Juozas Šikšnelis: "Tauta prisikels tik ėmusi daugiau skaityti"

Buvai išrinktas liūdna proga, netekus rašytojo Rimanto Černiausko. Kaip jo buvęs ilgametis draugas ir kolega - ko labiausiai ilgiesi iš jo buvimo?

Ne visai taip, ataskaitiniam - rinkiminiam susirinkimui rudenį rengėsi ir a. a. Rimantas Černiauskas, nes taip parašyta skyriaus įstatuose. Klausimą formuluoji taip, lyg būčiau klasta užgrobęs sostą. Apie Rimantą. Iki jo mirties palaidojau daug artimų bičiulių, bet tik jam mirus staiga pasijutau lyg būčiau netekęs imuniteto: laikui, ligoms, staigiai mirčiai, kitoms negandoms. Kol buvo gyvas, retai iš manęs sulaukdavo gero žodžio, nebuvome tokie vienas kitą glostantys, pasipešdavome žodžiais, savaime suprantama, - dėl skonio, idėjų, politikos. Moteris buvome gražiai pasidalinę, todėl dėl jų sugyvenome taikiai. Su Rimanto išėjimu jaučiu prarają, nes šalia nėra kito tokio ir tikriausiai jau nebus.

Kodėl tavo sukurtoji programa visus įtikino labiausiai? O gal tamstos asmenybės žavesys nusvėrė visus svertus? Ar tavo varžovai - poetė, prozininkė, vertėja Nijolė Kliukaitė-Kepenienė ir poetas Dainius Sobeckis - irgi pasiūlė šviežių minčių?

Sukūriau ne programą, o iliuziją, kad visi Klaipėdos skyriaus nariai ne tik pragyvens iš savo rašytojiškos veiklos, bet ir gyvens kurortuose, vilose, bus apdovanoti nacionalinėmis, kai kas - ir Nobelio premijomis, važinės tik "mersais", o jų kūrybos, sukaktuviniai ir kitokie vakarai vyks ne "simonkėje", kaip tu vadini, bet naujoje "Švyturio" arenoje, be to - sausakimšoje. Kaip galima buvo atsispirti tokiems pažadams? Šioje vietoje reikėtų juoktis, nes tai buvo pasakyta nerimtai, nieko panašaus nežadėjau, apskritai niekas neišgirdo nė vieno mano pažado. Kalbėjau apie skyriaus problemas, kurias visi žino, tad nieko naujo nepasakiau.

Varžovus, o jų buvo du, gerbiu, vieną - už spinduliuojančią jaunystę, kitą - už produktyvią brandą, abu buvo verti tapti pirmininkais, bet tauta pačiu demokratiškiausiu būdu - pakeldama rankas, balsavo už mane. Kas dabar atsakys, kodėl balsavo: iš meilės, simpatijos ar su palengvėjimu, norėdami atsikratyti kryželio?

Buvo agituojančių tik už mane, buvo agituojančių balsuoti už visus tris, regis, nei procedūros, nei reglamentas liko nepažeistas, nors teko girdėti apie bandymus pirkti balsus, tiesa, lūpos, tai ištarusios, komentarų nepateikė, tad negaliu pasidalinti, po kiek balsus įkainojo. Buvau išrinktas ir dėl to, kad niekada nesišypsau, todėl sudarau rimto žmogaus įvaizdį, o jeigu juokauju, tai rimtai, todėl iš mano juokų irgi niekas nesijuokia.

Sutikau kandidatuoti vildamasis sutelkti visus rašančius, kad jiems patiktų ne tik rašyti ir skaityti savo kūrybą, bet ir galvoti bei sugalvoti, kaip tautoje pažadinti potraukį skaityti. Čia ne tas: rašyk gerai, ir visi tave skaitys, arba: rašyk meilės romanus, detektyvus, ir visi tave skaitys. Kalbu ne apie paklausiausią literatūros žanrą, o apie visuotinį atšalimą skaitymui, reikia įpūsti tą ugnelę.

