Karolina Masiulytė: Vien mylėti Tėvynę neužtenka

O pareiga ginti Tėvynę, anot merginos, nėra išskirtinė nė vienai lyčiai, todėl turi būti svarbi ir vyrams, ir moterims. „Jei savo gimtąjį kraštą būsime pasirengę apginti patys, nelaukdami, kol kas nors kitas už mus tai padarys, visuomet ir išliksime jo tikraisiais šeimininkais“, - įsitikinusi mergina, jau rugpjūčio 24-ąją pradėsianti tarnybą Lietuvos didžiojo kunigaikščio Butigeidžio dragūnų batalione.

- Kaip į jūsų pasirinkimą imti į rankas ginklą reagavo patys artimiausi žmonės? - pasiteiravo „Respublika“ Karolinos MASIULYTĖS.

- Mūsų giminėje niekas jokių sąsajų su kariuomene neturėjo. Kai dar būdama dešimtokė įstojau į Šaulių sąjungos gretas, tėvai manimi labai didžiavosi. Jie matė, kad man karinė veikla labai patinka. Kai po pirmo žygio, įveikusi 16 kilometrų distanciją, namo grįžau smarkiai nutrintomis kojomis, tėvai pagyrė už ištvermę. Manau, tada jie ir suprato, kad mano vieta ne kur kitur, o kariuomenėje. Būdama septyniolikos baigiau 12 klasių. Dėl amžiaus į krašto apsaugos savanorių gretas stoti dar negalėjau, todėl rimtai svarsčiau, ar studijuoti kurioje nors aukštojoje mokykloje. Įstojau mokytis ekoturizmo specialybės į nemokamą vietą Kauno Kolpingo kolegijoje, bet galiausiai apsisprendžiau jos atsisakyti. Antrajame stojimo etape įstojau į iš dalies finansuojamą vietą mokytis turizmo ir viešbučių verslo paslapčių Tarptautinėje teisės ir verslo aukštojoje mokykloje Vilniuje. Sumokėjusi pradinį mokestį ir grįžusi namo iki išnaktų kalbėjau su tėvais. Tąnakt jie man ir atvėrė akis - įkalbėjo rinktis ne šias studijas, o kariuomenę. Ir už tai esu jiems labai dėkinga. O ateityje neatmetu galimybės studijuoti Karo akademijoje, nes išsilavinimas reikalingas kiekvienam žmogui.

- Ginti Tėvynę nuo seno buvo vyrų prievolė. Kas atsitiko, kad ginklą į rankas vis dažniau tenka imti moterims?

- Man kariuomenė tapo atradimu. Kol ji neatsirado mano gyvenime, tarytum blaškiausi ieškodama savęs, nežinojau, ko noriu. Kai kurioms merginoms galbūt imponuoja tai, kad tarnaujant kariuomenėje lengviau susirasti antrąją pusę, nes ten daug vaikinų. Manęs tai nedomina, vaikiną jau turiu. Mane į kariuomenę traukia ten laukianti veikla, režimas, disciplina, tvarka. Tačiau gyvenime esu labiau tolerantiška nei griežta. Dalis merginų nuo vaikystės domisi technika, kitas į kariuomenę atveda troškimas atiduoti duoklę Tėvynei. Kaip ir vieną mano draugę, su kuria kartu dalyvavau tris savaites trukusiuose baziniuose kariniuose savanorių įgūdžių kursuose. Ji - futbolininkė, atstovavo net Lietuvos rinktinei, tad baigusi dvylika klasių privalėjo rinktis - futbolas ar kariuomenė. Draugė nė nedvejodama pasirinko studijas Karo akademijoje. Mano patriotiški jausmai Tėvynei prabudo įsiliejus į Šaulių sąjungos veiklą. Dalyvaudavau žygiuose, pratybose, tai man labai patiko. Nuo praėjusių metų lapkričio iki šiol buvau Krašto apsaugos savanorių pajėgų Prisikėlimo apygardos Šiaulių 6-osios rinktinės Radviliškio 608-osios pėstininkų kuopos jaunesnioji eilinė. Būtent savanorių gretose galutinai supratau, kad mano ateitis - kariuomenėje.

- Kokių gyvenimo atradimų jums suteikė metai, praleisti savanorių gretose?

- Tie metai man suteikė visus pagrindus, kurių reikia tarnaujant kariuomenėje. Ten įgyta patirtis naudinga ir civiliame gyvenime. Ne paslaptis, kad yra ir merginų, ir vaikinų, kurie iki pažinties su savanorių veikla nemokėdavo atlikti net elementariausių namų ruošos darbų. Įsilieję į savanorių gretas jie išmoko pasigaminti maistą, palaikyti tvarką, galų gale - išsiskalbti drabužius. Tapusi savanore aš įgijau daugiau pasitikėjimo savimi, sustiprėjau psichologiškai. Tiek fiziniai, tiek emociniai krūviai ten - nemenki. Tačiau jei žmogus juos atlaiko, tampa tvirtesnis. Kariuomenėje tarnavusios moters, esu įsitikinusi, jau niekas lengvai nepravirkdys. Žinoma, ne visi sukurti kariuomenei. Įsiminė vaikinas, kuris jau po pirmos dienos, praleistos baziniuose kariniuose savanorių įgūdžių kursuose, instruktoriui paklausus, kas nori važiuoti namo, iškart pakėlė ranką. Ir išvažiavo. Nors pirmą dieną išvis jokių krūvių nebuvo. Mane jo poelgis labai nustebino. Nes kursuose dalyvavo ir mergina, kuri net susižeidusi koją nenorėjo išvykti namo.

