Juozas Šikšnelis: "Jei susigrąžinčiau praleistas progas, neužtektų penkių gyvenimų"

Juozas Šikšnelis: "Jei susigrąžinčiau praleistas progas, neužtektų penkių gyvenimų"

"Kūrybos džiaugsmas - visų džiaugsmų kvintesencija. Jis išblėsta, išblunka, kaip ir jaunystė, akių spalva, delno linijos, reiškiančios likimą. Viskas praeina, išskyrus kvailumą. Reikia su tuo susitaikyti", - ironizavo rašytojas, I. Simonaitytės bibliotekos direktorius Juozas Šikšnelis, su kuriuo kalbėjomės apie gyvenimą, neišvengiamai persmelktą kūrybos.

Vis triuškinu tamstos kūrybą - piktdžiugų džiaugsmui ir skaitytojų malonumui. O "kaip su žmogumi" nedažnai pasikalbu. Taigi, kuri asmenybės pusė yra ta tikroji - rašytojo, skulptoriaus, bibliotekos labirintų minotauro?

Kol kas mano asmenybė dar nesusidvejino. Tas pats bibliotekoje, prie kompiuterio, tas pats prie žmonos šono namuose. Mintys, tiesą šnekant, kartais pasiklysta.

Dėl to triuškinimo, kaip vadini bandymus pasikandžioti, tai net nežinau, bet man nemaloniausias yra žinojimas, kad bandoma paneigti nežinomą, t. y. šiuo atveju tu neperskaičius bandai pasirodyti kieta ir pasakyti, kad tai niekalas.

Kuo žurnalistas skiriasi nuo rašytojo? Man regis, rašytojas aprašo, ką jaučia, kai ant jo rankos nutupia vabalas, o žurnalistas rašo, kaip jaučiasi vabalas. Vadinasi, rašytojai yra didesni savimylos?

Tu neteisi, nes žurnalistas aprašo tik patį nutūpimo faktą, nes jis neturi laiko ir noro gilintis, kas ką jaučia. Žurnalistų bandymai įsigilinti, kas ką jaučia, puikiai atsispindi Rūtos Grinevičiūtės ar Kristupo Krivicko laidose. Kaip sakoma - ačiū, geriau nereikia. Tegul kiekvienas dirba savo darbą pagal galimybes, tegul stengiasi gerai dirbti. Ir viskas bus puiku. Ar veltui sakoma: pats savęs nemylėsi - niekas nemylės. Bet savimyliškumą nuo narcisizmo reikėtų griežtai atskirti. Nors viskas proto ribose yra priimtina. Tik kas nustato protui ribas?

Kodėl metei gerti, juk net dievai mėgsta lėbauti?

Reikėjo pasirinkti: daryti tai, ką moku, ar tęsti tai, ko nemoku. Ar neužtenka mūsų šalyje politikų, kurie neišmano politikos, dainininkų, kurie nemoka dainuoti, netgi teisėjų, teisiančių ne pagal kodeksus, o pagal savo ambicijas?

Nepatyręs nuopuolių nebūtum parašęs tokios geros knygos apie girtuoklius, tiesiog "girtuoklių biblijos"...

Klausimas turėtų skambėti taip: buvo nuopuoliai ar ne? Gailiesi to ar ne? Atsakau: buvo, nesigailiu. Nežinau, ar norėčiau tai kartoti, bet nebijau prisipažinti buvęs nuopuolyje. Mat patologiškai nekenčiu tų, kurie išsivolioję dedasi angeliško baltumo ir nekaltai mirkčioja akytėmis, nuduodami, kad nebuvo nupuolę, ir net neprisiartinę prie tos vietos. Suprantu, kad reikia mokėti nuduoti, - atvirumas, atlapaširdiškumas ne tik kenkia prestižui, jis niekam nereikalingas, nes žmonės mėgsta būti vedžiojami už nosies. Ar būtina patirti nuopuolį, norint apie jį įtikinamai parašyti? Sunku atsakyti. Kiek žmonių galuojasi nuopuolyje, bet ne visi apie tai rašo, ne visi bando atsistoti. Man pavyko ne todėl, kad buvau pašauktas apie tai parašyti, bet todėl, kad atidaviau viską, atsižadėjau savęs, kad prisikelčiau. Žmonėms, nepatyrusiems tokių pervartų, atrodo: na ir kas? Metė gerti, ir tiek. O, kad viskas būtų taip paprasta! Tikriausiai daugelis mestų. Deja. Kartoju: tokiam žingsniui neužtenka atiduoti viską, reikia atiduoti daug daugiau. O knyga, jei kalbame apie "Surišti ir atrišti", gyvena savo gyvenimą. Skaitoma, kaip rodo statistika, o duomenų, kad kam padėjo ar pakenkė, nėra.

