Kaip gyveno ir mirė Konstantinas Sarsanija

Neseniai Rusijoje leidžiamo dienraščio "Sport Express" apžvalgininkas Jurijus Golyšakas lankėsi Konstantino tėvo, aštuoniasdešimtmečio sporto medicinos profesoriaus Sergejaus Sarsanijos bute Maskvoje ir kalbino jį. Manome, kad šis interviu gali būti įdomus ir uostamiesčio futbolo mėgėjams, gerai pažinojusiems futbolo specialistą iš Rusijos.

Štai ką apie savo sūnų papasakojo Sergejus Sarsanija (spausdiname sutrumpintą interviu versiją).

Butas Maskvoje

"Matote šiuos laiptus? Aš pats savo sūnelį ant jų treniravau. Uždėdavau jam ant juosmens diržą su smėliu ir liepdavau šuoliuoti į viršų. Šią atkarpą jis turėdavo įveikti per du šuolius", - prisimindamas Kostios vaikystę pokalbį pradėjo tėvas.

Konstantinas užaugo šiame bute?

Aišku, o kur kitur? Aš šį butą nusipirkau stebuklingu būdu, kai Kostia dar buvo mamos pilve. Žinote, kaip jį įsigijau?

Kaip?

1967 metais aš, kaip TSRS sunkiosios atletikos rinktinės gydytojas, išvykau į Meksiką. Sportininkai jau žinojo, kaip ir ką pelningai nupirkti ar parduoti. O aš buvau kaip koks nevykėlis - tik ką iš Taškento į Maskvą atvykęs. Sportininkai mane pamokė: "Serioga, nusipirk tris fotoaparatus "Zenit" ir Meksikoje parduosi." Tada jie kainavo 360 rublių. Dar ir nusipirkti buvo problema - tik iš gamyklos Krasnogorske.

Dideli pinigai...

Tada mano, mokslų kandidato, atlyginimas buvo 90 rublių. Dar dešimt rublių gaudavau papildomai už mokslo laipsnį. Vos sugraibiau pinigų vienam fotoaparatui, o sportininkai vežėsi po tris keturis. Jiems gerai buvo, nes už kiekvieną mokėdavo daugiau nei tūkstantį rublių. Europos bokso čempionas Valerka Frolovas mane dar pamokė: "Pasiimk balalaiką, lengvai prastumsi!"

Lengvai pavyko parduoti?

Kaip aš prekiavau - tikras cirkas. Garsus šuolininkas Igoris Ter-Ovanesianas davė adresą ir slaptažodį: "Paklausi senjoro Alvareso..." Žodžiu, už vieną fotoaparatą aš uždirbau pusantro tūkstančio rublių. 500 rublių pridėjo uošvė, tiek pat - mano mama. Pirmam buto įnašui trūko 400 rublių. Niekas neskolina. Kreipiausi į garsųjį suankiaatletį Leonidą Žabotinskį. Tas ir sako: "Visus pinigus esu padėjęs į banką su trijų procentų palūkanom." Batiščevas: "Aš ką tik paskolinau Grišai Kočijevui, kuris planuoja "Volgą" pirkti. Ar žinote, kas padėjo?

Ir kas gi?

Jevgenijus Čazovas - žinomas kardiologas, 9 dešimtmečio pabaigoje buvęs TSRS sveikatos apsaugos ministru. Mano žmona su juo kartu dirbo ir gerai sutarė, buvo geros draugės su Jevgenijaus Ivanovičiaus žmona Lida. Jis davė 400 rublių ir pasakė: "Atiduosite, kai turėsite." Skolą grąžinome po dviejų mėnesių. Kitaip šio buto nebūtume įsigiję. Todėl J. Čazovo portretas iki šiol puikuojasi mane lentynoje,

Cerkvės įtaka

J. Čazovo portretą pamatėme prieškambaryje, o kambaryje daugybė Konstantino nuotraukų - su seserim, su kamuoliu, besišypsantis...

Sergejus Konstantinovičius rodo ir mažą popierinę ikoną, ant kurios suraitytas šventojo tėvo Kirilo parašas. Ją visuomet Kostia su savimi nešiodavosi.

Konstantinas buvo tikintis?

