Kodėl Marijonas myli Lietuvą

Koncertinis turas pavadintas „Aš tikrai myliu Lietuvą“. Tai — kartu ir jūsų pozicija?

Tikrai taip vadinasi? Aš tiesą sakant, pirmą kartą išgirdau. Rimtai? Tada — tai pocizija (šypsosi).

Koncerte negalvoju apie tai, kad esu nusiteikęs socialiai aktyviai ir patriotiškai, kad turiu nešti kažkokią žinutę. Dainos skirtingos: vienos yra linksmos, mes per jas kvailiojame, kitos mąslios, rimtesnės.

Bendros koncepcijos koncerte nėra. Išskyrus norą, kad žiūrovas būtų jautrus, kaip ir tu pats.

Koncerto pristatyme teigiate: „Žinot, aš niekada nebuvau labai geras dainininkas. Bet viskas, ką visada mokėjau geriausiai, tai kitiems primesti savo nuotaiką. Gerą ar blogą& Čia jau atleiskite“. Klausytojus traukia charizma?

Sunku save vertinti, bet mums pavyksta. Publika gera, kone po kiekvieno koncerto išeinu laimingas. Žinau, tai gali skambėti, kaip tušti žodžiai ir banalios frazės, bet iš tiesų stengiuosi, kad tas porą valandų būtų žiauriai linksma.

Bet gal kažkam tuščiai skamba ir žodžiai „aš tikrai myliu Lietuvą“?

Toje frazėje gali būti užfiksuota daug įvairiausių emocijų. „Aš myliu Lietuvą“ gali būti pasakyta taip, kaip sako Petras Gražulis ar išvažiavęs emigrantas, ir visai kitą emociją gali suteikti, kai sako Marius Mikutavičius.

Kokia Mariaus Mikutavičiaus emocija?

Šiek tiek ironiška. Svarbiausia, su doze nuoširdumo. Bet ir tam tikra dalimi skepsio ir suvokimo, kad kartais Lietuvą myli per sukąstus dantis. Bet ją myli.

Dėl ko tenka sukąsti dantis?

Matau labai daug žmonių, nuo kurių sprendimų priklauso visų mūsų gyvensena, bet daugelyje iš jų nematau jokio jausmo. Ne tik meilės savo šaliai, bet elementariausios pagarbos.

Suprantu, kad lengva kiauksėti ir aiškinti, kaip viskas turi būti. Kur nors valdžioje gal aš būčiau toks pat silpnas žmogelis, kaip ten sėdintys kiti vyrai. Kita vertus, aš bent turiu nuoširdumo ir galimybę šnekėti tai, ką įsivaizduoju.

Koks pastarųjų metų sprendimas labiausiai erzina?

Mokesčiai atrodo keisti, bet dėl jų galime išgyventi. Labiausiai erzina, kad sprendimai priimami nežinant, ko mes iš tiesų visi norime, ir ko tikimės. Kartais susidaro įspūdis, kad elgiamės taip, kaip girtas žmogus, išėjęs iš baro ir neturintis jokios koncepcijos, kur eis toliau: namo, į kitą barą, ar pas meilužę? Jis nusprendžia, kad ir absoliučiai neteisingai ar kvailai. Kartais man atrodo, kad mūsų Lietuva blaškosi tokioje būsenoje.

Daugybė kažkokių idėjų, neva tikslų. Vieni aiškina, kad turime tapti politikos regioniniais lyderiais, kiti — pasistatyti atominę elektrinę ir transportuoti elektrą. Nėra aiškios krypties.

Kodėl neatsiranda blaivintojų?

Pirmiausia, esame maža šalis, kad joje atsirastų aktyvi itin nepatenkintų žmonių bendruomenė. Antra, mes nesame Libija arba Egiptas. Mūsų žmonės, kai jiems blogai, turi lengvą atsitraukimo būdą: susidėti lagaminus, nusipirkti lėktuvo bilietą ir pasitraukti į Londoną ar į Dubliną.

Jei būtų kita situacija, visi burbuliuotų čia, kažkas keistųsi. Dabar burbulas, kuris turėtų pūstis, subliūkšta ir išleidžia orą.

Emigracija dėl savo masto kartais jau pavadinama evakuacija...

Dėl to aš neišgyvenu. Normalu, kad žmonės važiuoja. Ir teisingai daro, jei čia neranda galimybės nugyventi savo gyvenimo gražiau. Evakuacijos nebus. Kai vieni išvažiuoja, kiti randa daugiau erdvės plėstis.

Nežinau, kurie geresni: tie kurie, lieka, ar išvažiuoja. Bet kuriuo atveju, Lietuva dėl to tikrai neprapuls.

Nekyla minčių išvažiuoti pačiam?

