Kapelionė iš JAV Klaipėdoje patyrė "siurprizų"

Pirmą kartą į Lietuvą Šaron atvyko 1995 metų sausį. Buvo daug sniego ir šalta. Kadangi Vilniuje teko kelias valandas laukti vairuotojo, turėjusio nuvežti į Šiaulius, moteris su kolegomis nusprendė pasivaikščioti miesto centre. Pirmiausiai ją nustebino tai, kad čia tiek daug žmonių, kurie nesinaudoja automobiliu, o kulniuoja savo kojomis. Ir dabar amerikietė mano, kad lietuviai - mėgstanti vaikščioti tauta.

Po kelių valandų sostinės žvalgytuvių grupelė pradėjo intensyviai ieškoti viešo tualeto. Tai nebuvo labai paprastas uždavinys. Bet galų gale jį suradus, laukė naujas siurprizas. Už gamtinių reikalų atlikimą, pasirodo, reikia mokėti! Amerikietę tai labai nustebino, kaip ir pats tualeto interjeras, kuriame vietoj klozeto buvo tik skylės ant pakylų. Bet pasirinkimo nebuvo - teko taikytis prie esamų sąlygų.

Kelionės automobiliu į Šiaulius metu Šaron žvalgėsi pro langą ir stebėjosi, kad autostrada neapšviesta. Staiga iš tamsos į kelią iššoko žmogus ir pradėjo įnirtingai mojuoti lazdele. "Kas tai?" - suakmenėjo kitatautė. Tik paskui sužinojo, kad tai mūsų kelių policija. Toks pareigūnų elgesys moteriai pasirodė labai keistas. Iš vairuotojo ji vėliau suprato, kad policininkai Lietuvoje nėra gerbiami. Amerikietei atrodė, kad pareigūnas turėtų būti sąžiningumo ir kilnumo pavyzdys, bet ar gali jį gerbti, jei į leteną įkišęs pusšimtį litų, išsprendi problemą?

Apie nacionalinį charakterį

Šaron pirmiausia apsigyveno vienoje lietuvių šeimoje Šiauliuose. Ji džiaugėsi, kad lietuviai - draugiški ir rūpestingi, svečiui pasiryžę atiduoti kas geriausia. Gyvendama lietuvių šeimose Šaron pastebėjo, kad mūsų tautiečiams labai svarbu turėti sodą. Ir tai ne tik prisirišimo prie žemės išraiška. Daugeliui sodo gėrybės - būdas lengviau išgyventi. Nors JAV daržovių konservavimo tradicijos beveik užmirštos, pačios Šaron šeimoje mielai vakuojamos daržovės žiemai, tad tai ir Lietuvoje nebuvo naujiena.

Kalbėdama apie lietuvių būdą, moteris pastebėjo, kad vyresnioji lietuvių karta gana konservatyvi, ypač savo požiūriu į šeimos vertybes bei moters vaidmenį šeimoje. Tačiau jauna karta jau kitokia. Lietuviai atrodo jai rezervuoti, tačiau atviri ir draugiški, kai geriau juos pažįsti. Moters manymu, lietuvis geriau turės pora gerų draugų, negu daug gerų pažįstamų. Klaipėdiečiai, palyginti su mažesniu Lietuvos miestelių gyventojams, jai atrodo šaltesni ir ne tokie draugiški. Taip pat amerikietę stebino tai, kad daugelis merginų gatvėse vaikšto susikibusios už rankučių. Tokio vaizdo Amerikoje nepamatysi.

Šaron vyras Gregas, informacinių technologijų specialistas, tiesiog buvo priblokštas, kaip lietuviams nereikia asmeninės erdvės. Kartą parduotuvėje, norėdamas išsitraukti piniginę iš užpakalinės kišenės, jis nustėro, pajutęs kažkieno kūną visai šalia. Tada vos neužriko, pagalvojęs, kad tai vagis. Bet, pasirodo, kad lietuviai laikosi tik emocinės distanciją, o fizinės - ne. Viešose vietose prie nepažįstamųjų arba prie pašnekovo jie per daug prisiartina.

Apie lietuvių kalbą, maistą ir paslaugas

Tik atvykusi į mūsų šalį, moteris pradėjo gilintis į lietuvių kalbos studijas. Jau JAV išmokusi kelias frazes, prisipažino, kad po trijų savaičių lietuvių kalbos studijų verkė kruvinom ašarom. Atrodė, kad šios kalbos ji niekada neįveiks. Tačiau lūžis įvyko gana greitai, ir dabar amerikietė be vargo susikalba lietuviškai.

Prie lietuviškos virtuvės Šaron priprato nesunkiai, nes ir seniau mėgo bulvinius patiekalus. Ji pastebėjo, kad vietoj aliejaus lietuviai daug dažniau vartoja riebalus ir viską, kas įmanoma, pasigardina grietine. Iš lietuviškų patiekalų amerikietė mėgsta plokštainį ir žemaičių blynus, o vasarą mielai valgo šaltibarščius.

Sunkiausia amerikietei mūsų šalyje sekasi priprasti prie paslaugų kokybės. Jos teigimu, JAV verslas yra orientuotas į klientą ir malonų jo aptarnavimą. Lietuva kol kas šioje srityje tik mokosi. Dažnoje parduotuvėje pagalbos sulauksi tik paprašęs. Maisto prekių parduotuvėje būna taip, kad eilėje ima kas nors ir užlenda į priekį, o kasininkė ir aptarnauja. Toks elgesys amerikietei nesuprantamas.

Apie studentus ir dvasinį gyvenimą

Paklausta, ar lietuviai studentai skiriasi nuo amerikiečių, moteris atsakė, kad komentuoti negalėtų, nes JAV jokiame koledže nedirbo. Bet iš dėstytojų girdėjusi, kad lietuvaičiai daug rimčiau žiūri į mokslus ir stengiasi visą paskaitų medžiagą įsidėmėti. Bėda tik ta, kad lietuvaičiai buvo įpratę viską mokytis atmintinai, o šiais laikais daug labiau vertinamas kritinis mąstymas bei realus problemų sprendimas. Svarbiausia juk žinoti, kur rasti reikiamą informaciją.

Apie dvasinį gyvenimą lietuviai kalbėti nelinkę. Ir ne tik todėl, kad materialistinė pasaulėžiūra vis labiau ima viršų. Amerikiečiai - taip pat materialistiškai nusiteikusi tauta, tačiau apie dvasinius dalykus diskutuoja garsiai, o lietuviai laiko tai privačiu reikalu. Šaron mano, kad tarybiniai metai dvasingumą išstūmė iš lietuvių šeimų. Ir tie jaunuoliai, kurie iš senelių kartos jo natūraliai neperėmė, turi iš naujo atrasti dvasinio pasaulio erdves savyje.

Apie Klaipėdą

Didžiausias pranašumas - kad jūra šalia, nors paplūdimiuose pora lankosi tik vasarą. Šaron džiaugiasi, kad per pastaruosius metus miestas darosi spalvingesnis. Ji dar prisimena, kai ir Lietuvininkų aikštė buvo niūri. Labiausiai moteriai patinka senamiestis ir vokiška architektūra. Čia gali pajusti amžių dvasią, o Amerikoje panašių senamiesčių nėra, gal tik Filadelfijoje. Žinoma, norint pritraukti amerikiečių turistus, vien Klaipėdos nepakaktų, nors amerikiečiai ir mėgsta miestus bei pasivaikščiojimus po parduotuves. JAV reiktų reklamuoti visą regioną, nepamirštant Palangos ir Nidos.