Labai. Tai nuo mamos prasidėjo. Ji paskutiniais metais stipriai į religiją palinko. Ji dažnai melsdavosi toje cerkvėje, kurioje už Kostią pamaldos vyko. Sūnus daug šiai cerkvei pinigų aukodavo - dar nuo tų laikų, kai Prancūzijoje žaidė. Ne taip seniai jis du milijonus paaukojo kupolui padengti auksu, už Kostios pinigus buvo restauruotos ir dvi kolonos cerkvės viduje. Ši cerkvė yra netoli metro "Šabolovskaja". Užsukite ir su tėvu Aleksandru pakalbėkite. Jiedu su Kostia geri draugai buvo. Tėvas Aleksandras buvo ir per sūnaus laidotuves.

PRIPAŽINIMAS. 2013 metais Konstantinas Sarsanija su "Atlantu" iškovojo šalies vicečempiono titulą ir tada buvo pripažintas geriausiu Lietuvos treneriu. Po to dar sekė du bronziniai sezonai. lff.lt nuotr.

Kostią palaidojote šalia mamos?

Taip. Esame seniai išsipirkę šią vietą. Galvojau, kad aš ten atsigulsiu - o įvyko kitaip... Galėjome palaidoti Trojekurovo ar Vagankovsko kapinėse. Mums norėjo padėti išpirkti vietą šiose kapinėse. Tačiau nusprendėme Kostią palaidoti šalia mamos. Kostia buvo tikras mamos sūnelis. Jis ne tik buvo labai panašus į motiną, bet ir turėjo glaudų vidinį ryšį. Jie vienas kitą gerai suprato ir labai mylėjo.

Lietuvoje patiko

Tai kada bėda ištiko Kostią?

Jis paskutiniu metu vilkdavo kairę koją. Kostia galvojo, kad tai susieta su stuburu - slanksteliai pasislinkę. Netoli mūsų gyvena tokių ligų gydytojas - medicinos mokslų kandidatas. Sūnus seniai pas jį gydėsi ir juo tikėjo. Kai sunegaluodavo, iškart pas jį į namus važiuodavo. Paskutinysis apsilankymas Kostiai eilinį kartą nepadėjo ir aš neištvėręs sūnui pasakiau: "Operuotis reikia!" "Ne, tėti, Borisičius viską sutvarkys ir man palengvės."

Pasirodo, kad ne nugara buvo kalta?

Taip. Kostia mirė ne nuo to. Jis išvažiavo į Lietuvą. Ten viskas ir prasidėjo.

Jis mylėjo šią šalį?

Jam ten labai patiko. Kostia Lietuvoje turėjo mylimą merginą vardu Roberta. Sūnus su draugais Klaipėdoje apsilankė "Atlanto" ir "Sūduvos" rungtynėse. Konstantinui kelionė automobiliu į Lietuvą ir atgal į Maskvą buvo varginanti bei lemtinga. Po šios kelionės Konstantinas net nepailsėjęs išskrido į Piterį ir tos pačios dienos vakarą sugrįžo į Maskvą.

Trombas

Jūs supratote, kad blogi reikalai?

Sūnui pasidarė bloga, kai jis buvo apsistojęs viešbutyje grįždamas iš Lietuvos į Maskvą. Matyt, pajudėjo pirmasis trombas. Papuolė į plaučius. Taip jis pasakojo seseriai Taniai dieną iki mirties. Jį reanimobiliu išvežė į Maskvos medicinos centrą Čepkino gatvėje.

Nejaugi per gana netrumpą laiką negalima buvo išgelbėti gyvybės?

Kas žino? Aš nesu gydytojas reanimatologas. Gal tai ir buvo daktarų klaida. Žinau, kad bandė praskiesti kraują, kad galima būtų prastumti trombą toliau. Su pirmuoju trombu lyg ir pavyko susidoroti, bet antrasis pateko į širdį. Žinodami, kad kojoje daug pasiruošusių atitrūkti trombų, daktarai turėjo sūnų operuoti, kraujagyslėse statyti filtrus... Tai mano pamąstymai. Galbūt jie ir neteisingi.

Iš kur tiek trombų?