Aš senas, man nėra kur trauktis (šypsosi).

Kokia jūsų, keturiasdešimtmečių, karta? Lietuvai atgavus nepriklausomybę, buvote dvidešimtmečiai — tinkamas metas startui.

Per dvidešimt metų nebuvo galimybių susikurti daugmaž vienodą gyvenimo būdą. Pinigų kaita, bankų griūtys, politinės valdžios persidalijimai ir taip toliau. Nuo begalinio patriotizmo iki begalinio nusivylimo. Kiekvienas reagavo labai skirtingai.

Kartais, įsivaizduodamas savo klasę ir kartą, kuri kartu išėjo iš mokyklos, pasvarstau, kaip jiems susidėliojo gyvenimai.

Keli nuošimčiai prisitaikė, tarp kurių — ir aš. Jiems tiko čia, jie rado savo vietą. Kiti blaškosi iki šiol. Treti jau nebesiblaško, yra liūdni ir pikti. Ir taip toliau.

Esame nuotaikų svyravimų ir politinio klimato kaitos išdraskyta karta.

Dar — ne keturiasdešimtmečių laikas?

Kiek bandė daryti vienmečiai, kiek įvairiausių partijų kūrėsi (ir aš tikiu, kai kurios iš jų kūrėsi su gražiais idealais), bet nieko nepakeitė ir prisitaikė prie to, kas yra.

Manau, tik laikas gali keisti. Vertybės persiformuoja visose plotmėse, nesvarbu, politika, kultūra ar kasdienis gyvenimas. Vieną dieną mes — vartotojai ir džiaugiamės kapitalizmu, kitą dieną — jau žalieji, rėkiame, kad atsisakytume poreikių, nes žalojame gamtą.

Kas yra jaunoji karta? Dažniausiai tie žmonės, kurie neturi visuomeninio svorio ir pinigų. Nupjauti galvą ir užsodinti naują neįmanoma.

Nemanau, kad naujas kraujas kažką atneša. Jaunimo entuziazmas pralaimi prieš seniokų nusistovėjusias normas ir pasaulio supratimą. Anksčiau ar vėliau jie įsilieja į tą patį klaną, į tą pačią gyvenimo schemą.

Valstybei subręsti, manau, normalu per 40 metų. Mes dabar esame viduramžyje.

Vadinasi, pasigendate pilietinės visuomenės?

Esu pilietinės visuomenės skeptikas. Apsikuopkime savo kieme. Kaip sakė Aistė Smilgevičiūtė, išsikelkim inkilėlį savo sode. Čia yra pilietinė visuomenė.

Įsivaizdavimas, kad kažkas turi marširuoti, vienytis į bendras talkas, judėjimus vardan valstybės, man primena fašistinę ar komunistinę santvarką. Valstybė tave lyg globoja, bet jai turi padėti. Kodėl? Jei galime padėti, gal galime ir patys tvarkytis?

Labai palaikau judėjimus, kurie kyla su geromis idėjomis.

Bet nemanau, kad turime užauginti pilietinę visuomenę, kuri atnašaus kažkam, kas tvyro ore su pavadinimu „Lietuva“.

Man individas svarbiau nei visuomenė.

Kaip suvokiate patriotizmą?

Patriotizmas pirmiausia formuojamas šeimoje. Patriotizmas minimum: suvoki, kad gyveni šioje valstybėje, ją myli ir gerbi. Čia — tavo namai, būk geras, stenkis, kiek įmanoma, mažiau prikiaulinti. Patriotizmas maksimum: nuleidžiamas iš viršaus, aš jo nepakenčiu.

Mūsų karta mokėsi mokykloje, kur ant kiekvieno kampo kabėjo Lenino galva. Ar Leninas mums pasirodė geresnis, nei iš tikrųjų? Ne, galva yra galva.

Dabar tokiu pačiu modeliu kišama į mokinių galvas: štai, Kudirka ar Čiurlionis ant sienos. Tai — tavo gyvenimo alfa ir omega.

Kodėl? Ta alfa ir omega turi tau garantuoti tam tikras laisves, tiesą, teisingumą, pagaliau, gerovę.

Jei to nėra, kabink kiek nori trispalvių, bausk. Na, įmuši žmonėms į galvas. Bet žmonės vėliavas išsikelia patys, ir nereikia norėti, kad jie būtų didesni patriotai nei yra. Jausmas užauga iš tikėjimo, kad tavo valstybė yra tau gera.

Man lengva, nes man ši valstybė buvo pakankamai gera. Bet daugelis žmonių taip nesijaučia.

Ką įrašytumėte vietoje daugtaškio: „Labai myliu Lietuvą, nes...“?

Čia žmonės geri. Naivoki, bet geri.