Karstadirbys Tadas Surplys: "Lietuvis nusipelnė ąžuolan gultis"

Mano profesija - inžinierius mechanikas. Dirbau rogučių įmonėje technikos direktoriumi, bet ji bankrutavo. Sniego neliko ir medienos į užsienį tada nevežėm.

Su vienu darbininku pradėjau rūsyje kalti karstus: vienerios staklės, stalas ir plaktukas. Neapskaičiavome gabaritų. Teko parduoti laidojimo namams - o ten džiaugėsi, kad ne standartas. Kai karstą už mėnesio nupirko, įsigijom šilko. Ir taip iš nieko sukūrėm verslą. Dabar iš Kisinių kaimo persikėlėme į Šiūparius.

Kaip laikui bėgant keitėsi užsakymai?

Vokietijoje gyvenančių lietuvių bendruomenės pirmininkas išsiveždavo gryno ąžuolo karstus tekintom rankenom. Lietuvis nusipelnė ąžuolan atsigulti. Ir mums buvo didelė paspirtis. Vėliau išorę apkaldavom barchatu, gražiai atrodė, galėjom pagal velionės suknios spalvą - oranžinius, rožinius, violetinius ar raudonus daryti, ir nesitepė, siurbliu tik išvalai kaip drabužį. Pasakiškai atrodė tie medžiaginiai karstai, bet jų niekam nebereikia.

Visokių tų karstų buvo - su akmenėliais, žvynais, su ruberoidais...

Šiuo metu sudarėme sutartis su valdžia, kalame pigius karstus neatpažintiems asmenims, iš pušies, ne iš kokių plokščių. 130 litų karstas ir 10 litų - lentelė pavardei, datoms.

Po pilnaties visada būna pakaruoklių. Anksčiau patys ir paguldydavome velionį, o dabar viską laidojimo biurai perėmė, karstą siūlo veltui, kad tik žmonės nuomotų salę, drabužius pirktų.

Ar kokių nors keistų užsakymų pasitaiko?

Vienas žmogus užsakė karstelį šuniui. Kitąkart skambina klientas, sako, karsto reikia. Na, gerai, atvešim. Paskambino antrąkart - "Ne, palaukit, dar gyvas." Po mėnesio skambina: "Jau reikia". Atvežam, klausiam, kur velionis, padėsim įkelti, sako: "Tai čia man." Žodžiu, mirė tas žmogus tik po dešimties metų.

Kaip manot, ar reikia mirčiai pasiruošti? Artimuosius pasikviesti, susitaikyt, išmintingų patarimų duoti?

Žemaičio gal tokia prigimtis, čia nieko nepakeisi: suserga žmogus, atsiriboja, bendrauti nebenori, vienas pats išėjimui ruošiasi. Mes apie mirtį net bijom kalbėti, o juk tai natūralu.

Dažniausiai mirusiajam pagarbos duoklę atiduodam, kai jam jau vis vien. Statome paminklus, kapinės auga kaip miestai...

Jei suskaičiuotum, koks mūsų karstų miestas po žeme... Aš galvoju, kad geriausias būdas išreikšti meilę išėjusiajam - jį prisiminti, tęsti jam buvusius svarbius darbus, dar ir jį pranokti savo darbais, daugiau pasiekti. Tuomet velionis karta iš kartos gyvena savo vaikuose. Tai ir yra amžinybė, tarsi gyva šventykla.

Daug jėgų visa jūsų šeima atiduoda miškui.

Ir šiandien žmona su jaunesniąja dukra Dovile pušaites sodina. Turiu ir eigulį, pats medžius kleimuoju. Pagrindiniai mūsų medžiai - eglė, pušis, juodalksnis. Tai pigiausias variantas - savo medžius auginti. Kai tik niūru pasidaro - sėdu į miškovežį arba keturračiu mišką aplakstau. Gražu pažiūrėti - prieš penkiolika metų sodinti medžiai jau man aukštai virš galvos siūbuoja. Savas miškas - geriausias taupymo būdas; per metus 7 kubai miško priauga, kiek niekada banko palūkanos neaugtų. Ir aš nežinau, kas yra paskolos. Laisvo cento neturiu - investuoju į naujus projektus.

