacija“... Kai nuo ryto iki vakaro kalbama apie korupciją, ieškoma neigiamų dalykų, kada, galvoju, šitie žmonės dirba: kaip tam ministrui dirbti, kai visą laiką jam grasina, o kaip dirbti tam grasintojui, kuris visą laiką ieško kam dar pagrasinti. Ir ar iš viso jie gali dirbt, jeigu jų kinkos dreba. Drebantis žmogus negali pozityviai dirbt. Aš ieškojau ne neigiamų dalykų, o kuo pasidžiaugt, kuo pasiremt gal, o neigiami ateidavo savaime.

- Galėtumėt pasidžiaugt vienu kitu valdžios žmogumi, dirbusiu ar dirbančiu dėl Lietuvos, „žmonių gerovei“?

- Dabar man neateitų į galvą konkretus žmogus, bet tokių žmonių tikrai buvo, aš taip manau, ir yra, bent esu linkęs manyti. Man premjeras daro gerą įspūdį, nors jam turiu priekaištų, - galėtų būti ryžtingesnis; man atrodo, jis dirba dėl Lietuvos, nepaisant visų trukdymų. Apskritai kiekvienas dorai atliekantis savo pareigas dirba Lietuvai.

- Jūsų knyga „Negeri užrašai“ baigiasi prisiminimu apie Nepriklausomybės paminklą Ukmergėje su lotynišku užrašu „Lituania restituta est“ („Atstatyta Lietuva“). Sovietmečiu nugriautas paminklas atstatytas. Ar atstatyta Lietuva?

- Nenoriu sakyt, kad buvom kokie nors užsiangažavę patriotai, bet paminklo pasigesdavom (kiek šalia jo sėdėta, kalbėta, net padūsavimų būta), ir gimnazisto perskaitytas užrašas „Lituania restituta est“ išliko su visam. O dėl jūsų klausimo - juk niekas nėra atstatytas iki galo, juo labiau jei kalbama apie valstybę. Sakysim, pirmojoj Nepriklausomoj Lietuvoj daug kas nebuvo atstatyta taip, kaip buvo sumanęs Jonas Basanavičius su savo kolegomis, bet tikėjimas buvo. Ir prieškario Lietuvos mokykla (reikia pagarbint to meto mokyklą) mokėjo diegti tą tikėjimą, vertybes, nors niekas šito žodžio gal ir nevartojo. Prisimenu Vėderų mokyklą, mokytoją Žemaitaitį, kuris šeštadieniais iškeldavo radijo aparatą ant lango, kad žmonės galėtų jo pasiklausyti; su juo statėm vaidinimus, aplankėm visus apylinkių piliakalnius... Grįžęs iš Sibiro parašė man, tuomet kultūros ministrui, kad prisimena, kaip mes lankėm Berzgainių piliakalnį, kaip Želvoj vaidinom, mano tėvą prisiminė, - įsivaizduojat, mokytojas, perėjęs Sibiro kančias, rašo, ką prisimena gero, ir rašo tarybiniam kultūros ministrui. Tik rašo turbūt ne kaip ministrui, bet kaip to meto mokiniui. Manau, ir kolūkietis, ardamas žemę ar savo sodybą statydamas, ir kolūkio pirmininkas, ir fabriko direktorius - visi jie ir anuomet dirbo Lietuvai, nors neįvardydami to. Jie kūrė ekonomiką, kūrė grožį. Nesiimu vertint kitų respublikų, bet mūsų žmonės rūpinosi grožiu visais laikais. Dieve mano, nekalbu už kiekvieną, plebiscito nebuvo, referendumo dėl grožio nebuvo, bet vis dėlto prieš kiekvieną Dainų šventę mane užversdavo prašymais dalyvauti šioje šventėje. O ko manęs prašydavo nuvažiavus į rajoną? - kultūros namų. Gali mane linčiuot, kas nori, aš neatsisakyčiau tvirtinimo: nuo tada, kai pradėjau sąmoningai dirbti, žmonėms reikėjo meno ir grožio.

- Tai kas nutiko jiems šiandien?

- Jo reikia ir dabar, tik kad nėra laiko grožiui. Kiek paklausau radiją, televizorių, spaudą gana dorai skaitau, nes mėgstu „popierių“, tai kur bežiūrėsi, visur kalba tą patį; atrodo, įjungsi kavos virduliuką, ir tas prabils, kad reikia tam interpeliaciją, anam interpeliaciją... Nemanau, kad reikėjo priversti trauktis ministrę R.Šalaševičiūtę dėl to šimto litų, - išpūsta, padaryta velniaižin kas. Aš irgi nemažai kartų norėjau palepint gydytoją, bet neišdrįsdavau, žinodamas, kad pastatysiu jį į negerą padėtį, o gydytojai dirba daug, jie nusipelno pagarbos, geresnių atlyginimų, nusipelno tų padėkų, gal ne tokių tiesioginių. Mes kartais iškraipom natūralius santykius suteikdami jiems kriminalo atspalvį. Sakysime, iki karo Kazliškiuos būdavo talkos, ir aš, jaunas vaikinukas, prisimenu, sukau „fuchtelį“ kuliant grūdus, papjovus kiaulę buvo tokia tradicija nunešti kaimynams „vereščioko“, t.y. skerstuvių, ir jos laikėsi tiek biednas, tiek turtingas. Juk ne dėl to, kad kaimyną papirktų. Perkėlę šią tradiciją į mūsų dienas sakysime, kad tai papirkimas poveikiu? Jeigu kas nors tars gerą žodį apie žmogų - tai irgi prekyba poveikiu? Prisiminkim posėdžius, kai buvo skiriami Pirmosios vyriausybės ministrai, ir aš kalbėjau, ir kiti, treti, nei įsiteikdami tiems žmonėms, nei tikėdamiesi ko iš jų, ir netiesdami tiltų į ateitį, bet gindami tai, kuo buvome įsitikinę. Aš, pavyzdžiui, gyniau Marijoną Misiukonį, įsitikinęs, kad jis bus geras ministras, na, patvirtino jį mažiau balsų negu kitus, gyniau Praną Kūrį, teisingumo ministrą, kurį pažinau gerai, na, ir kitus. Taigi vėl grįžtu prie to, kad neatsisakau žiūrėti į gyvenimą per Kovo 11-osios prizmę, per šviesesnę prizmę. Gal ir natūralu: reikia galvoti, su kuo ateisiu pas šv.Petrą. Noriu eiti nusikratęs įtarimų. Na, netikiu, kad visi vagys, netikiu, kad visi kombinatoriai ir atskalūnai. Nenoriu tuo tikėt.

