Ką išrado Henris Fordas?

Jeigu produktas geras - jis ir taip duos pelno, jeigu blogas, - joks stebuklingas vadovavimas nepadarys jo sėkmingo.

Valdymo meną Fordas smerkė. Kabinete jis būdavo mažiau nei ceche. Finansiniai popieriai jį erzino. Jis nekentė bankininkų ir pripažino tik grynuosius pinigus.

Finansininkus Fordas vadino spekuliantais, vagimis, kenkėjais ir plėšikais, akcininkus - veltėdžiais.

"Kiek žmonių įsitikinę, kad svarbiausia yra įmonės struktūra, pardavimai, finansinsinės investicijos, vadovavimas! - stebėjosi Fordas. - Svarbiausias yra pats produktas, ir bet koks produkcijos forsavimas iki tol, kol produktas nėra tobulas, reiškia energijos švaistymą."

Masinę gamybą Fordas paleido, kai pasiekė produkto tobulumo - jo akimis žiūrint. O paskui jau sureguliuotas gamybos ciklas leido pasaulin automobilius.

Visoje kompanijoje tik Fordas priimdavo sprendimus. Kasmetis gamybos apimčių didinimas, nuolatinis sąnaudų ir produkcijos kainų mažinimas palaikė stabilią paklausą ir pelno augimą.

Pelnas grįždavo į gamybą. Akcininkams Fordas nemokėjo nieko. Tapęs sėkmingu verslininku individualistu, Fordas komercinę sėkmę laikė geriausiu jo teorijos patvirtinimu.

Jis nuolat kartodavo: "Tik darbas gali sukurti vertybes."

Idėjos apsėstas

Fordas gimė airių imigrantų Viljamo ir Merės Fordų šeimoje, buvo vyriausias iš šešių vaikų, praturtėjo ir išgarsėjo. Amerikiečiai gali pamiršti savo prezidento vardą, bet savo automobilio pavadinimą atmins visada.

Henrio Fordo gyvenimas buvo skirtas vienai idėjai. Jis patyrė nesėkmių, kentė pašaipas, kovojo su intrigomis. Bet jis pasiekė visko, apie ką svajojo. Fordas sukūrė universalų automobilį ir tapo milijardieriumi.

Jis visą gyvenimą nugyveno su savo žmona Klara, kuri juo tikėjo ir visada palaikė. Kai jį paklausė, ar jis norėtų nugyventi gyvenimą dar kartą, Fordas atsakė: "Tik jeigu vėl galėčiau vesti Klarą."

Henris Fordas gimė 1863 metų liepą ūkininko šeimoje Mičigane. Daug dirbo laukuose. Būdamas 12 metų su tėvais išvyko į Detroitą ir pamatė ekipažą su varikliu - lokomobilį. Vežimas be arklio Henriui padarė neišdildomą įspūdį.

Nuo tos dienos berniukas bandė sukonstruoti judantį mechanizmą. Jo kišenės buvo prigrūstos varžtų, o kai tėvas jam padovanojo laikrodį, jį išardė ir vėl surinko.

Kai barate savo vaikus už tai, kad jie nutarė pažiūrėti, kas mechanizmo viduje, prisiminkite Henrį Fordą.

15 metų Henris taisydavo laikrodžius kaimynams. Mokyklos jis nebaigė.

Būsimasis milijardierius atitrūko nuo ūkininkavimo šaknų ir stojo mokiniu mechanikos dirbtuvėn. Naktimis pas juvelyrą taisydavo laikrodžius. Tačiau labiausiai jį traukė savaeigiai ekipažai.

16 metų Fordas išmoko vairuoti lokomobilį ir įsidarbino kompanijoje "Westinghouse" lokomobilių surinkimo ir taisymo ekspertu. Šios mašinos važinėjo 12 mylių per valandą greičiu, svėrė kelias tonas ir buvo labai brangios.

Kai Fordas susidomėjo vidaus degimo varikliais, nebuvo nė vieno žmogaus, kuris būtų manęs, kad jie gali turėti perspektyvą.

