Jurijaus Gagarino žūties aplinkybės neišaiškintos

J. Gagarino skrydis buvo tikras sovietų mokslo ir technikos triumfas: 1961 m. balandžio 12 dieną iš Baikonūro kosmodromo buvo paleista raketa nešėja „Vostok“ su kosminiu laivu „Vostok 1“, kuriame į kosmosą pakilo J. Gagarinas. Juo jis apskriejo mūsų planetą. Apie tai buvo mažai rašoma, bet orbitoje kosmonautas atliko paprasčiausius eksperimentus: gėrė, valgė, rašė pieštuku. Pastebėjo, kad nesvarumo būsenoje pieštukas skraido ir vėliau kolegoms patarė kai kuriuos reikalingus daiktus pririšti. Beje, net jo sėkmingas skrydis baigėsi rizikingai: sutrikus stabdymo sistemai, nuleidžiamasis aparatas su J. Gagarinu nusileido ne numatytoje vietoje už 110 km nuo Stalingrado, o Saratovo srityje, netoli Smelovkos gyvenvietės. Pirmieji žmonės, sutikę kosmonautą po skrydžio, buvo vietos eigulio žmona Ana Tachtarova ir jos šešerių metų anūkė Rita. Netrukus į nusileidimo vietą atvyko kariškiai iš priešlėktuvinės gynybos diviziono, pastebėję nuleidžiamąjį aparatą, ir vietos kolūkiečiai. Viena kariškių grupė stojo saugoti nuleidžiamojo aparato, o kita nugabeno J. Gagariną į dalinį. Iš ten kosmonautas telefonu raportavo priešlėktuvinės apsaugos divizijos vadui: „Prašau perduoti karinių oro pajėgų vyriausiajam vadui: užduotį įvykdžiau, nusileidau numatytame rajone, jaučiuosi gerai, sumušimų ir lūžių nėra. Gagarinas“.

Pasakojama, kad iškart, nusileidimo vietoje, J. Gagarinui buvo įteiktas pirmasis apdovanojimas už skrydį į kosmosą - medalis „Už plėšinių įsisavinimą“. Vėliau toks pat medalis būdavo teikiamas ir kitiems nusileidusiems kosmonautams. Po kelionės į kosmosą J. Gagarino karinis laipsnis buvo pakeltas - iš vyr. leitenanto jis iškart tapo majoru, apeinant kapitoną. Vėliau J. Gagarinas buvo paskirtas vyresniuoju kosmonautų instruktoriumi, o paskui - kosmonautų būrio vadu. Kosmoso pionierius aktyviai dalyvavo šalies visuomeniniame ir politiniame gyvenime.

Jo žūtis tapo tikra tragedija visam pasauliui. Sovietų Sąjungoje dėl J. Gagarino mirties buvo paskelbtas visuotinis gedulas. Tai buvo pirmasis atvejis SSRS istorijoje, kai gedulo diena buvo paskelbta pagerbiant žmogų, kuris tuo metu nebuvo valstybės vadovas. Anksčiau gedulas šalyje buvo paskelbtas tik mirus vadams - Leninui ir Stalinui. J. Gagarino biografija yra žinoma visiems, kas bent kiek domisi istorija, todėl jos nekartosime, nebent labai trumpai:

J. Gagarinas gimė 1934 m. kovo 9 dieną Smolensko srities Klušino kaime, valstiečių šeimoje. Baigė amatų mokyklą, mokėsi Saratovo pramonės technikume, 1954 m. spalį pirmą kartą atėjo į Saratovo aeroklubą, iš kur prasidėjo jo kelias į dangų ir kartu į kosmosą. 1957 m. J.Gagarinas baigė Orenburgo aviacijos mokyklą. 1959 m. gruodžio 9 d. J.Gagarinas parašė prašymą priimti jį kandidatu į kosmonautų grupę ir 1960 m. kovą pradėjo „kosmines“ treniruotes. Skrydžiui į kosmosą jį atrinko pats generalinis konstruktorius Sergejus Koroliovas. Laivas „Vostok“ startavo 1961 m. balandžio 12 d. 9 val. 7 minutės Maskvos laiku iš Baikonūro kosmodromo. Kartą apskriejęs Žemę, 108-ąją minutę laivas baigė skrydį (1 sek. anksčiau, negu planuota). Paskui buvo triumfo kelionė po daugelį pasaulio šalių, mokslas akademijoje, darbas kosmonautų būryje ir paskutinis skrydis treniruočių lėktuvu. Trumpas, nors tikrai neeilinis gyvenimas, panašus į vadinamojo „žvaigždžių lietaus“ lašą...