O čia atsakymas į klausimą: ar dera vadovauti bibliotekai ir rašytojams? Man regis, kad dabar, kai rašytojo triūsas yra nuvertintas, biblioteka tampa prieglobsčio gojeliu - antikoje buvo tokios vietos, kur pabėgęs vergas tapdavo neliečiamu, - rašytojams, nes gali jungti rašančių bei knygas dalinančių jėgas, ieškant to vos rusenančio noro skaityti.

Esu įsitikinęs, kad tauta prisikels tik ėmusi daugiau skaityti, nes skaitantis žmogus yra laimingesnis, nesutrikęs, tvirčiau stovi ant kojų. Tik niekam nelinkėčiau apsiriboti reklaminių užrašų bei rinkiminių programų skaitymu.

Ar tas postas nenužudys tavyje rašytojo ir bibliofilo? O kas diriguos nepakartojamiems "simonkės" renginiams, gal kokie seni tavo draugai kamuos mus savo raštų skaitymu? Kas ištiks "Baltijos" almanachą?

Sprendžiant iš tavo klausimų, visi klaipėdiečiai mano, kad ir rašytojų vakarai yra blogai, ir "Baltijos" almanachas - blogai, ir novelės ruduo - blogai. Noriu pastebėti, jog tokiu būdu žiniasklaida formuoja visuomenės nuomonę, kitaip sakant, tu, kaip žurnalistė, neturi ne tik primesti, bet ir nerodyti savo nuomonės. Pripažįstu, renginių forma yra gerokai įgrisusi, turinys irgi, autorių ratas, o ypač daugelio jų skaitymo maniera - skandalas. Vienu žodžiu, šioje vietoje - nearti dirvonai. Bet kartoju dar kartą: problema dvipusė, vertinančioji pusė turėtų labai aiškiai suvokti, ko ji nori iš rašytojų. Prieš ironizuojant reikia pateikti alternatyvas. Niekas ir dar niekada netapo pranašu savo šalyje. Pardon, daugelis tampa, bet tik po mirties, deja.

Tradiciniai literatūriniai renginiai man seniai nepatinka, bet siūlymai perkelti juos į netradicines erdves - apleistus sandėlius, fabrikus ir t. t., nieko nekeičia, nes forma lieka ta pati. Nežinau, ar pritars valdyba, bet esu sumanęs kitokį "Novelės rudenį". Gal jiems mano sumanymas pasirodys šventvagiškas. Todėl apie jį nekalbėsiu.

Kardinalių permainų nebus. Klaipėdos rašytojai rašys, kaip jie vieni moka, nes jie yra unikalūs. Nei Kaune, nei Vilniuje tokių nėra. "Baltiją" leisime tokio paties formato ir apimties, bet nuo kitų metų tą darys ne vienas žmogus, o redakcinė grupė, darbą pradėsianti tuojau po Naujų metų. Kas iš to gims - teks pakentėti ir palaukti, beje, beveik devynis mėnesius. Skyriaus darbe skatinsiu reikštis visus, kas turi noro, pajėgų, sumanymų, idėjų.

Tavo komandoje - LRS Klaipėdos skyriaus valdyboje -tokie grandai kaip RoRa ir Grajauskas, koks jų vaidmuo?

Literatūros grandams - Rolandui Rastauskui ir Gintarui Grajauskui, kaip ir dera, bandysiu skirti ypatingą vaidmenį - siūlysiu būti savo slaptaisiais patarėjais, jeigu nesutiks - siūlysiu būti Vakarų Lietuvos rašytojų ikonomis. Beje, kodėl amerikoniškai - ikonomis, kodėl ne šventais paveikslėliais? Tai dar reikės išsiaiškinti. Vėl grįžtant prie rimto tono, be galo džiaugiuosi, kad Rolandas Rastauskas ir Gintaras Grajauskas yra šalia manęs. Tai man teikia jėgų bei pasitikėjimo.