Katažina Nemycko - dainininkė, kuri nebijo ūkio darbų

Mylimojo pamokymai

32-ejų lenkaitė K.Nemycko staiga ir netikėtai įsiveržė į Lietuvos muzikos pasaulį. Bet muzikos mokslus krimtusi ir su dviem draugais koncertavusi mergina seniai patyliukais svajojo apie didelę sceną. „Tas populiarumas, be abejo, atėjo Deivydo dėka, - nebijo pripažinti žavioji lenkaitė. - Šiek tiek mane pažinojo ir lietuviškoji klausytojų dalis, bet tai buvo labai mažas procentėlis. Ne paslaptis, kad mano publiką sudaro lenkai ir rusai. Žinoma, kai atsidūriau šalia žinomo žmogaus, tai, kas be ko, susidomėjimas dar labiau išaugo. Bet aš esu atvira, neturiu ko slėpti, noriai dalyvauju įdomiuose projektuose. Jeigu žmonėms įdomu, tai aš niekada neprikuriu nebūtų dalykų, visada sakau taip, kaip yra“.

Katažinos populiarumas smarkiai išaugo po televizijos projekto „Chorų karai“, kur savo vadovaujamą Vilniaus krašto Kaštoninį chorą vedė į pergalę. Pritrūko labai mažai - Katažina su savo choristais užėmė antrąją vietą. Rezultatu liko labai patenkinta - neabejoja, kad ją aplenkęs Kauno choras buvo vertas nugalėtojo vardo. „Šiaip esu labai savikritiškas žmogus, - neslepia mergina. -

Nors Deivydas tuo atžvilgiu man labai padeda ir palaiko morališkai, pamokydamas, kad jeigu visa galva nėriau į sceną, tai turiu pasidaryti atspari ir į kai kuriuos dalykus nereaguoti taip jautriai, nes nervinės ląstelės neatsikuria. Pažinodama save, galiu pasakyti, kad tam tikrose situacijose reaguočiau trigubai jautriau, bet jo dėka esu ramesnė. Šiaip viską priimu giliai į širdį. Kad ir šokiuose - jeigu ko nors neįsimenu, nesiseka ko nors atlikti, viskas - jaučiuosi kaip didžiausia nevykėlė, kuri nieko nesugeba, bet susiimu ir žengiu toliau“.

Katažina gailisi dėl vaikystėje ir paauglystėje prarastos galimybės mokytis dainavimo. Tačiau artimiausioje ateityje mergina planuoja griebtis šių mokslų.

„Savęs niekada labai aukštai nekėliau, bet didžiosios scenos vis tiek siekiau. Prisimenu, Deivydas mane apibūdindamas kaip atlikėją pasakė: „Tu be galo daug turi charizmos“. Ir iš tikrųjų žmogus gali turėti tiek technikos, tiek vokalo galimybių, nepaprastai gerą balsą, bet jo nepanaudoti iki galo. Tiesiog girdint jo dainavimą visiškai neina šiurpuliukai per kūną, per sielą ar širdį. Savo šokių partneriui Dainiui irgi sakiau: žinau, kad tobulai neatliksiu šokio žingsnių, bet mes turime labai stipriai pajausti kiekvieną šokio momentą. Tas pats ir su dainavimu - gal tu spinduliuoji charizma, nors nebūtinai turi Selin Dion (Celine Dion) ar Merajos Keri (Mariah Carey) diapazoną. Todėl reikia naudotis tuo, ką turi“.

Pasisekė su partneriu

Naujos patirties Katažina įgis kitą sezoną prasidėsiančiame šokių projekte, kur šoks su Dainiumi Dimša. „Džiaugiuosi, kad labai pasisekė su šokių partneriu. Bijau, kad tik jo nenuvilčiau. Norisi pasitempti ir pasirodyti ne prasčiau už buvusias jo šokių partneres. Pernai jis šoko su Karolina Liukaityte, užpernai iš pradžių su Erika Santos, o paskui ir Natalija (Natalija Bunkė - red. past.) su juo šoko. Tai, sakau, kaip visada - pirmiausiai vyras man atiteko, dabar ir šokių partneris. Čia man sekasi“, - juokiasi dainininkė.

Nors dalyvaujant šokių projekte populiarumas augs kaip ant mielių, abejoja, kad galėtų susirgti žvaigždžių liga: „Tokių dalykų nebijau. Nuo šešiolikos metų sulaukdavau nemažai pasiūlymų - publika pageidavo, kad atvažiuočiau ir padainuočiau vakarėliuose ar vestuvėse. Jau tada pajutau tą skonį, kai esi kažkam reikalingas. Vienas muzikantas kadaise man davė gerą patarimą: tik tu nesusirk žvaigždžių liga. Niekada nelaikiau savęs ypatingesne ar geresne už kitus. Kai kur nors nuvažiuodavau paklausyti, kaip kiti dainuoja, man būdavo gėda, už ką mane kviečia, juk aš perpus prasčiau dainuoju. Jau tuo metu buvau savikritiška“.

Mokytojos darbas praturtina

Nuo septyniolikos metų, kai pradėjo krimsti muzikos mokslus, Vilniuje gyvenanti atlikėja šiuo metu nuomojasi butą Šeškinės rajone.

