„Kiekvieną rytą save įtikinėju, jog tai – ne sapnas“

Rietaviškė Simona Budreckaitė, įveikusi ne vieną atranką ir užnugaryje palikusi kelis šimtus konkurentų, buvo pakviesta į projektą „Misija Sibiras’17“ ir vakar kartu su keliolika projekto dalyvių buvo išlydėta į ekspediciją į Sibirą. Grįžus lauks daug kelionių po Lietuvos miestus ir miestelius, susitikimų su vietos bendruomenėmis ir moksleiviais, pasakojant apie ekspediciją, joje patirtus įspūdžius, misijos tikslus. Kodėl tam ryžosi, paprašėme papasakoti pačios S. Budreckaitės.

„Nuo mažens klausydavausi močiutės gyvenimo istorijų. Vienas iš jos išgyventų laikotarpių – trėmimai. O prieš kokį dešimtį metų išgirdau apie projektą „Misija Sibiras“, – pasakojimą pradėjo mergina, įgijusi slaugytojos specialybę ir šiuo metu gyvenanti Vilniuje. – Bėgant metams, internete kvietimai užpildyti anketą gundė vis labiau. Bet pritrūkdavo drąsos… Prieš trejus metus nusprendžiau, jog reikia pabandyti. Bet ir tada pasitikėjimo stigo. Atrodė – tūkstantis norinčiųjų, kodėl turėčiau pakliūti tarp laimingųjų?“ Rietaviškė prisimena, jog visus tuos metus sunkiausiai būdavo sulaukti, kol paskelbs, kas kviečiamas dalyvauti kitame atrankos etape.

S. Budreckaitė jau trylika metų yra skautė. „Turbūt tai suteikė didžiausią pasitikėjimą ir pagimdė troškimą, jog „Misija Sibiras“ taptų mano gyvenimo misija“, – sakė ji. Visus trejus metus merginai pavykdavo pakliūti į bandomuosius žygius. Šiemet jis vyko Kauno apylinkėse. Per dvi dienas apie šimtas žygeivių įveikė beveik 50 kilometrų, buvo surengti susitikimai su buvusiais tremtiniais Vytautu Sidaru ir Irena Saulute Valaityte-Špakauskiene, klausytasi jų išgyvenimų. Pasak S. Budreckaitės, įspūdį paliko ir išgirstos bendražygių gyvenimo istorijos.

Bandomajame žygyje dalyvavo ir dar viena rietaviškė Vilmantė Lukauskaitė. Ji laimę patekti į projektą bandė jau ne pirmą kartą. Šis žygis jai, kaip ir S. Budreckaitei, buvo trečiasis. V. Lukauskaitę dalyvauti projekte įkvėpė prieš dešimt metų jos mokykloje apsilankęs ir apie „Misiją Sibiras“ pasakojęs keliautojas Gintautas Alekna. „Jo žodžiai taip stipriai mane palietė turbūt todėl, kad augau klausydamasi savo dėdės istorijų apie tremtį ir gyvenimą Sibire. Todėl ši misija ir jos tikslai man atrodė labai artimi“, – sakė rietaviškė.

Merginos tikino, jog bandomuosiuose žygiuose sunkiausia įveikti save, kai jau atrodo, jog daugiau nebegali žengti nė žingsnio. Tačiau nuovargį atperka būrys linksmų, energingų, viena idėja tikinčių bendrakeleivių, kurie visuomet palaiko, paskatina ir pralinksmina.

V. Lukauskaitei ir šiemet pritrūko sėkmės bandant įveikti atranką, o S. Budreckaitei šįkart likimas buvo dosnus – mergina išgirdo, jog yra kviečiama dalyvauti ekspedicijoje. „Vis dar kiekvieną rytą save įtikinėju, jog tai – ne sapnas… Liepos 17-ąją šešiolika piliečių vyksime įgyvendinti misijos. Tikimės surasti gyvąją istoriją Rusijos Irkutsko srityje, kur aplankysime ir sutvarkysime daugiau nei 10 lietuvių kapinių bei susitiksime su lietuviais Nižneudinsko ir Tulūno rajonuose“, – prieš kelionę „Žemaičiui“ sakė S. Budreckaitė.