Kostia niekada nesiskundė, nesityrė, gydytis nemėgo. Net į odontologą kreipdavosi tik bėdai prispyrus. Priversti buvo neįmanoma. Tik dabar sužinojau, kad jis turėjo problemų dėl širdies. Nuo mūsų Kostia tai slėpė - nenorėjo mūsų jaudinti. Pasirodo, buvo padidėjęs kraujo klampumas, turėjo polinkį į trombozę. Tai genetika - jo mama irgi nuo trombo mirė, šiame kambaryje parkrito. Sūnus tada ligoninėse daugiau nei milijoną paliko, kad motiną išgelbėtų. Deja...

Suprantama.

Tačiau dėl jos gyvybės buvo kovojama net 42 dienas, o Kostia mirė staiga - per dvi dienas. Ligoninėje jis atsisakė "varlytės" ir pasiprašė gydytojo leidimo nueiti į tualetą. O juk jam judėti nebuvo galima - trombas bet kada galėjo pajudėti.

Kostia labai išgyveno dėl motinos mirties?

Labai. Aš antrą kartą gyvenime mačiau jį verkiantį. Jie labai panašūs buvo - kaip du vandens lašai. Štai portretas sekcijos lentynoje... Tania, sugrįžusi iš ligoninės ir mačiusi Kostią jau be sąmonės, sakė: "Tėti, keistai pasijutau. Atrodė, kad mama guli. Tiesiog kopija."

Kas buvo paskutinieji žmonės, su kuriais jis bendravo?

Tania ir jo vairuotojas Sergejus. Jie buvo atvažiavę penktadienį (spalio 6 d.). Kostia dar buvo sąmoningas. Dukra pasakojo, kad jie kalbėjosi, juokavo, o atsisveikindami pasibučiavo. Susitarė, kad atvažiuos kitą dieną. Paskutinis skambutis jo telefone buvo mylimajai į Lietuvą penktadienį apie 23 valandą. Mes iššifravome, ką jis kalbėjo: "Viskas, Roberta, mane skandina į gilų miegą." Iš šio miego Kostiai nepavyko atsibusti. Šeštadienį pas jį atvažiavo sūnus Denisas, bet Konstantinas jau buvo be sąmonės.

Laidotuvės

Kas jums pranešė apie sūnaus mirtį?

Duktė. Ji buvo pas mane namuose. Taniai paskambino iš ligoninės gydytojas ir pranešė apie Kostios mirtį. Laikraščiai rašė, kad jis mirė ant sūnaus rankų. Kokių rankų? Denisas tuo metu buvo ligoninėje. Bet kas gi leis jam visą dieną būti reanimacijos skyriuje. Dar rašė, kad Kostia mirė Piteryje. Iš kur visa tai ištraukė.

Kada paskutinį kartą Konstantinas buvo šitame bute?

Aš vedu dienoraštį, tuoj pasakysiu... Jis buvo atvykęs tiksliai per mano aštuoniasdešimtmetį, rugsėjo penktąją. Štai ant šios sofos sėdėjo. Patys artimiausi žmonės čia buvo susirinkę. Tiesa, prieš tai beveik du mėnesius jis pas mane nebuvo atvykęs - vis užsiėmęs ir užsiėmęs. Aš jam ir sakau: "Sūnau, gali neatvažiuoti, bet bent paskambink, paklausk kaip gyvenu." Paskutinį kartą sugrįžęs buvo rugsėjo tryliktąją. Tada Tania šventė gimtadienį.

"Zenito" klubas padėjo per laidotuves?

Klubas organizavo ir apmokėjo visas laidotuvių išlaidas. Nuoširdžiai ačiū klubo vadovybei.

Ar pavyko užmigti prieš laidotuves?

Pavyko. Gydytojas, kuris manimi rūpinasi, padėjo. Išrašė stiprių raminamųjų. Aš nemėgstu vaistų, nes organizmas pats turi kovoti.

ŠILTUMAS. Dirbdamas "Atlante" Konstantinas Sarsanija visuomet maloniai bendraudavo su "Vakarų ekspreso" sporto žurnalistais. Redakcijos archyvo nuotr.

Kapinėse buvote po laidotuvių?

Daug kartų. Norėjau juostą nuo kryžiaus nuimti. Ją draugai pakabino. Patarė, kad to nedaryčiau. Tegul pabūna. Vainikus sutvarkėme, jų koks milijonas...

Ar sapnuojate sūnų?

Aš ne. O draugai sako, kad jį sapnuose regi dažnai.

