Kelionė aplink pasaulį dviračiu prilygo avantiūrai

„Buvome tikri bomžai“

Pristatydama savo knygą Šiaulių Dviračių muziejuje Goda pasakojo, kad didžiojo Tūkstantmečio taikos žygio idėja kilo 1993 metais Graikijoje. Norėta sukviesti 500 dviratininkų, atstovaujančių įvairioms pasaulio valstybėms. Idėjos autoriams nepavykus surinkti 500 dalyvių ir negavus finansinės paramos, žygį ėmėsi organizuoti lietuvis fizikas Sigitas Kučas. Jam pavyko suburti entuziastų grupę, kuri pasiryžo važiuoti aplink pasaulį savo lėšomis.

JUOSTA: Susirinkusieji galėjo prisiliesti prie žygeivių aplink pasaulį vežtos 40 metrų ilgio simbolinės Taikos juostos, ant kurios įvairiomis kalbomis pasirašė kelionėje sutikti žmonės.

Išlydėjo Valdas Adamkus

Žygis prasidėjo 1998 metų liepos 26 dieną Vilniuje, Nepriklausomybės aikštėje. Į Sietlą (JAV) kartu su Sigitu Kuču buvo išlydėti dar trys lietuviai: ekonomistas Edvardas Žižys, filologė Goda Čiplytė ir istorikas Gediminas Vasiliauskas.

Jie išsivežė 40 metrų ilgio Taikos juostą, simbolizuojančią milijoną kartų sumažintą Žemės rutulio apimtį. Prezidentas Valdas Adamkus pirmasis juostoje įrašė: „Neškite Lietuvos žmonių sveikinimus aplink pasaulį“. Daugelis sutiktų pasaulio žmonių Taikos juostoje pasirašė gimtąja kalba.

Į kelionę išvažiavo dešimt dviratininkų, tačiau visą maršrutą įveikė tik keturi: lietuviai G. Čiplytė, S. Kučas, E. Žižys ir lenkas Slavomiras Platekas. Paskelbę žygį atviru, žygeiviai pakeliui bent trumpam kvietė prisidėti taikos idėją remiančius dviratininkus. Iš viso žygyje dalyvavo daugiau kaip 600 dviratininkų iš įvairių šalių.

Kelionė per žemynus

Žygeiviams teko nugalėti biurokratines kliūtis, gauti vizas ir leidimus keliauti. Jie nugalėjo ir gaivališkas gamtos jėgas: važiavo per dykumas, kalnus ir džiungles, mirko tropinėse liūtyse, patyrė smėlio audras.

Vidurio Amerikoje žygeiviams ant kulnų lipo uraganas „Mitch“, Gvatemaloje Edvardui Žižiui teko skubiai operuoti akį, bet po operacijos dviratininkas mynė toliau. Afrikoje keli žygeiviai susirgo maliarija, bet didžiausia nelaimė ištiko Indijoje – tragiškai žuvo bendražygis perujietis Valteris Ramonas.

Per pusantrų metų dviratininkai nuvažiavo 24 239 kilometrus, aplankė 45 valstybes, esančias penkiuose pasaulio žemynuose: Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Afrikoje, Europoje ir Azijoje.

Paskutinė taikos žygeivių kelionės stotelė buvo ypač svarbi. Tai – nuo branduolinės atakos 1945 metais nukentėjęs Japonijos miestas Hirosima. Simboliška, kad taiką pasauliui skelbę dviratininkai 2000 metus ir naują tūkstantmetį sutiko Hirosimoje.

Patyrė įvairių išgyvenimų

„Buvome tikri bomžai“, – prisimena G. Čiplytė. Pusantrų metų (tiek truko žygis) keliautojai kukliai naudojo savas santaupas, tėvų ir draugų siunčiamas lėšas, todėl apie gardesnį kąsnį ar nakvynę viešbutyje galėjo tik pasvajoti.

Dviratininkams teko patirti ir šiurpių išgyvenimų. Goda prisiminė, kaip Afrikoje, Maroko Atlaso kalnuose vietiniai kanapių prekeiviai siūlė dviratininkams pirkti iš jų kanapių. Šiems atsisakius, prekeivių elgesys pasidarė agresyvus – važiuodami automobiliais jie dviratininkus pradėjo spausti prie bedugnės krašto. Sutemo. Žygeivių laukė grėsminga naktis kalnuose.

Laimė, kad tokiomis aplinkybėmis dviratininkus į savo namus sutiko priimti vietos gyventojų šeima. Žygeiviai gavo ne tik stogą virš galvos, bet ir kone šventišką vakarienę.

„Pirmyn, pirmyn, pirmyn!“

G. Čiplytė – Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos anglų kalbos mokytoja. Apvažiavusi pasaulį dviračiu, ji įsitikino, kad „nėra kelio į laimę. Kelias yra laimė“.

Knygoje „Ir aš buvau Afrikoje“ autorė nuoširdžiai ir šmaikščiai aprašo savo įspūdžius, kuriuos patyrė Taikos žygyje.

Autorės žodžiais, tik kelionėje gali patikrinti save ir kitus, suprasti, kokių neišsemiamų klodų slypi kiekviename iš mūsų. Per 525 dienas dviračiais nuvažiuoti 24 tūkstančiai kilometrų.

„Mūsų dešimt, bet tik trys teturi laikrodžius ir niekas nebesuka galvos, kuri dabar valanda, mėnuo ar metų laikas. Tai nesvarbu. Svarbu tik viena – pirmyn, pirmyn, pirmyn! Važiuojame naktį, šviečiant mėnulio pilnačiai ar plieskiant saulei virš galvos – karščiausiu paros metu. Ir nesvarbu, į kelis kalnus turime užkopti – septynis ar devynis“, – rašoma G. Čiplytės knygoje „Ir aš buvau Afrikoje“.