Jūratė Onaitytė: aktoriaus darbas kankina

Vasario 11 dieną teatro ir kino aktorė Jūratė Onaitytė švenčia gimtadienį. Vieniems ji geriau pažįstama iš vaidmenų teatre, kitiems - iš filmų „Geismų tramvajus“, „Karlas ir Ana“, „Raudonmedžio rojus“, „Moteris ir keturi jos vyrai“, „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“, „Bilietas iki Tadž Mahalo“, „Anarchija Žirmūnuose“, „Duburys“. Moteris gimtadienio nesureikšmina ir mieliau dalijasi mintimis apie darbą.

- Kauno dramos teatre šiuo metu vaidinate spektakliuose „Gentis“, „Aušros pažadas“. Pastarieji jūsų darbai kine „Duburys“ ir „Anarchija Žirmūnuose“. O ar televiziją žiūrite?

- Televizijoje rodomi retrospektyviniai mano darbai. Naujų darbų televizijoje neturiu. Televiziją, aišku, žiūriu. Man patinka pasižiūrėti senus, klasika tapusius filmus. Domiuosi ir tuo, kas vyksta šiandien. Tuo labiau kad aš privalau domėtis kinu. Esu „Sidabrinės gervės“ komisijos narė ir turiu balsuoti už geriausius filmus. Apdovanojimai artėja, o aš vėl turėsiu mėnesį peržiūrėti nominuotus įvairiausio žanro filmus. Tada tikrai būnu pilna kino meno. O dabar neseniai kino teatre žiūrėjau filmą „Nepatyręs“.

- Ar šiemet „Sidabrinės gervės“ apdovanojimuose bus kas nors verta dėmesio, palyginti su praėjusiais metais?

- Nežinau, apdovanojimai dar toli. Praėjusiais metais man patiko filmas „Lošėjas“, labai puikus buvo šio filmo pagrindinio aktoriaus Vytauto Kaniušonio darbas, buvo ir daugiau gerų meninių ir dokumentinių filmų. Džiaugiuosi, kad esu „Sidabrinės gervės“ apdovanojimų narė.

- Bet jums artimesnis darbas teatre, teatro atmosfera?

- Teatras yra kasdienis mano darbas ir be jo, atrodytų, negalėtum, bet aš pasiilgstu ir kino, ir televizijos. Ten taip pat savotiška atmosfera. Televizija ir kinas yra egzaminas aktoriui. Ten turi per esamą momentą atlikti tai, kam gali ruoštis keletą savaičių. Tai įdomu. Viso šito kartais pasiilgstu.

- Ką aktoriui sunkiau atlikti - prajuokinti ar nuliūdinti žiūrovą?

- Ir ten, ir ten reikia prieš tai įdėti daug darbo. Nebent tipažiniams charakteriniams komikams tai gali lengvai pavykti. O šiaip, nesvarbu ar ašaras, ar juoką turėtum sukelti, turi pereiti kūrybos kelią.

- Turbūt toks darbas sunkus emociškai?

- Tokia profesija. Ne kitą instrumentą, o save naudojame, aliname. Atveriame savyje tai, ko kitą kartą visiškai nenori prisiminti. Turi judinti tą savo patirtį. Aišku, taip kankiname ir kūną, ir nervus, ir širdį.

- Ar aplinkiniai jaučia, kai persikūnijate į kokį nors vaidmenį, ar jūs visada esate ta pati jūs?

- Čia reikia spręsti žiūrovams. Studijų metais mus mokė nesikartoti, atrasti savyje vis ką nors naujo, kiek įmanoma atverti tai, ką turi patirtyje, prisiminimuose, kaip gyveni šia diena, ir visa tai susieti. Kiekvienas darbas, nors esmė ta pati, turi būti kiek kitoks. Todėl man vis norisi neatpažinimo momento, bet, žinoma, nuo savęs vis tiek nepabėgsi...

- Kada esate labiausiai patenkinta savo darbu ir jaučiatės laiminga?

- Tai subtilūs dalykai. Turbūt tada, kai tarp mūsų, esančių scenoje, ir žiūrovų atsiranda geras ryšys, įkaista atmosfera ir įvyksta savotiškas dialogas, nors žiūrovai tyli. Tai reikia pajusti, kad būtų galima suprasti. Labai džiaugiuosi, kad turime rimtoms temoms ištikimų žiūrovų, kurie domisi ne tik komedijų šou ir nori ne tik linksmintis ir pramogauti, o ir mąstyti, jausti. Norisi, kad spektaklis nepraslystų pro jausmus, o ilgai grįžtų rikošetu. Nors ir aš pati kitą kartą noriu pramogauti, o ne tik draskyti savo žaizdas. Juk visko žmogui reikia...

Parengta pagal priedą „TV publika“