Kaip šeimyna orkestru patapo

Į aštuntą dešimtį įkopusio L. Dapšausko senelis Kazimieras grodavo vestuvėse, bažnyčioje, jo smuikas ir baritonas skambėjo Mosėdyje, Šateikiuose, Notėnuose, Rūdaičiuose, Salantuose, o tėvai buvo balsingi giedoriai.

"O aš pirmąją "išeigą" turėjau, kai parėjau iš kariuomenės, - prisiminė, - kariuomenėje buvo daug lietuvių, sudainuodavome puikiai. Kai grįžau, aplink grojo senieji muzikantai. Su broliais ir draugais pradėjome "rukuoti", kad žiema, mažesni darbai, pirkime "triūbas".

Krautuvėse tais laikais instrumentų nebuvo, prie senų muzikantų važiavome - kame numirs ar kame nurintas du turi", - tarė Leonas.

Pirmasis užsakymas - iš giedorių. Skuodo rajone, Rukuose, prie koplyčios gegužės pradžioje, per "majovkes", paprašę pagroti, o netrukus išėjo pūsti "triūbų" į pirmąsias laidotuves.

Laidotuvėms - liūdnajam grojimui - privalėjo būti žūtbūt penki muzikantai, o kai linksma, pūtė šešiese, ir ne mažiau. Jei vieno trūkdavo, "kasdavo jį iš po žemės". Šiandien pilnas orkestras nebėra garbės reikalas. Atsirado kanklės, arba užtenka keturių, trijų ar net dviejų pūtikų, o tai, anot L. Dapšausko - tikras pasityčiojimas iš "triūbų".

Beveik nesikeitė dešimtmetį pirmasis sąstatas, kuriame grojo ir Leono broliai Stanislovas bei Pranas. O su kiek muzikantų per visus tuos 50 metų yra grojęs, pasakyti Leonui buvo per sunku.

Vestuvėms - paklausiausi

Vos gretimame kaime prakuto pažįstama mergelė Genovaitė, jai pasipiršo. Vestuvėse grojo draugai, ir - svarbiausia - buvo pilni "triūbai".

Atpūtus Leonui 10 metelių, įsijungė ir Genovaitė, kurią teko ir įkalbinėti, o kartais pati veržėsi, dar ir "kolchozai" privertę, už darbą nieko neduodami. O čia, nors vargo daug, žinojo, kad gaus. "Tėvai per visą gyvenimą mus vien iš to ir užaugino", - pridūrė Juozas. Sovietmečiu oficialus darbas buvo privalomas, tad pasamdydavo žmogų, ir jam mokėdavo daugiau, o kartais tekdavę ir atidirbti šeštadieniais bei sekmadieniais.

Pradėjusi Genovaitė nuo būgnų, nes mokslai greitesni, o reikėjo pakeisti muzikantą. Palaipsniui buvo išmokyti ir visi penki vaikai. "Kol žmoną išmokiau, daug reikėjo vargti, - neslėpė Leonas, - o vaikai - mitresni, nė nepajusdavai - iš mūsų kalbos, iš pratybų jau ir susigaudę."

Pūtikai tada tik pūtė, giedotojų buvę ir taip daug, dabar - kitaip. Užtat tikros triūbos per laidotuves buvusios - kai 30 žmonių susėda per Kalnus, kai "10 vyrų šauk, kad net šviesa prigęsta"... Važiuodavo groti atvirose mašinose. "Ar 20 laipsnių šalčio, ar kiek - nieks į tave nežiūrėjo, - pasakojo Genovaitė, - važiuoji per kaimą, "nugiedi" posmelį. Kurie klausėsi, tiems gražiai, o mums ausys raitėsi."

Kartą, kai dar nė mašinų nebuvo, važiavę su arkliu, rogėse. "Speigas didelis. Šalta. Nusprendėme įsidėti "viedrą" anglių, kad nešaltų "triūbai", kad spaudytųsi klavišai, ir kad šilčiau, ir mums pradėjo tos rogės degti, - pasakojo nuotykį Leonas. - Ir vaizdas buvęs geras, ir klavišai, užgesinus ugnį, užšalo."

Kur tik negrojo - šokiuose, festivaliuose, ataskaitiniuose susirinkimuose, gegužinėse, laidotuvėse, bet daugiausia - "veselėse". Čia, kiek porų bebūtų, 40 ar 50, kiekvienai po maršą reikėjo groti.

Sintezatoriai gal ir sumažino grojimų, bet, sakė, tikrai neišgąsdinę, vos spėja užsakymus plačiai po Salantų, Mosėdžio, Šateikių ir kitas apylinkes pildyti.