Kodėl Andrius Mamontovas nelinksmina per Kalėdas ir Naujuosius

- 2012-uosius pasitiksite Honkonge. Tai miestas, į kurį jums visada norisi grįžti? - "Vakaro žinios" klausė kelionėn susirengusio A.Mamontovo.

- Vyksiu ten jau penktą kartą. Nors su žmona jau esame buvę, bet norėjau, kad ir mano vaikai pamatytų Honkongą, Vilniaus rajono dydžio ploto saloje vykstantį naujametinį fejerverkų šou. Kai prieš 10 metų pirmą kartą tą miestą pamačiau pro lėktuvo langą, supratau, kad tai mano vieta. Būna vietų pasaulyje, kur jauti, kad ten ne atvažiavai, bet grįžai. Keistas jausmas. Tame mieste man viskas patinka: atmosfera, infrastruktūra, architektūra, maistas, vaizdas, žmonės. Kai prieš porą metų filmavome "Amaya", ten praleidau pusantro mėnesio. Tad Honkonge galėčiau pabūti ir gidu. (Šypsosi.)

- Kodėl niekada nekoncertuojate per didžiąsias žiemos šventes?

- Per Kalėdas ar Naujuosius metus organizatoriai paprastai kviečia popmuzikos grupes, o manęs per tokias progas beveik niekada ir nekvietė. Galbūt įsivaizduoja, kad bus liūdna? (Šypsosi.) Nors per mano koncertus visada būna kaip tik labai linksma. Tačiau per Kalėdas koncertuoti ir pats atsisakau. Man tai yra šeimos šventė, kai norisi būti su artimaisiais. Per Kalėdas paprastai su žmona ir vaikais aplankome mano mamą. Kuo toliau, tuo labiau man patinka Kalėdos, gamtos virsmas. Jose yra kažkas tokio magiško. Dienos tampa ilgesnės. Tai - didžiausias džiaugsmas.

- Ką manote apie lietuvių pomėgį Kalėdas švęsti pagal amerikietiškas tradicijas, kaip antai apkabinėjant židinį raudonomis dovanų kojinėmis?

- Kojinių tikrai nekabinu. (Juokiasi.) Bet "amerikoniškos" Kalėdos žaviai atrodo tik Amerikoje. Meksikoje teko būti per Heloviną - labai smagu. Bet pas mus tai atrodo keistai. Geriau jau nuvažiuoti ten, kur ta tradicija gyva, nei ją bandyti imituoti savo šalyje. Mes šeimoje per šventes laikomės lietuviškų tradicijų. Užkuriu židinį, ugnies simbolį. Kartais nuvažiuoju į mišką.

- Galbūt buriate?

- Burtais iš tiesų mėgstu užsiimti. Ypač per Kalėdas. Tačiau kokiais - paslaptis. (Juokiasi.)

- Jūs jau 18 metų esate vegetaras, nevartojate alkoholio. Tai koks tada jūsų šventinis stalas?

- Praktiškai nėra ko ant jo padėti. (Juokiasi.) Kai žmonės sužino, kad aš esu vegetaras, išsigandę klausia: "Tai ką tu valgai?" Iš tiesų vegetariška mityba yra labai įvairi, pilna išmaniausių patiekalų.

- Dauguma lietuvių įsivaizduoja, kad per šventes be taurės šampano turėtų būti labai liūdna...

- O man kaip tik su taure šampano būtų labai liūdna. (Šypsosi.) Nes jei tau reikia alkoholio, kad pasidarytų linksma, tada esi labai liūdnas žmogus. Man nereikia alkoholio, kad būtų linksma. Tačiau per šventes man kaip tik ir norisi pabūti ramiai. Aišku, mano gyvenimas susijęs su koncertais, todėl ir norisi ramybės. Darbininkas frezuotojas juk neina pasiilsėti į kitą frezavimo cechą. Todėl, užuot ėjęs į šokius, aš noriu pasėdėti namie arba pasivažinėti automobiliu po miestą. Jei reikia šurmulio, tada kur nors važiuoju - šiuo atveju - į Pietų Kiniją. Pernai Naujuosius sutikome Berlyne, prie Reichstago vyko didžiulis koncertas.

- Dabar renginių per šventes - krūvos. Atvyksta užsienio atlikėjai, baletas ant ledo, gospelo chorai, cirkai. O prieš 20 metų vienas svarbiausių naujametinių renginių būdavo lietuviškų grupių "Top 20" rinkimų koncertas, vykdavęs Vilniaus sporto rūmuose ar Kauno sporto halėje. 1990 metais, kai šalyje tvyrojo depresyvus laikotarpis, klubų nebuvo, todėl dalyvaudavome privačiuose vakarėliuose pas ką nors namie, bendrabučiuose ar kapinėse. Lankytis teko įvairiose vietose. (Šypsosi.)

- Sakėte, jums didžiausia dovana - išpirkti visi bilietai į gruodžio mėnesio koncertus. Bet jūsų pasirodymuose retai kada būdavo tuščių vietų?

- Įvairiai būdavo. Tai priklausė nuo skirtingų laikotarpių. Po poros metų bus 30-metis, kai esu scenoje. Per tiek laiko suvoki, kad yra periodai, kai tavimi labiau domisi, ir kai tu esi mažiau įdomus. Ilgainiui išmoksti juos panaudoti, kad nebūtų skausminga. Pamenu, kažkada Ukmergėje buvo parduota apie 50 bilietų, o mes atvažiavome su vaizdo ekranais, galingiausia aparatūra. Supratome, kad koncertas bus nuostolingas, tačiau tiems pusei šimto žmonių atsakyti nesinorėjo. Tada aš paskambinau visiems savo draugams į Vilnių, pakviečiau į nemokamą savo koncertą Ukmergėje, pakvietėme visus vaikų namų auklėtinius ir pririnkome pilną salę žmonių - buvo nuostabus koncertas. 2000-ųjų pradžia koncertine prasme man buvo sunki. Iškart po "Foje" iširimo žmonėms buvo įdomu, koks bus mano pirmasis solinis albumas. Mano koncertai buvo pilni. Tačiau po to visi mane lygino su "Foje". Vieniems patiko, kitiems nepatiko. Tik prieš kelerius metus pajutau, kad mane pradėjo priimti kaip atskirą atlikėją. Jaučiu, kad jau nebekonkuruoju su "Foje", su pačiu savimi.

- Jau pagalvojate apie tokį laikotarpį, kai būsite pensininkas?

- Šiuo metu muzikantai gyvena iš koncertų. Įrašų industrija visiškai subyrėjo. Ne veltui aš ir kiti atlikėjai savo įrašus leidžia atsisiųsti nemokamai. Tad tol, kol koncertuoju, tol turiu iš ko gyventi. Kai nebekoncertuosiu, tada ir numirsiu.

- Kokią alternatyvą būtų galima pasiūlyti jūsų vyresniems kolegoms, kurie sulaukę pensinio amžiaus neturi jokių socialinių garantijų?

- Neįsivaizduoju. Bet aš manau, kad muzikantai neina į pensiją. Kol gyvas, tol ir koncertuoji. Pensinio amžiaus nėra nė vienam su kūryba susijusiam žmogui. Nebūna tokio laiko, kai pasakai: "Viskas, dabar jau aš ilsėsiuosi."

Parengta pagal dienraštį "Vakaro žinios"