"Visi man įrodinėjo, kad toks variklis negali konkuruoti su garo mašina", - prisimindavo Fordas.

Fordas grįžo į tėvų ūkį, bet ne į laukus, o į dirbtuves daržinėje. Tėvas jam pasiūlė 40 akrų miško už pažadą liautis krapščiusis mašinose. Henris sutiko, vedė Klarą (Clara Brayent), bet laiką vis tiek leido dirbtuvėse.

Jis perskaitė krūvą knygų apie mechaniką ir konstravo variklius. Tuo metu lyg iš dangaus jam nukrito pasiūlymas dirbti inžinieriumi - mechaniku Detroito elektros kompanijoje.

Kolegos jį įtikinėjo, kad ateitis priklauso elektrai. Tada Fordas pirmąsyk susitiko su Tomu Edisonu ir papasakojo jam apie savo idėjas. Edisonas susidomėjo: "Bet kuris lengvasvoris variklis, kuris gali išvystyti daugiau arklio jėgų ir nereikalauja jokių ypatingų jėgos šaltinių, turi ateitį. Mes nežinome, ką galima pasiekti su elektros pagalba, bet manau, kad ji nevisagalė. Tęskite darbą su savo mašina. Jeigu jūs pasieksite tikslą, kurį sau išsikėlėte, aš jums pranašauju didžiulę ateitį."

Nuo to momento niekas nebegalėjo perkalbėti Fordo.

"Ford Motor"

1893 m. jis surinko savo pirmąjį automobilį pavadinimu "Quadricycle". Nors tuomet dar neegzistavo jokios eismo taisyklės, Henris gavo leidimą policijoje ir tapo pirmuoju oficialiu vairuotoju Amerikoje.

1896 m. jis pardavė mašiną už 200 dol. ir pinigus investavo į lengvesnio automobilio kūrimą. Jis manė, kad sunkūs automobiliai negali būti masiškai paklausūs. (Jeigu Henris dabar pamatytų "Ford Expedition", galbūt pakeistų savo nuomonę.)

Kompanija pasiūlė Fordui aukštą postą su sąlyga, kad jis liausis užsiiminėjęs niekais, tačiau Fordas atsisakė pasiūlymo ir pasirinko automobilį.

Fordas su savo masinės gamybos idėja liko vienas.

"Visi kartojo tą patį: parduoti kuo brangiau. Svarbiausia - užsikalti pinigų."

Fordas niekada nelaikė greičio svarbiausiu automobilio pranašumu, bet jis suprato: jei jau galima atkreipti dėmesį į automobilį, tai tik lenktynėse.

1903 m. jis sukonstravo du automobilius orientuodamasis tik į greitį. Jo kūrinio pergalė lenktynėse patraukė investuotojų dėmesį, ir po savaitės atsirado kompanija "Ford Motor".

Savo įmonę Fordas organizavo kaip norėjo. Jis pasirinko šūkį: "Jeigu kas nors atsisakys mano automobilio, žinau, kad dėl to kaltas aš pats."

Nuo pat pradžių Fordas kūrė automobilį visiems. Jam mažai rūpėjo įmantrūs pavadinimai, prabangi apdaila ir prestižas, o finansinės taisyklės buvo trys: nepritraukti svetimo kapitalo, pirkti tik už grynus pinigus ir visą pelną investuoti vėl į gamybą. Fordo manymu, į dividendus turi teisę tik tie, kurie dalyvauja kuriant produktą.

Po 19 metų

1927 metais iš gamyklos iškilmingai išriedėjo penkiolikamilijoninis automobilis "Ford-T". Per 19 metų jis mažai pasikeitė. Kaip nesikeitė ir Henrio Fordo principai.

Priimdamas naujus darbuotojus Fordas kategoriškai priešinosi "kompetentingiems asmenims". Dėl to jis visą laiką buvo kaltinamas neišprusimu.