Bet grįžkime prie tragiškiausio jo gyvenimo epizodo. 1968 m. kovo 27 dieną J. Gagarinas žuvo netoli Vladimiro srities Novoselovo kaimo per lėktuvo katastrofą, drauge su patyrusiu instruktoriumi Vladimiru Serioginu atlikdamas mokomąjį skrydį lėktuvu „MiG-15“. Diskusijos dėl lėktuvo katastrofos priežasčių ir aplinkybių netyla iki šiol. Mokomasis skrydis standartiniu naikintuvu prieš 45 metus baigėsi tragiškai. J. Gagarinui buvo vos 34-eri, ir jis tuo metu buvo realiausias kandidatas vadovauti sovietų ekspedicijai į Mėnulį (čia amerikiečiai 1969 m. aplenkė SSRS...). Oficiali Valstybinės komisijos išvada buvo tokia: ekipažas dėl skrydžio metu pasikeitusios situacijos ore (nepatikslinta, kokios) staigiai manevravo ir pradėjo leistis suktuku. Bandydami grįžti į horizontalią padėtį, pilotai trenkėsi į žemę ir žuvo. Technikos gedimų nenustatyta. Atlikus lakūnų palaikų ir kraujo cheminę analizę, pašalinių medžiagų neaptikta. Komisija nustatė daugybę pažeidimų, kuriuos padarė aerodromo personalas žemėje. Yra ir kitų išvadų, kurios buvo paskelbtos jau po SSRS žlugimo. Kai kurių ekspertų nuomone, lėktuvas pradėjo „juodąjį pikiravimą“, iš kurio išeiti nebegalėjo, o pilotai, sprendžiant iš visko, lėktuvo nesuvaldė. Tuometinis šalies vadovas Leonidas Brežnevas, kaip kalbama, uždraudė skelbti tyrimo rezultatus ir 30 tomų ataskaitą nusiuntė į archyvą. Tyrėjams buvo uždrausta skelbti išvadas neva todėl, kad šaliai tai nebūtų „trauma“. O greitai byla apskritai buvo pamiršta, nes sovietų tankai įvažiavo į Čekoslovakiją - prasidėjo „Prahos pavasaris“.

Kas iš tiesų atsitiko J. Gagarinui, kaip rašo kai kurie istorikai, nebuvo smulkiai papasakota net jo šeimai, todėl po daugelio metų jo motinai Anai kilo klausimas, ar tik jo nenužudė L. Brežnevo režimas. Ši teorija, kurią kadaise pakurstė oficialių institucijų „tylėjimas“, gyva ir iki šiol ir periodiškai pasirodo tai viename, tai kitame leidinyje. Metams bėgant sąmokslo teorijų pridygo kaip grybų. Ėmė rastis kitų teorijų, kartais visiškai absurdiškų. Būta ir tokių: atseit abu lakūnai prisigėrė ir nesugebėjo suvaldyti lėktuvo, mat po didvyriško grįžimo į Žemę J. Gagarinui buvo sunku priprasti prie jį užgriuvusios šlovės ir jis neva pradėjo girtauti. Buvo net kalbama, kad jį pagrobė ateiviai. Kad jis po katastrofos liko gyvas ir 1990 m. mirė sovietų psichiatrinėje ligoninėje. Arba kad V. Serioginas užsimušė ir užmušė jį, nes J. Gagarinui pavydėjo. Arba kad J. Gagarinas inscenizavo savo mirtį ir pasidarė plastinę operaciją, ir kad jį numušė CŽV. Tyrėjai taip pat išsakė prielaidas, kad lėktuvas susidūrė su pašaliniu objektu, aviaciniu zondu arba paukščių būriu, bet ant lėktuvo fiuzeliažo nebuvo rasta jokių pėdsakų, patvirtinančių šią teoriją. Nerado jie ir defektų varikliuose arba valdymo sistemoje... Beje, niekas taip ir nesuprato, kodėl du patyrę lakūnai nesikatapultavo. To meto žiniasklaida pranešė, kad J. Gagarinas didvyriškai liko prie šturvalo, kad nukreiptų lėktuvą nuo netoliese buvusios mokyklos, bet jokių įrodymų, kad ši versija teisinga, nebuvo pateikta. 1986 m. atlikto tyrimo duomenimis, J. Gagarino „MiG-15“ nuo kurso galėjo nukreipti turbulencija, kilusi dėl viršgarsinio skraidomojo aparato, buvusio tame rajone.

Šiaip ar taip, ištikimų pirmojo planetos kosmonauto J. Gagarino gerbėjų armija vis tiek mano, kad šiuos pramanus skleidžia nedraugai ir istorikai, siekiantys diskredituoti vieną didžiausių Rusijos istorinių asmenybių.