Kažkuris klasikas pasakė, kad vienintelis būdas įveikti pagundą - jai pasiduoti. Ar teko gailėtis, kad nepasidavei kokioms nors fortūnos ar moterų vilionėms?

Nuolatos gailiuosi, suskaičiavau: jei dabar galėčiau susigrąžinti neišnaudotas progas, neužtektų penkių gyvenimų. Ir dar: įtariu, kad už neišnaudotas progas prie rojaus vartų teks lūkuriuoti penkerius metus. Aišku, jeigu būsiu pasiųstas prie rojaus, ne pragaro vartų.

Tavo gimtinė - Švendubrė, iš jos išsiritai: kas išmokė giedoti, gamtą mylėti, žmones kiaurai matyti?

Švendubrė išmokė, nes tai yra pats gražiausias kaimas žemėje. Ten, nuskendusio miesto Raigardo slėnyje, sklinda ilgosios bangos, kurios skatina kūrybinę potenciją, taip, beje, rašė mokslininkai, ne aš sugalvojau. Bet manęs niekas nieko nemokė, nes aš toks gimiau. Ko gimdamas neatsinešiau - atėjo savaime.

Ką tamstai vadovaujant nuveikė Klaipėdos rašytojų pajėgos? Kuo jos galingos?

Netikrinau, bet tikiu, kad mano vadovaujami Klaipėdos rašytojai prirašė galybę žodžių, išleido krūvas knygų, vertų premijų ir minių gerbėjų. Buvo ir neparašiusių nė eilutės. Bet nėra žinių, ar mano buvimas rašytojų skyriaus pirmininko poste turėjo įtakos skyriaus narių produktyvumui bei mūzų lankomumui. Kūrybos žmonėms reikia ne vadovavimo, bet mūzų pagal iškvietimą kontoros. Tokią kuriu, nors susiduriu su nenumatytomis kliūtimis.

Ar skaitai lietuvių autorius? Jei taip - tai kodėl?

Dabar skaitau Gombrovičių, kuris didžiavosi savo lietuviškomis šaknimis.

Prasitarei, jog Tave terorizuoja moterys; ką turėjai galvoje? Man regis, jos Tave tiesiog įsimylėjusios - už sąmojį, džentelmeniškumą, sarkazmą, autoironiją....

Gal klysti, nes pavaldinėms esu priekabus, žmonai - burbeklis, kurio humoro niekas nesupranta. Nepažįstu nė vienos įsimylėjusios arba jau praradau nuovoką.

Tavo rūpesčiu "Simonkės" kieme atsirado Saulės laikrodis, tame dvasios aristokratų dvare kunkuliuoja kultūrinio gyvenimo katilas, prisikvieti genijų menininkų iš užsienio. Koks vyksmas bibliotekoje Tau svarbiausias, ko reikia, kad ji būtų tobula?

Jeigu pasiseks pasiekti, kad kiekvienas bibliotekininkas žinos savo vietą, atsakomybės ribas, jaus savo vertę, nepraras,- atvirkščiai, jaus nuolatinį informacijos alkį, biblioteka ims veikti kaip tobulas šveicariško laikrodžio mechanizmas su puošniu ciferblatu. Tada ramus galėsiu pasitraukti. Dabar viso to yra apie pusę.

Salvadoras Dali sakė, kad šiame išdavikiškame pasaulyje niekas nėra tiesa nei melas, viskas priklauso nuo kristalo, pro kurį žiūrima. Pro kokį kristalą žiūri į savo amžininkus, į nubyrėjusius tris milijonus tautiečių? Kas teikia orumo, o kas Tavyje žadina žvėrį?

