Klintas Istvudas: "Man per vėlu mokytis senti"

Amerikiečių aktoriui ir režisieriui Klintui Istvudui (Clint Eastwood) rytoj sukaks 85 metai.

Dosjė

Gimė 1930 m. gegužės 31 d. Kalifornijoje, gamyklos darbininkų šeimoje.

Nuo 18 m. dirbo medienos fabrike, degalinėje ugniagesiu ir grojo pianinu Ouklendo bare.

1950 m. Korėjos karo metu buvo paimtas į JAV kariuomenę. Per karinį skrydį lėktuvas sudužo virš Ramiojo vandenyno, tačiau Istvudas didelių sužalojimų nepatyrė.

Vaidinti pradėjo 6-ojo dešimtmečio viduryje.

1953 m. vedė modelį ir koledžo bendramokslę Megi Džonson (Maggie Johnson). Su ja susilaukė dviejų dukrų. Santuoka truko daugiau kaip 30 metų, oficialiai nutraukta 1984 m.

1996 m., būdamas 83-ejų, aktorius vedė antrą kartą - 35 metais jaunesnę televizijos žurnalistę. Jie susilaukė dukters Morgan (dabar jai 18 metų).

2013 m. vasarą, po 17 metų trukusios santuokos, aktorius išsiskyrė su antrąja žmona Dina Ruis (Dina Ruiz).

Laimėjo "Oskarus" už geriausią režisūrą ("Menantis pikta", "Mergina, verta milijono"), geriausią vaizdą ir buvo nominuotas geriausio aktoriaus kategorijoje minėtuose filmuose.

Citatos

Geriau jau kreipkitės į mane "ikona" negu "ei, tu".

Labai sunku išgąsdinti žmogų, kai jam per aštuoniasdešimt metų.

Vaikystėje mane retai kas užkabindavo. Pirma, aš buvau aukščiausias klasėje, antra - mes nuolat kraustydavomės. Redingas, Sakramentas, Pasifik Paliseidsas, vėl Redingas, vėl Sakramentas, Heivordas, Hailzas, Oklendas (Kalifornijos miestai. - Red. past.)... Mes nuolat judėjome iš vietos į vietą, ir aš visąlaik buvau naujokas klasėje. Vaikai, žinoma, norėdavo su manimi išsiaiškinti santykius - kas gi aš toks. Buvau gana drovus, bet nemažai laiko skirdavau tam, kad užvažiuočiau visokiems išgamoms per sprandą.

Vaikystėje grojau fliugelhornu (aukšto registro varinis pučiamasis instrumentas. - Red. past.). Kaimynų vaikai žiūrėdavo į mane ir galvodavo: "Ir kas čia per vėjai?"

Šiandieninė karta yra ruonių karta. Susidūrę su kokia nors problema, sako: "Nagi pasvarstykime apie chuligano elgesį žvelgdami iš psichologijos taško." Mes tiesiog duodavom tokiems į sprandą.

Aš nežinau, kas negerai šitai kartai. Gal žmonės masiškai ėmė galvoti apie gyvenimo prasmę?

Aš gyvenau Didžiosios depresijos laikais. Nebuvo darbo, nebuvo pašalpų. Kartą, kai buvau šešerių metų, į mūsų duris pasibeldė labai liesas žmogus. Jis pasakė, kad sukapos mums visas malkas, jeigu mama jam suteps sumuštinį. Žmonės vos laikėsi, bet buvo kur kas stipresni už tuos, kurie aplink mane dabar.

Kartą Islandijoje buvau prie krioklio. Kartu su kitais žmonėmis stovėjau ant nedidelės akmeninės pakylos, nuo ten vėrėsi vaizdas. Dauguma buvo su vaikais. Nuo bedugnės mus skyrė tik ištempta virvė. Aš pagalvojau: Amerikoje viskas būtų aptverta tinkline tvora. Jie galvotų taip: jeigu kas nors nukris, iškart prisistatys jo advokatas. Bet ten, Islandijoje, žmonės galvojo taip, kaip senais laikais Amerikoje: jeigu nukritai, vadinasi, esi idiotas.

