Kostas Smoriginas vaidina Oneginą

Vos prieš kelias savaites į Vilnių iš Čilės, kur dainavo Don Žuaną, grįžęs 32 metų bosas keturis spektaklius iš eilės vienoje gražiausių P.Čaikovskio operų dainuos pagrindinę partiją. O paskui - ilgai lauktos atostogos su šeima.

Šiais metais Milano, Bordo, Vašingtono, San Fransisko, Rygos ir kituose pasaulio teatruose vaidmenis kūręs K.Smoriginas „Respublikai“ kalba apie naujausius vaidmenis ir svajones.

Kiek laiko savyje nešiojotės šį Eugenijaus Onegino vaidmenį?

Iš tiesų nešiojausi gana ilgai, o tiksliau - nuo pat tos dienos, kai režisierė Dalia Ibelhauptaitė užsiminė, kad mane kvies dainuoti. O ruoštis pradėjau tik prieš kelias savaites, nes, kaip žinote, aš esu keliaujantis artistas ir dainuoju daugelyje pasaulio scenų. Tad kiekvienas pakvietimas dainuoti gimtinėje man iš tiesų yra labai brangus ir svarbus. Grįžęs į Vilnių griebiausi ne tik vaidmens partitūros, dar sykį perskaičiau Aleksandro Puškino tekstą, bet ir visų kitų dalykų, susijusių su šiuo vaidmeniu. O svarbiausios, žinoma, buvo repeticijos, dažnai ir kelios per dieną.

Ar Oneginas jūsų vaizduotėje labai skyrėsi nuo to, ką sumanė režisierė? Juk klasikinės operos pirmasis veiksmas vyksta komunaliniame bute, o herojai vaikšto apsirengę pokario drabužiais.

Man tie išoriniai ir scenografijos dalykai nėra tokie svarbūs, nes pasaulio scenose esu dalyvavęs visokiuose, kartais ir labai keistuose pastatymuose. Man svarbiausia, kad spektaklio režisierius nenukryptų nuo pačios pasakojamos istorijos esmės. Na, žinoma, jeigu režisieriai nukrypsta nuo veikalo esmės, prigalvoja nebūtų dalykų, tai jau kas kita. Tokių pastatymų teko matyti ir jie man nepriimtini. Aš labiau mėgstu klasikinius pastatymus, kurie neiškreipia libreto. D.Ibelhauptaitė savo spektakliuose savaip išryškina pasakojimo stuburą, bet muzika nuo to nė kiek nenukenčia, o iš aktorių ji reikalauja maksimumo energijos. Mano kuriamo Onegino energetika kiek skiriasi nuo prieš tai dainavusio solisto Laimono Pautieniaus, jis rado savų spalvų, o aš kiek kitokių, kurios artimesnės mano charakteriui. Svarbiausia, kad pats patikėtum ta istorija, kuri tau tenka scenoje.

Koks operos vaidmens kūrimo etapas yra jums įdomiausias, koks svarbiausias ir koks lemiamas?

Na, įdomiausia, matyt, yra pirma pažintis su klasikos vaidmeniu, kuri dažnai įvyksta dar studijuojant muzikos akademijoje. Paskui studijuoji ir stengiesi suvokti vaidmenį, personažą, dainuodamas bandai perteikti visą jo charakterį, grožį, o premjera dar nėra pats svarbiausias, o juo labiau lemiamas etapas. Galiu pasakyti, kad aš savojo Onegino dar iki galo neperpratau. Kad jį suvokčiau, pateisinčiau, manau, prireiks ne vien šio pastatymo. Na, o šiandien išeidamas į sceną bandau vadovautis savo gyvenimišku suvokimu ir tuo, ką diktuoja muzika, ką diktuoja poetiškas ir filosofiškas tekstas, patikėti ir tai perteikti publikai. Tas perteikimas rusų kalba man ganėtinai sunkus, nes yra žodžių ir frazių, kurių niekada gyvenime nevartočiau.

Jūsų suvokimu, Eugenijus teigiamas ar neigiamas personažas?

Ir tais, ir šiais laikais žemėje angelų nebūna. Manau, kad Oneginas - teigiamas personažas, kuris tik per vėlai suprato, ko verti jo poelgiai ir kas iš tikrųjų atsitiko. Tai yra visų jausmų sumaišties, beprotystės tragedija, kuri, sakyčiau, aktuali ir šiomis dienomis.