Sakėte, galėtumėte ir nebedirbti: parduotumėt porą rąstukų savo miško, ir atsipirktų vieno karsto gamyba.

Didžiausias gyvenimo malonumas - darbas. Įsisuki į verslą, ir nebegali sustoti. Jau užgyvenau tiek, kad ir pragerti būtų sunku, - juokiasi. - Bet juk bus ką vaikams palikti - tą mišką. Miela, kai pats ką sukuri; antai stakles savo sukūrėme, technologijas. Vietoje fermos namą pasistatėme su bokštu, jame gražiai atrodo beržų gumbai - skauduliai, ten bus mano medžioklės trofėjai sudėti. Padariau apvalų, ratu besisukantį stalą su krėslais. Pasistatėme pirčių, tvenkinyje karpius gaudo juodasis gandras. Labai tikėjausi prie to savo raudonmūrio įrengti "Tado sodus" - mažus sklypelius po 9 arus, elektrą įvesti, gražiai prižiūrėti, ir buvau sumanęs auginti grybus bei stručius - neleido, atseit žemė būtų naudojama ne pagal paskirtį. Nesuprantu, kodėl žmogui nurodinėja net kur šulinį kasti... Absurdiški įstatymai.

Medžiojate?

Priklausau medžiotojų būreliui. Tikra atgaiva pasėdėti medžioklės bokštelyje. Tuos žvėris mes ir pašeriame, ir be gailesčio nušaunu stirnos patiną, nes tie žvėreliai suniokoja mišką, ūglius nugraužia. O ir žvėriena labai skanu ir sveika, nesigąsdiname, kad per daug cholesterolio. Ne, stiprių gėrimų aš nemėgstu, nebent alaus paragauju.

Norėtume su žmona išvažiuoti kur toliau, bet penkiolika metų esu be atostogų, kone kasdien iš darbo grįžtu pirmą valandą nakties. Ir dar mintyse klaidas rikiuoju, planuoju darbus porai metų į priekį. Dabar su vyresniąja dukra Saule, baigusia gamtosaugos studijas, važiuosime vėjo jėgainės pirkti: pakinkysim vėją, turėsim savą medieną ir elektrą, būsime nepriklausomi.

Kada su žmona paskutinį kartą šokote?

Kaip Šventame Rašte pasakyta: yra metas linksmintis, yra metas verkti. Dabar toks metas, kai išeina anapus giminaičiai, daugiau tų laidotovių, tokia realybė.

Kai matėmės prieš penkiolika metų, vis laidėte sąmojų, o dabar štai tapote dalykiškas. Ko pats pasigendate iš anų laikų?

Daugiau bendravome, nebuvome tokie atsiriboję, susvetimėję. Su kolegomis važinėjome į karstų parodas Prancūzijoje, Olandijoje, Vokietijoje. Buvo ko pažiūrėti. Norėčiau tokią reklamą pasidaryti, kaip mačiau Prancūzijoje: iš 8 metrų ąžuolo karstas išplaukia... Dabar vienas į kitą daugiau žiūrime kaip į konkurentą, į priešą.

Greitai žmonės į krematoriumą velionius veš, karstų išvis nebereikės...

Vis tiek reikės ir karstų, ir urnų. Žmonės, atsiėmę tėvų žemę, nori ją paženklinti ąžuoliniais kryžiais. Vasarą per savaitę po kelis namukus su širdelėmis sukalame, dvigubus - kad būtų ir darbo įrankiams sudėti. Rąstiniai ekologiški namukai ateina į madą. Juk turime gerą staklyną, šlifavimo stakles, naują dažymo kamerą, džiovyklą.

Esate iš tų, kurie laikosi kertinių priesakų: pasodinti medį, pastatyti namą, užauginti sūnų...

Nesuprantu vėjo pamušalų, kurie visą gyvenimą gali išpustyti, sūnums plikas sienas palikti. Labai norėčiau Kapstatų ežerą išvalyti, ten namelį turime. Gavęs Europos paramą, įrengčiau ten parką ir ekologiškas pavėsines - nemokamai žmonės galėtų apylinkių grožiu pasidžiaugti. Rimtai su žmona pasikalbame ir apie tai, kad galėtume įvaikinti berniuką. Užaugintume laimingą žmogų...