Neįmanoma numatyti visko, bet mes atkakliai stengiamės. Jeigu automobilyje, kurį norime pirkti, nėra keturių šimtų saugos pagalvių, vadinasi, tai šlamštas, ne mašina.

Nori ar nenori, turi pripažinti, kad mirtis egzistuoja. Bet aš jos nebijau. Aš tikiu: kai ateina tavo valanda, turi išeiti. Toks buvo susitarimas gimstant.

Mano tėvas mirė staiga. Tiesiog ėmė ir numirė, kai jam buvo 63 metai. Po to aš labai ilgai savęs klausiau, kodėl nenusiveždavau jo pažaisti golfo, kodėl nepraleisdavau su juo daugiau laiko. Kai vaikaisi didžiojo prizo, nebepastebi viso kito.

Mano mama išgyveno iki 97 metų. Prieš mirtį ji man pasakė: "Aš noriu išeiti, aš pavargau." Aš jai atsakiau: "Ne, dar treji metai - ir tu atšvęsi šimtmetį." Bet ji to nenorėjo girdėti. "Tiesiog pažvelk man į akis", - pasakė ji. Aš pažvelgiau jai į akis ir viską supratau.

Priimti savo amžių su dėkingumu - didelis menas. Bet man jau vėlu jo mokytis.

Senatvė gali būti visai nebloga, jei guli sau ir ja mėgaujiesi.

Galbūt aš jau mąstau kaip senis, bet man atrodo, kad žmonės pasidarė piktesni, nekantresni nei anksčiau. Anksčiau mes galėjome nesutarti kokiu nors klausimu, bet vis tiek likdavome draugai. O šiandien tas, kuris su tavimi nesutinka, - kvailys ir idiotas. Pasižiūrėkite bet kurią pokalbių laidą per televizorių.

Mane galite vadinti liberalu. Aš norėčiau, kad visi visus paliktų ramybėje. Nuo pat vaikystės aplink mane buvo daugybė žmonių, kurie visiems nurodinėjo, kaip gyventi.

Man patinka vienatvė ir ramybė. Daugelis moterų laimingą santuoką supranta kitaip.

Aš visada su didele pagarba žiūrėjau į tikinčius žmones, kurie gyvena pagal savo tikėjimo principus. Bet jei gali nugyvent gyvenimą be šito - gyvenk. Aš nelabai žaviuosi religija, bet stengiuosi netransliuoti savo abejonių į visas puses.

Sako, santuoka sudaroma dausose. Aha, ten pat, iš kur kyla žaibai ir griausmas.

Kuo labiau sensti, tuo labiau myli vaikus.

Aš - vienišius. Man nesmagu didelėse kompanijose, nemoku bendrauti su nepažįstamais žmonėmis.

Mano vaikai - nuo skirtingų moterų. Tačiau būtent Dina subūrė mus kartu. Ji puikiai sutaria su mano pirmąja žmona, su mano buvusiomis draugėmis. Šeima laikosi ant jos pečių. Niekas gyvenime man nepadarė tokios įtakos kaip ji.

"Mačo" buvo madingas žodelis 9-ajame dešimtmetyje. Aš taip iki galo ir nesupratau, ką tai reiškia. Tai tas, kuris vaikščiodamas taško į šalis testosteroną? Tas, kuris atidaro koja duris? Atsimenu, kai sutikau Rokį Marčiano (Rocky Marciano - sunkiasvorių bokso pasaulio čempionas nuo 1952 m. iki 1956 m., 43 iš 49 savo kovų baigęs nokautais, išliko vienintelis sunkiasvorių bokso čempionas bokso istorijoje, laimėjęs visas kovas savo profesionalo karjeroje. - Red. past.) - tai buvo švelnus ir ramus žmogus, nesistengiantis sutraiškyti tau pirštų, kai spaudžia ranką. Jo balso tembras buvo aukštas. Ir jis galėjo išjungti žmogų per sekundę. Man atrodo, tai ir yra mačo.

Taip jau nutiko, kad aš nužudžiau daug žmonių ekrane. Galbūt tai toks katarsis, o gal tiesiog sadizmas. O gal tai išvis nieko nereiškia.

Aš nemedžioju. Tiesiog nemėgstu žudyti gyvų būtybių. Nebent jos bandytų nužudyti mane - tuomet tai būtų suprantama.