Į Kongresų rūmų sceną žengiate antrą kartą. Bene prieš dvejus metus turėjote dainuoti miuzikle „Svynis Todas - demonas kirpėjas“, bet nepasisekė dėl to, kad tuo pačiu metu dalyvaudamas Operos ir baleto teatre vykusiame spektaklyje „Figaro vedybos“ praradote balsą. Kitaip tariant, likimas pakišo koją...

Na, likimas čia niekuo dėtas. Kaltas aš pats ir tas atvejis man gera pamoka, kad vienu metu nereikia imtis kelių darbų ir visiškai skirtingo žanro. Dievas, matyt, mane perspėjo. Džiaugiuosi, kad ir režisierė, ir tuomet dirigentai Gintaras Rinkevičius bei Ričardas Šumila mane suprato, kad jie tiki manimi ir todėl vėl dirbame kartu.

Ar sunku bosui dainuoti šiaip jau baritono atliekamą partiją?

---

Aš tiesiog pabandžiau ir, regis, man pavyko. Balsas kartais keičiasi ir jį galima valdyti. Jeigu tavęs nevargina kiek aukštesnės natos, vadinasi, gali dainuoti. Gal kada rašysite, kad K.Smoriginas - baritonas. (Šypsosi).

Gera proga pakalbėti apie komandą. Kartu su jumis šiandien „Onegine“ debiutuoja Ieva Prudnikovaitė (Olga), iš Vokietijos atvykęs Almas Švilpa (Greminas), o štai Tatjana - ta pati Asmik Grigorian, jos auklė taip pat nepakeičiama operos primadona Irena Milkevičiūtė.

Taip, spektaklio komanda ypatinga. Visi, kurie bus scenoje, - mano draugai. Bendraujame ne tik spektaklio metu, bet ir po jo, dalijamės ne tik mintimis apie repeticijas, arijas, bet ir apie vaikus. Su Asta (Asmik) bendraujame nuo kokių dvejų metų, žaidėme vienoje smėlio dėžėje, karstėmės medžiais. Su Ieva kartu mokėmės, dainavome, o jos tėvas profesorius Vladimiras Prudnikovas buvo mano vokalo dėstytojas.

Į Onegino vaidmenį pasinėrėte vos tik grįžęs iš Santjago. Kas jums labiausiai įstrigo atmintin iš šio tolimiausio pasaulio taško, kuriame jums teko dainuoti?

Pirmiausia patiko pats teatras, įkurtas dar 1857 metais, atmosfera, publikos reakcija. Čia yra dainavę daug pasaulinio lygio žvaigždžių, tokių kaip Plačidas Domingas (Placido Domingo), Tiri Te Kanava. „Don Žuano“ pastatymas, kuriame dainavau pagrindinę partiją, buvo labai labai įdomus. Labiausiai man patiko tai, kad kostiumai ir dekoracijos atitiko tą laikotarpį, kurį ir vaizdavo V.A.Mocartas. Spektaklio statytojas italas, nors ir prigalvojo ten visokių vampyrų, įvedė Drakulos personažą, nuo pačios istorijos nenukrypo. Kiek baugino tai, kad nepasikartotų žemės drebėjimas, kuris buvo sugriovęs pusę teatro.

Kokių suvenyrų iš ten parvežėte šeimai: žmonai Dainorai, trims vaikams ir tėvams aktoriams Kostui Smoriginui ir Daliai Brenciūtei?

Šį bei tą parvežiau... O didžiausias suvenyras - aš pats. (Juokiasi.) Tėvams esu labai dėkingas, kad mano žmonai padeda prižiūrėti vaikus, panešti buitinių vargų naštą. O štai režisierei Daliai, galima sakyti, parvežiau tenorą Emilijų Pondsą (Emilio Ponds), kuris kartu su manimi dainavo „Don Žuane“ ir yra labai puikus artistas ir žmogus. Dabar jis „Onegine“ atliks Lenskio vaidmenį. Jį pasiūliau režisierei vietoj anksčiau Lenskį dainavusio Edgaro Montvido, kuris negalėjo dabar atvykti dainuoti.

Jūsų namai Vilniuje, kur sugrįžtate po kelionių po pasaulio teatrus. Kiek laiko būsite namuose ir kur toliau skambės jūsų balsas?

Po „Onegino“ maratono iki Kalėdų dar nuvyksiu vienam spektakliui į Rygą ir dainuosiu keliuose nedideliuose koncertuose. O nuo Kalėdų iki vasario 1 dienos atostogausiu. Tai labai lauktas mano laikas, kai galėsiu save padalyti visiems po truputį. Tad mano didžiausia svajonė - sulaukti tų gražių šeimyninių atostogų.