Kartą Fordas įsižeidė dėl Čikagos laikraščio pavartoto epiteto "nemokšiškas" ir padavė jį į teismą. Teisme advokatas, norėdamas įrodyti, kad Fordas išties neišprusęs, pateikė jam klausimą: "Kiek karių Britanija pasiuntė į Ameriką, kad numalšintų 1776 metų sukilimą?"

Fordas atsakė: "Aš nežinau, kiek karių buvo pasiųsta, bet esu tikras, kad namo sugrįžo kur kas mažiau."

Paskui jis pirštu bedė į advokatą ir pridūrė: "Jeigu matyčiau reikalą atsakinėti į jūsų kvailus klausimus, tai man tereiktų spustelėti mygtuką savo kabinete, ir atsirastų specialistai, gebantys atsakyti į bet kurį jūsų klausimą. Kodėl aš turiu grūsti į galvą visokias nesąmones tik tam, kad įrodyčiau, jog galiu atsakyti į visus klausimus?"

Tačiau Fordas neturėjo specialistų.

"Jeigu aš norėčiau nužudyti konkurentus nesąžiningais metodais, nusiųsčiau jiems pusę tūkstančio specialistų. Gavę daugybę gerų patarimų, mano konkurentai negalėtų pradėti dirbti."

Ekspertų priešas

Fordas negailestingai atleisdavo visus, kurie dėjosi "ekspertais". Tik tas, kuris ką nors padarė savo rankomis, nusipelnydavo jo pagarbos. Kiekvienas darbuotojas Fordo įmonėje turėjo pradėti nuo žemiausio laiptelio. Naujų darbuotojų sena patirtis ir praeitis jam buvo nė motais.

"Mes niekada neklausinėjame žmogaus, ieškančio pas mus darbo, apie jo praeitį, - mes priimame ne praeitį, o žmogų. Jeigu jis sėdėjo kalėjime, tai nėra reikalo manyti, kad vėl ten pateks. Mes manome, kad kaipsyk stengsis ten nebepatekti. Mūsų įdarbinimo biuras niekam neatsako neigiamai tik dėl buvusiо gyvenimo būdo - ar jis išėjo iš Harvardo, ar iš kalėjimo Sing-Sing, mums tas pats. Jis turi turėti tik viena: noro dirbti. Jeigu šito noro nėra, jis vargu ar išvis ieškos darbo pas mus, nes gerai žinoma, kad pas Fordą reikia dirbti."

1914 m. Fordas nustatė dvigubai didesnę, nei tuo metu buvo, vidutinę minimalią algą - 5 dolerius už dieną, ir sutrumpino darbadienį iki 8 val. Jis įtraukė į darbą invalidus ir mokėjo jiems tiek pat, kiek ir sveikiesiems.

Jokių antpečių

"Kiekvieno darbdavio garbės reikalas turėtų būti mokėti aukštesnius atlyginimus, nei moka jo konkurentai, o darbuotojų siekis - padėti darbdaviui patenkinti šį garbės jausmą", - sakė Fordas.

Fordas tikėjo, kad jo fabrike kiekvienas galiausiai atsidurs ten, kur nusipelnė. "Kad nėra "laisvų postų" - ne kliūtis, nes pas mus, tiesą sakant, nėra jokių postų, - rašė Fordas. - Geriausi mūsų darbuotojai patys susikuria sau vietas. Paskyrimas nesusijęs su kokiais nors formalumais; žmogus pats imasi naujų darbų ir gauna naują atlygį."

"Darbdavys niekada neišloš, jeigu paves priežiūrą savo darbuotojams ir kels sau klausimą: "Kiek aš galiu sumažinti jiems atlyginimą?"

Taip pat maža naudos darbininkui, kuris grasina savo darbdaviui kumščiu ir klasia: "Kiek galiu nuo jūsų nugręžti?" Abi pusės turi laikytis įmonės ir klausti savęs: "Kaip galima padėti šiai industrijai pasiekti vaisingo ir aprūpinto egzistavimo, kad ji leistų mums visiems komfortiškai egzistuoti?"