- O kodėl dalis vyrų it velnias kryžiaus baidosi prievolės tarnauti Tėvynei?

- Turiu nemažai draugų vaikinų, kurie tikrai norėjo atlikti šią prievolę Tėvynei, bet negalėjo to padaryti dėl sveikatos būklės. Kiti gali atlikti pareigą Tėvynei, bet išsisukinėja. Pastarieji verti tik „lepšių“ ar bailių vardo - nieko daugiau. Jų aš nesuprantu, man net gėda dėl jų. Juk tie devyni mėnesiai, kuriuos tektų paaukoti tarnybai, tikrai nėra tragedija. Juo labiau kad didelė dalis išsisukinėjančiųjų nuo kariuomenės nei mokosi, nei šiaip kuo gyvenime užsiima. Jie, nusprendę geriau švaistyti laiką nieko neveikdami, nesuvokia, kad tarnyba kariuomenėje naudinga ir reikalinga kiekvienam. Esu girdėjusi kalbų, esą ta Lietuva man nieko nedavė, tai kodėl aš turiu čia metus dėl jos gaišti. Tokie pirmiausia turėtų susimąstyti, ką jie patys davė Lietuvai. Atitraukti dirbančius ar studijuojančius žmones nuo jiems įprastos veiklos gal ir problemiška, bet norintys tarnauti visada ras išeitį. Įstrigo instruktoriaus seržanto Rolando Balčiūno žodžiai, kuriuos išgirdau dalyvaudama baziniuose kariniuose savanorių įgūdžių kursuose. Jis sakė, kad Lietuva yra viena, o valdžia - kita, todėl politiką palikim valdžiai, o valstybę turime gerbti ir ginti.

- Ką galime padaryti kiekvienas, kad gyventi Lietuvoje taptų mieliau, kad prisloptų šalį sekinanti emigracijos upė?

- Man ir šiuo metu čia gyventi gera, išvažiuoti niekur nenoriu ir nesirengiu. O viskuo nepatenkintiems gal reikėtų bandyti keisti požiūrį. Taip, čia kalnų neužsidirbsi, bet gyventi tikrai įmanoma. Yra valstybių, kuriose žmonės kur kas blogiau gyvena, bet džiaugiasi labiau negu mes. Neseniai teko lankytis Turkijoje. Patiko ten, tačiau per trumpą laiką pajutau, kad jau pasiilgau Lietuvos ir noriu grįžti namo. Grįžti į Lietuvą norėjosi jau vien dėl to, kad ten jaučiausi tik viešnia. Aplink girdėjau tik rusų, turkų, įvairias kitas užsienio kalbas. Labai trūko tų žmonių, kurie bendrautų mano gimtąja kalba. Lietuvoje man patinka viskas: gamta, žmonės. Mėgstu keliauti, pamatyti kažką naujo, bet visada traukia grįžti į namus. Be to, emigracija dažniausiai išskiria su artimaisiais, o Lietuvoje jie visada ranka pasiekiami.

- Užsiminėte užsienyje pajutusi lietuvių kalbos ilgesį. Ar beišsaugosime savo gimtąją kalbą, jei Lietuvai globalėjant į mūsų abėcėlę jau braunasi ir svetimos raidės?

- Oficialiuose dokumentuose svetimų raidžių tikrai nereikėtų. Bet jei vienas teisėjas nusprendė, kad kažkas asmens pase gali rašyti ir nelietuviškus rašmenis, netikiu, kad tai kažkaip paveiktų visą lietuvių kalbą. Tikiu, kad tikri lietuviai tokių raidžių nenaudos. Svetimos raidės svarbios gal buvo tik kitataučiams, jie tegu jas ir naudoja. O mes, lietuviai, privalome didžiuotis išskirtine savo kalba, turinčia tiek daug gražių tarmių. Turime stengtis, kad jos išliktų ne tik vadovėliuose, bet skambėtų gyvai ir ateityje.

- Kiekvieno kario pareiga - ginti Tėvynės vientisumą ir Nepriklausomybę. Ar beturime šiandien ką ginti, kai esame tik viena iš daugelio sudedamųjų ES dalių?

- Jeigu mes patys nesiginsime - kodėl kažkas kitas mus turėtų ginti? Tikrai neturime jaustis neliečiami vien dėl to, kad priklausome NATO ar ES. Ir nors dabar esame ES dalis, vis tiek čia yra mūsų namai, už kuriuos atsakomybę privalome jausti patys.

- Ar vis dar esame savo žemių šeimininkai? Juk didelę jų dalį iš po skverno jau supirko užsieniečiai, o aukščiau už mūsų įstatymus jau yra ES doktrinos...

- Atsikovojome Lietuvą, ji mums ir priklauso. Nors esame ES sudėtyje, mūsų valstybės sienos - išlikusios. Visas pasaulis keičiasi, modernėja, nuošaly neturėtume likti ir mes. Tačiau privalome stengtis, kad niekas iš mūsų neatimtų teisės būti savo gimtinės šeimininkais. Jei mes dabar savo namuose nesijausime šeimininkais, norinčių čia pašeimininkauti tikrai atsiras.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“