- Sakoma, jog laikas viską sustato į savo vietas: tą, kuris vertas, išaukština, kas nevertas, nutrina. Jums liko kokių nors neatsakytų klausimų?

- Jei imtume Atgimimą, Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą, Kovo 11-ąją, kur buvo sprendžiami esminiai dalykai, net jeigu kas ir vadovavosi karjeros siekiais, tai nebuvo ryšku, - pirmame plane vis tiek buvo svarbių klausimų sprendimas. Tada sėdėjom, Sąjūdžio - dešinė, kairė - ne Sąjūdžio, vieni pereidavo per kitus, aktyvūs sąjūdiečiai tapo antisąjūdiečiais ir panašiai, bet tai buvo idėjų, ne karjeros reikalas. Ir vėlgi aš čia kalbu gal dailiai galvodamas, bet manau, kad to meto Aukščiausioji Taryba ir jos nutarimai, nors buvo nervų, buvo įtampos, buvo ir rezistencijos (išėjo grupė deputatų posėdžiaut kitur), buvo priimti pirmiausia dėl to, kad to reikėjo Lietuvai. Reikia atminti, kad tada kabojo tikros grėsmės, ne tik Sausio 13-oji, juk niekas nepripažino Lietuvos. Dabar garbinam islandus, kad jie pirmieji pripažino, na, tai jiems leido pripažint, ne patys sugalvojo, bet kiti tylėjo bijodami M.Gorbačiovą erzint... Grėsmės buvo neišgalvotos, bet jos mūsų nevaržė, bent aš taip galvoju. Gal kiek idealizuoju, bet gal čia ir teisybė.

- Iš liudijimų, pagaliau ir iš jūsų knygų man prasimušė įspūdis, kad dar prieš Kovo 11-ąją buvo imta stumdytis alkūnėmis. Tai netiesa?

- Alkūnėmis stumdomasi visą laiką buvo. Ir tarybinėj vyriausybėj ar nomenklatūroj, kaip dabar priimta sakyt, gal ir dėl savanaudiškų tikslų. Buvo pasistumdymų ir gimus Sąjūdžiui, ir paskui, kai teko priimt daugybę sprendimų ir anoje Aukščiausiojoje Taryboje. Net pašalinti iš Aukščiausiosios Tarybos pirmininko pareigų mane norėjo tie, kurie netikėjo ateitim ir Sąjūdžiu netikėjo. Aš sulaukdavau labai daug priekaištų, kad per daug aukoju Sąjūdžiui...

- Kai Eduardas Mieželaitis jums replikavo: jei šlubuojat, šlubuokit vienas, neverskit partijos šlubuot?

- Taip, Mieželaitis, kuris man buvo prirašęs tiek gerų laiškelių... Bet, prisimenu, pasiūlius mane pakeist, pašoko Romualdas Ozolas: tai, sako, prilygtų Tėvynės išdavimui; jis formuluodavo kietai, jei kas šaudavo į galvą, akademikas Statulevičius tada dar pasisakė... O buvo ir kita pusė: sėdi Algirdas Brazauskas ir tyli, negina manęs. Buvęs kolega tyli, ir biuro nariai tyli, - sutarta, matyt, buvo taip. Tad apsistumdymų būta, bet juk ne dėl vagysčių, - dėl idėjų. Polemizuodavau su oratoriais kai kuriais, bet vis tiek irklavome kartu, gal nevienodai stipriai, gal pasiskirstę: vieni prieky sėdėjo, kiti - ne priekyje, bet buvome vienoje valtyje, Kovo 11-osios valtyje.

- Jūs rašote, jog būtent istorinių lūžių laikais apsisiautusieji laiko skraistėmis „vandališkai suveda sąskaitas su savo menkyste“. Kodėl tat praėjus ketvirčiui amžiaus po tą lūžį iliustruojančios Sovietų Sąjungos griūties ir Nepriklausomybės atkūrimo kai kurių personų tebeginčijamas istorinis Jono Basanavičiaus ar Justino Marcinkevičiaus vaidmuo?

- Istorinis lūžis tebevyksta, jis užsitęsė, ateina nauja karta, kuri suveda sąskaitas su savim, su savo praeitim, vieni vienaip, kiti vėl kitaip. Viena vertus, man liūdna, kai puolamos tautos vertybės, nacionalinės vertybės, kaip Marcinkevičius, Basanavičius, na, ir Salomėja Nėris, kuri yra kultūros, meno vertybė. Turiu aiškią nuomonę apie visus išvardintus, ir jos niekas nepakeis. Justiną Marcinkevičių gerai pažinau, daug pasikalbėdavom, gal ir bendravom, dirbom, ypač kai jis leido garsiąją trilogiją („Mindaugas“, „Mažvydas“, „Katedra“ - red. past.). Kas parašė kūrinį, kuris galėtų jai prilygti?