Kryželis

Konstantinas dirbo ir labai pavojingą futbolo agento darbą. Nebijojote dėl sūnaus?

Ne. Jis buvo labai pasitikintis savimi žmogus. Tikėjo į Dievą ir žinojo, kad jį apgins. Tiesa, pavojingų situacijų buvo.

Kažkur Kostia skrido, o Vnukovo oro uostą kontroliavo degestaniečiai ir jį užpuolė.

Pinigus atėmė?

Ne tik. Svarbiausia, nuo kaklo jam nukabino auksinę grandinėlę su kryžiumi. Kostia jiems pasakė: "Veltui tai jūs darote. Reikės grąžinti."

Grąžino?

Kostia paskambino savo pažįstamiems, dar "krūtesniems" už tuos plėšikus. Surado juos, o šie atsakė: "Supraskite, tai mūsų darbas. Bet Konstantinas - gerbiamas žmogus. Ką mes turime grąžinti?" "Svarbiausia, kryželį su grandinėle. Tai yra senelės palikimas." Grąžino. Kostia šį kryželį labai brangino ir nešiojo iki pat mirties. Senelei šį kryželį meistrai pagamino iš jos vestuvinio žiedo, ir kryželis buvo padovanotas jos mylimam anūkėliui.

O pinigus ar grąžino?

Dėl pinigų pasakė - grąžinti negalime. Už tai gausi du bilietus į lėktuvą ir galėsi skristi, kur norėsi. Dar buvo vienas atvejis prieš penkiolika metų. Kostia skrido iš Belgijos. Oro uoste, registruojant bagažą, eilėje stovėjo vyras. Jam reikėjo susimokėti už krovinio viršsvorį, o pinigų vyras neturėjo. Kostia jam davė 20 ar 200 dolerių. Tas nustėro, paklausė, koks Kostios vardas, ir pažadėjo pinigus grąžinti. Po keleto mėnesių Belgijoje tas pats žmogus sūnų susirado viešbutyje. Atėjo ne vienas. Kostia juos įsileido į kambarį. "Svečiai" įrėmė į Kostią ginklą, iš seifo paėmė pinigus ir dar grasino susidoroti su jo šeima bei reikalavo dar didesnės pinigų sumos. Štai koks dėkingumas. Ačiū Dievui, viskas baigėsi laimingai. Draugai padėjo!

Tačiau šis įvykis nepakeitė mano sūnaus. Po Kostios mirties prie mūsų su dukterimi prieidavo žmonės ir dėkodavo už sūnaus suteiktą pagalbą. Vieniems jis davė pinigų operacijai, kitiems padėjo nusipirkti butą, dar kitiems tarpininkavo įstojant į institutą. Jis mylėjo žmones ir padėjo jiems. Tačiau jis turėjo ir savo principų - netarpininkaudavo savo artimiesiems. Kartą paprašiau Kostios, kad padėtų man "susirišti" su Vitalijum Mutko. Gavau neigiamą atsakymą. Tiesa, vienąsyk jis padarė išimtį - šiek tiek padėjo savo sūnui.

Pasididžiavimas

Kuo užsiima Konstantino vaikai Denisas ir Nadiežda?

Denisas šiemet baigė institutą ir bando save futbolo selekcininko darbe. Žaidžia komandoje KAMAZ mėgėjų lygoje. Turi sūnų Dimą, kuriam dabar vieneri metukai ir devyni mėnesiai.

Nadia baigė Maskvos Moriso Torezo vardo valstybinį lingvistikos universitetą. Moka ispanų, anglų, prancūzų ir arabų kalbas. Iki dekretinių atostogų ji dirbo ispanų televizijos kanalo RT redakcijoje Maskvoje. Dabar Nadiuša dirba mama, auklėja penkerių mėnesių sūnelį Kostiką. Tokį vardą jam davė tėvo garbei.

Aš daug žinojau apie Kostios reikalus, projektus, jo ryšius futbolo pasaulyje. Pasirodo, netgi aš iki galo nesuvokiau jo asmenybės masto. Man tai buvo atradimas. Aš didžiuojuos savo sūnumi! Esu laimingas, kad jis per trumpą savo gyvenimą suspėjo tiek daug nuveikti ne tik futbolo labui, bet ir palikti gilų pėdsaką žmonių atmintyje.