Jurga Šeduikytė: "Plaukiu, kur upė neša"

O, man toks oras labai patinka! Vėjas, lietus... Kai kuriems vilniečiams tai gal pasirodytų kraupu, o man patinka, nes esu palangiškė, pripratusi. Atsimenu, kaip eidavau į mokyklą nešama vėjo. Sakyčiau, kad visi žmonės, kurie gyvena prie jūros, yra linkę krypti į vieną ar į kitą pusę, priklausomai nuo vėjo krypties.

Prieš keletą metų mačiau Tave Smiltynėje prie perkėlos: sėdėjai ant žolės ir skaitei knygą. Atrodė, kad niekas aplinkui Tau neegzistuoja...

Gali būti... Anksčiau mane knygos labai "veždavo". O dabar smagu, kad jau ir kūryba mane tiek įtraukia, kad net aplinkiniai pradeda sakyti: "Va, žiūrėk, ji "išėjo"... Staiga pagavusi, mintis mane gali visiškai užvaldyti. Štai ir dabar, važiuodama iš Vilniaus į Klaipėdą, rašiau pasaką.

Apie ką?

Apie žalią katiną ir žaltį, vardu Sliekas.

Vaikams ar suaugusiesiems?

Nežinau. Pasakos tuo ir žavios, kad niekas nežino, kam jos skirtos.

O dainos? Kaip jos gimsta?

Sunku atsakyti į šį klausimą. Tai priklauso nuo to, kokia diena, kas atsitiko, kas aplinkui... O svarbiausia turbūt yra tai, ar tu esi atviras priimti dabar tave užplūsiančią dainą. Aš stengiuosi visada būti tam pasiruošusi: nešiojuosi diktofoną, kompiuterį. Tiesą pasakius, dėl to ir išėjau iš televizijos, kad susikoncentruočiau į vieną sritį ir ją kiek įmanoma ištobulinčiau.

Su žurnalistika atsisveikinai jau visiems laikams? Esi sakiusi, jog ši profesija Tave labai žavi.

Bet aš jos kaip ir nemečiau. Žurnalistas, kalbėdamasis su manimi, to galbūt ir nenumano, bet dialogas visada yra kiek reguliuojamas ir iš mano pusės. Stengiuosi, kad būtų įdomu.

Išėjai iš televizijos su visu "Lietuvos dainų dešimtuku"...

Išėjau. Manau, trys sezonai laidai yra maksimumas, po to ji turi keistis. Arba turi keistis žmonės, kurie yra joje. Supratau, kad savęs šiame projekte daugiau nebematau. Muzika man dabar yra svarbiausia, nenorėjau savęs blaškyti.

Mama Tau sakydavo: "Kaip tu dainuosi tokiu plonyčiu pelytės balseliu?".

Taip, ji tiesus žmogus. Mano balselis tuo metu iš tikrųjų buvo kaip pelytės.

Kiek tada tau buvo metų?

Nežinau, gal dešimt. Tad man dar priklausė turėti tokį balselį... Bet aš labai norėjau dainuoti.

Prieš metus išleidusi "Aukso pievą" sakei, kad viskas, kas tu esi, yra šiame albume.

Dabar pasakyčiau, kad dar ne viskas. Kartą susėdome su mano vadybininke Laura ir ji sako: "Viskas, palikau. "Aukso pievą" palikau". Iš tiesų yra labai svarbu "atsirišti" nuo to, kas jau padaryta. Todėl "Aukso pievą" palieku praeičiai, nes reikia žengti pirmyn.

Tada papasakok apie būsimą albumą.

Apie naujus darbus stengiuosi nešnekėti, kol jie nėra iki galo aiškūs... Dirbame su prodiuseriais, dainos jau sukurtos, o toliau žiūrėsime. Pati stebiuosi, kad kai kurie dalykai yra pasikeitę, o kai kas - išlikę.

Kodėl Tavo dainos liūdnos?

Nežinau, ar liūdnos. Muzika turi kalbėti. Pažiūrėkit, kiek visko yra pasaulyje, kiek visur prieštaros: šviesesnis dangus ir tamsi žemė, nukritę lapai ir ten tupintis paukštis. Gyvybė ir mirtis, tamsa ir šviesa visada yra kartu. Man patinka tai sugretinti.

Bendradarbiauji su vienu garsiausių šalies atlikėjų Andriumi Mamontovu. Jūs - draugai ar tik kolegos?

Kaip galima būti tik kolegomis, kai darai tai, kas tau ir jam yra svarbiausia. Jei žmones suvienija viena veikla - tai ir yra draugystė.

Kaip tau sekasi mokytis groti gitara?

Esu įpratusi spaudyti klavišus (groju pianinu), o stygos veikia visiškai priešingu principu, todėl reikia persilaužti. Tai atima labai daug laiko. Bet aš neskubu - tam turiu visą gyvenimą.

Girdėjau gandą, kad ruošiesi dalyvauti "Eurovizijos" atrankoje?

Tai tik gandas. Aš apie tai negalvoju. Tačiau tikiuosi, kad šiais metais lietuviai išnaudos galimybę parodyti, ką jie turi geriausio - tai yra stiprus balsas ir graži muzika. Nes su humoru mes savo jau paėmėme.

Vienas vyrų žurnalas Tave išrinko viena seksualiausių pasaulio moterų, bet niekaip neprikalbino nusifotografuoti viršeliui.

Jie primygtinai mane įkalbinėjo, bet aš atsisakiau. Tai - ne man. Neįsivaizduoju savęs, pozuojančios žurnalo viršeliui vien su kelnaitėmis. Kai man ką nors siūlo, visada stengiuosi įsiklausyti, ką sako mano vidus. Jei jis susitraukia - aš to nedarau. Vadinasi, tai priešinasi tam, kas aš esu.

Tavo gyvenime yra daug tabu?

Šiuo atveju tai nėra tabu. Aš dabar tiesiog nenoriu to daryti. Bet kas žino, kaip bus vėliau.

Lietuviai dažnai galvoja, kad jei apsinuoginsi, iš karto išaugs vyrų dėmesys. Aš visiškai netikiu tais dalykais. Žinia, kurią nešu, yra truputį kitokia.

Ko dar nepadarytum dėl muzikos?

Manau, kad yra labai daug, ką aš padaryčiau dėl muzikos. Dėl jos atsisakiau beveik visko. Iš savo gyvenimo išsiurbiu kiekvieną akimirką, kiekvieną sekundę... Kūryba kitokia ir negali būti.

Kūrybos mechanizmas veikia tokiu principu, kad jeigu tu turi oro, turi jį visą išleisti, nes tik tada tavo plaučiai prisipildys kažkuo nauju. Negalima leisti tam orui užsistovėti. Ir tai nereiškia, kad visada rašysi tik dainas: kartais parašai ir kokią nesąmonę. Pavyzdžiui, anekdotą neseniai sukūriau. Būna, kad neparašau dainos, bet parašau sakinį pasakai. O po to pradeda plaukti ir dainos. Turi būti kaip kriauklė: visada atviras, vėjo perpučiamas, ir užsidaryti negali, nes būsi izoliuotas nuo pasaulio.

Savo gyvenimą sieji tik su muzika?

Nežinau, kas bus toliau. Kol upė neša, tol aš plaukiu ta kryptimi...

Gyveni šia diena?

Visą save atiduodu tam, ką dabar darau.