Fordas buvo įsitikinęs, jog vadovo atsakomybė yra rūpintis tuo, kad pavaldus jam personalas turėtų galimybę susikurti sau padorų gyvenimą. (Kitaip tariant, turėti galimybę nusipirkti Fordo automobilį.)

Akcininkų neliko (Fordas supirko akcijas). Tvarkyti finansus jis pavedė sūnui Edselui, o pats vadovavo gamybai. Fordo politika nesikeitė: geriau parduoti daug už mažai, o ne mažai už daug. Masto efektas: masinė gamyba leidžia sumažinti gamybos išlaidas.

Organizacinis konvejeris

1920 metais, pardavęs viską, kas nesusiję su automobilių gamyba, Fordas reorganizavo gamyklą. "Veltėdžius" iš valdymo pastato perkėlė į cechus. "Didelis pastatas valdymui galbūt kartais ir reikalingas, bet matant jį kyla įtarimas, kad čia esama administracijos pertekliaus", - pareiškė jis.

Visi tarnautojai, nesutikę stoti prie staklių, buvo atleisti. Vidaus telefonai tarp skyrių atjungti. "Mažiau administravimo dvasios verslo reikaluose ir daugiau verslo dvasios administravime."

Tai reiškė, kad įmonėje nebuvo organizacijos schemos ir skyrių horizontalės, neliko gamybinių pasitarimų, jokių "nereikalingų" dokumentų, net pamainos žurnalų. Išdidžiai pareiškęs, kad iš statistikos automobilio nesukonstruosi, Fordas supaprastino ir statistiką.

Įmonę jis matė kaip "bendradarbiavimą žmonių, kurių užduotis - dirbti, o ne keistis laiškais." Vienam skyriui esą neturi rūpėti, kas vyksta kitame. Savo kompanijoje jis paliko tik žemiausios grandies vadybininkus, kurie atsiskaitinėjo už pagamintą produkciją. Kiekvienas turįs būti atsakingas už mažą savo darbo gabalėlį.

Kitaip tariant, konvejerį jis pritaikė ir organizacijos valdymui.

"Mūsų įstaigoje darbuotojų yra lygiai tiek, kiek būtina", - didžiavosi Fordas.

Jis buvo griežtas šeimininkas, kuris nuoširdžiai rūpinosi savo darbuotojais: atidarė mokyklą, ligoninę, įvedė kolektyvinių piknikų ir pietų tradiciją. Jis buvo griežtas, teisingas ir senamadiškas tėvas.

Jeigu būtų buvus jo valia, "Ford-T" būtų gaminamas per amžius. Kai 1927 metais teko automobilį pakeisti, jis uždarė gamybą šešiems mėnesiams. Bet buvo pernelyg vėlu: amerikiečių automobilių pramonės lydere tapo "General Motors", pasiūliusi vartotojui asortimentą "įvairiems tikslams ir įvairiai kišenei".

Fordo kompanija smigo žemyn: jau ne tik GM, bet ir "Chrysler Corp." tyrinėjo paklausą, pardavinėjo kreditan, sėkmingai plėtėsi, o Fordas vis kartojo senus kadaise sėkmingus principus.

Tik po patriarcho mirties jo anūkas Henris Fordas II verslui gelbėti nusamdė išsilavinusių vadybos specialistų komandą, vadovaujamą būsimojo JAV gynybos ministro Roberto McNamaros. Henrio Fordo principai buvo pakoreguoti.

Beje, "Ford Focus" reklaminės kampanijos šūkį "Visada norėk daugiau" pats Henris Fordas tikriausiai traktuotų savaip.

Jeigu jis būtų buvęs generolas, būtų išsiuntęs štabą į priešakines linijas. Jo kariai būtų gerai aprengti, apauti, pamaitinti, tankų plieno storį jis būtų tikrinęs pats, bet karininkų laipsniai būtų panaikinti. Į konkurencinį mūšį jis būtų vedęs savo armiją priešakyje važiuodamas senuoju "Ford-T"...

Parengė Vilma Skiotienė

Ruben Gallego: "Būti herojumi lengva"