Mano gyvenime buvo ir tokių momentų, kai pas mane atėję žmonės prašydavo palikti autografą ant jų pistoleto.

Būti politiškai korektiškam - labai nuobodu.

Politinis korektiškumas verčia žmones prarasti humoro jausmą. Anksčiau mes laisvai juokaudavome apie įvairių rasių ir tautybių žmones, o šiandien, jeigu nori taip pajuokauti, turi užsidengti ranka burną, kad niekas neišgirstų. Mūsų draugai buvo Semas Žydas, Chosė Meksikietis, bet mes neturėjome galvoje nieko įžeidžiančio. Šiandien mes eikvojame per daug energijos ir laiko tam, kad tik išliktume korektiški.

Vietoje "nufilmuota" aš visada šaukiu, kad šiandien jau pakaks to mėšlo.

Man maloniau būti už kameros, o ne priešais ją. Ten galiu apsirengti kaip noriu.

Aktorių mokykloje kartą man pasakė: "Dėl Dievo meilės, nieko nedaryk, tiesiog pastovėk." Ką gi, Geris Kuperis (Gary Cooper), pavyzdžiui, puikiai sugebėdavo nieko nedaryti.

Neįmanoma išmokyti žmogaus būti aktoriumi, bet galima padaryti taip, kad jis išmoktų to pats.

Tu gali repetuoti vaidmenį šimtus kartų, bet gali eiti ir vaidinti. Aš renkuosi antrą variantą.

Filme "Laumės vaikas" aš stengiausi parodyti tai, ko šiandien niekur nebepamatysi: vaikis sėdi priešais radijo imtuvą ir klausosi, ką jis kalba. Visa kita daro jo vaizduotė.

Andželina Džoli (Angelina Jolie) nuostabi. Ji man primena 5-ojo dešimtmečio moteris - Ketriną Hepbern (Katharine Hepburn), Betę Deivis (Betty Davis), Ingridą Bergman. Ne, šių dienų moterys irgi nuotabios, bet tada jos turėjo daugiau individualybės.

Holivudas skendi plagiate. Neseniai pas mane atėję žmonės klausė, ar jie galėtų perfilmuoti mano "Menantį pikta". Juk tai visai naujas filmas - tik 1992 metų!

Jeigu visiems tiems kino vadybininkams tokia svarbi kokio nors prekybos klerko nuomonė, tai tegu jis ir filmuoja.

Yra daugybė gerų filmų, negavusių "Oskaro".

Politikai yra dviejų kategorijų: aš-žmogus ir mes-žmogus. Barakas Obama (Barack Obama) - tai aš-žmogus. Jis kalba apie Bin Ladeną taip, tarsi jį būtų nušovęs pats.

Niekada nereikia pamiršti, jog mes samdome politikus tam, kad jie mums tarnautų.

Laimėti rinkimus - tai bloga gera žinia (1986 m. K. Istvudas buvo išrinktas Kalifornijos miestelio Karmelo meru. - Red. past.). Na, gerai, sakai sau, gera žinia yra ta, kad dabar tu esi meras. O bloga ta, kad dabar tu esi meras.

Džeris Fildingas (Jerry Fielding - JAV muzikantas. - Red. past.) sakė: "Mes daug ko pasiekėme, nesugriaukime visko per daug apie tai mąstydami."

Jeigu būčiau labiau organizuotas, tikriausiai būčiau atradęs save muzikoje.

Laikas, kai kasdien norėjau padaryti vienu prisitempimu daugiau nei vakar, praėjo. Dabar aš noriu daryti tik tai, ką manau esant reikalinga.

Šiandien aplink mane nuolat zuja tiek fotografų, jog kartais pasijaučiu tarp keturių sienų pigiame viešbutyje.

Reikia rimtai žiūrėti į darbą ir nerimtai - į save.

Man patinka dirbti su tais, kurie nejaučia poreikio kam nors ką nors įrodinėti.

Per visą savo gyvenimą nesutikau nė vieno genijaus. Genijus, mano manymu, yra tas, kuris puikiai daro nepakenčiamą darbą. Sėkmingai daryti tai, kas patinka, gali kiekvienas.

Rytojus niekam nieko nežada.