Katažina yra kilusi iš Vilniaus rajono, Padvarionių kaimo, esančio 3 kilometrai nuo Medininkų. Lankė Medininkų vidurinę mokyklą ir dainavo chore. „Dainuodavau ir bažnyčios ansamblyje - manęs visur buvo pilna. Paskui dar muzikos mokyklą pradėjau lankyti, todėl dažnai tekdavo važinėti į Vilnių. Man labai pasisekė, nes turiu dvi vyresnes seseris, dešimt ir vienuolikos metų skirtumu. Iš tikrųjų mane daugiausiai seserys ir augino. Kai jos įstojo į universitetą Lenkijoje ir tik kas pusmetį grįždavo namo, labai jų ilgėdavausi. Dabar viena sesuo gyvena čia, o kita su šeima įsikūrė Rusijoje, Sankt Peterburge. Šiaip pagal išsilavinimą mes visos trys pedagogės“, - šypsosi Katažina. Tiesiog taip susiklostė, kad po muzikos mokyklos svarstė, ko toliau imtis, ir nusprendė baigti pedagogikos mokslus.

„Ir štai šiemet jau dešimt metų, kai dirbu pedagoginį darbą, - šypsosi mergina, besidarbuojanti Vilniaus Jono Pauliaus II gimnazijoje. - Dėl pedagoginio darbo visiškai nesigailiu. Man šis darbas labai daug davė. Vis dėlto pedagoginis darbas yra labai gražus, nes su kiekvienais metais save vis labiau patobulini, nestovi vietoje, nes dirbdamas su vaikais kartu lavini ir save, atrandi kažką naujo, matai, kaip auga ir bręsta tavo mokiniai. Nors dirbu su gimnazistais - pamokų jau neturiu, tik vedu jiems būrelį. Jiems noriu perteikti visa, ko pasisemiu iš televizijos - iš „Chorų karų“ ar koncertinės veiklos“.

Tik dėl užimtumo mergina retokai ištaiko aplankyti tėvus. „Kai paskutinį kartą buvau nuvažiavusi jų aplankyti, bulves pasodinome, - nuoširdžiai prisipažįsta. - Buvo juokinga, kai pas mamą atėjo kaimynė ir pasakė: ką, išprotėjai, tu pažiūrėk, jai reikia nagus sutvarkyti, jai reikia gražiai atrodyti, o tu ką darai? Prie darbų ją pastatei! (Juokiasi.) Bet aš taip buvau auklėta, mes net neaptarinėjame tokių dalykų, kad aš neičiau ravėti daržo, sodinti ar kasti bulvių, tvarkytis namuose ar aplink namus. Tai yra normalu, tai yra mano pareiga. Ir nereikia manęs raginti, kad padėčiau tėvams, nes tokia yra vaikų pareiga, - savo požiūrį dėsto Katažina. - Ir dar vienas juokingas dalykas: ten yra toks mano gerbėjų klubas - žiūriu, mergaitės iš Medininkų tris kilometrus atėjo ir apstulbusios rado mane sodinančią bulves. (Juokiasi.) Kaip sakiau, aš tikrai nebijau jokių ūkiškų darbų.

Svajoja apie vaikus

Mergina dažnai iš aplinkinių išgirsta klausimų, kodėl, perkopusi 30 metų, dar nėra ištekėjusi ir susilaukusi vaikų. Tokių klausimų Katažina neima į galvą, gal todėl, kad šalia turi mylimą žmogų - muzikos prodiuserį ir kompozitorių Deivydą Zvonkų.

„Kiekvieną savo draugystę - trumpesnę ar ilgesnę - labai stipriai išgyvendavau, nes aš visiškai atsiduodu mylimam žmogui, taip sakant, širdį ant lėkštutės galiu padėti. Dėl to yra tekę ir pasigailėti, - į praeitį nuklysta mergina. - Buvo vienas vaikinas, su kuriuo galbūt galėjome sukurti šeimą. Tokių pamąstymų buvo, bet aš šiek tiek pabijojau, ypač kai po dvejų su puse metų draugystės uždaviau sau klausimą, ar norėčiau būti su tuo žmogumi. Tiesiog jis nesuprato, kad darbas man yra gyvenimo dalis. Be scenos negalėčiau gyventi, man būtų labai sunku. Jis šito nesuprato ir tai buvo esminis dalykas, dėl kurio nesutarėme ir pradėjome pyktis.

Paskui išgyvenau didelę meilę, tačiau žinojau, kad iš to nelabai kas išeis. Deivydas buvo pirmas žmogus, su kuriuo tiesiog buvo įdomu ir paprasta. Abu buvome savimi, turėjome daug temų pokalbiams, nes mūsų darbas labai panašus. Šiaip prieš mūsų draugystę su Deivydu nežiūrėjau į jį kaip į potencialų vyrą. Iš pradžių jis man pasirodė ne mano skonio, todėl gerti su juo kavos ėjau labai atsipalaidavusi. Galvojau, tiesiog maloniai pabendrausime, gal bus proga su juo pasikalbėti apie muzikinius kūrinius. Bet pabendravus pastebėjau, kad su juo jaučiuosi labai gerai ir šiltai. Tada ėmiau galvoti, kad tai yra nuostabus žmogus. Pradėjome draugauti net nesuprasdami, kad mes jau esame pora. Kuo toliau, tuo labiau tą jausmą - meilę ir prisirišimą - išgyveni dar skaudžiau ir kitaip“. Jau liepą Katažina ir Deivydas švęs draugystės metines. Katažina jau pasvajoja ir apie vaikus.

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Julius/Brigita"