Pro spalvotą, be abejo. Kaip kitaip. Tik spalvų neskiriu. Nesusigriebiu esąs lietuviu tik per eurovizijas, krepšinio varžybas ar per gausiai užderėjusias valstybines šventes. Nė akimirkos neužmirštu esąs lietuvis, ir blaiviai vertinu, jog esame maža šalis ir niekada netapsime pasaulio bamba, o prisiminus dabar nepopuliarią Salomėją Nėrį - ne žodžiais, o darbais stengiuosi mylėti Tėvynę. Siutina ir glumina naujųjų emigrantų virkavimai, kad Tėvynė jų nemyli, todėl priversti ieškotis laimės svetur. Tarsi būtų sunku suvokti, kad Tėvynę patiems reikia mylėti, o ne laukti, kol ji pradės tave mylėti. Tik mūsų visų ramių, pasvertų pastangų dėka Lietuva turi šansų prisikelti. Ne dėl prieš rinkimus chaotiškai besiburiančių visokiausių pakraipų bei spalvų judėjimų su "išganytojais" priešakyje.

Koks Tavo santykis su Dievu?

Šiltas. Esame vienas kitam prielankūs. Niekados nevaikščiojau po tris kartus per dieną į bažnyčią, niekados negulėjau kryžiumi, niekados nesimeldžiau nuo ryto iki vakaro, niekados kasdien nėjau išpažinties, bet niekados Jo nekeikiau, nekaltinau, nereikalavau ko nors neįmanomo, nors Dievui, žinia, nieko neįmanomo nėra. Ir iš Jo susilaukiu tokio pat atsako.

Sakoma, vidinis juokdarys parodo mūsų pačių karikatūrą. Kai pernelyg pasitikime savimi, kyšteli mums koją, o kai manome negalį net vaikščioti, pasišauna išmokyti šokti. Kaip Tu sugyveni su vidiniu juokdariu arba cenzoriumi?

Kai juokiasi iš manęs - prismaugiu, kai juokiasi iš kitų - ploju.

Koks aštriausias Tavo gyvenimo siužetas? Ar esi iš tų, kurie sako, jog rašymas - pats didžiausias gyvenimo nuotykis?

Aštriausias gyvenimo siužetas buvo gimti. Po to, kai gimiau, nieko aštraus kol kas neįvyko, bet tikriausiai netolimoje ateityje laukia dar vienas aštriausias siužetas - mirtis. O rašymas yra apsėdimas, daugiau nieko.

Kas iš esmės keičia Tavo gyvenimą - susitikimai su knygomis ar su nepaprastais žmonėmis?

Gyvenimą gali pakeisti tik iš anksto nulemtas likimas, ne knygos, ne žmonės. Beje, ir knygos, kurios neva atsitiktinai pakliūva tau į rankas, ir žmonės, kurie neva atsitiktinai pasitaiko tavo kelyje - visa tai tik likimo išdaigos. Iš anksto nulemto likimo. Nieko nėra atsitiktinio mūsų gyvenime. Bandyk išsivaduoti, bet aukščiau bambos neiššoksi.

Ką pasakytum apie naująją kartą? Kokios Tavo anūkės, kas iš jų išaugs?

Naujai kartai priklauso ateitis. Ne dėl to, kad ji genialiai talentinga, bet dėl biologijos: mes numirsime, jie užims mūsų vietą. Pastaruoju metu glumina virkavimai, kad jaunimas masiškai palieka Klaipėdą, talentų nutekėjimas, todėl reikia kurti programas, projektus, kaip tam užkirsti kelią ir padėti jaunimui. Manyčiau, kad tai dirbtinė problema. Kad jaunimas veržiasi į metropolijas - tegul, tai nereiškia, kad Klaipėda taps senelių prieglauda. Visais laikais buvo panašiai, net be išgirtojo universiteto. Žuvis - kur giliau, jaunas žmogus - kur daugiau šansų būti išgirstam, pamatytam, pripažintam. Ar Klaipėdos menas ir kultūra vegetuoja? Daugeliui taip atrodo. Tegul. Gerai, kad galvojama, kaip pritraukti jaunimą. Nuo to niekam blogiau nebus. Tik nereikia pūsti šios problemos iki nacionalinės tragedijos lygio. Visais laikais egzistavo natūralios atrankos principas, kuris palieka geriausius. Aš kur galėdamas taikau kitą principą: gabiems reikia padėti, nes negabūs patys prasimuš. Anūkės yra gabios, viena puikiai piešia, kita rašo. Bet talentai lyg augalėliai - be priežiūros, be puoselėjimo auga tik piktžolės. Bijau, kad mano nedrąsūs bandymai skatinti jų meninius gabumus nesusilaukia deramo dėmesio.

Gintaras Beresnevičius sakė, jog pražūtis ištinka žmogų, kai jis netenka kūrybos džiaugsmo. Tuomet jis praranda ryšį su Visatos centru, iš kurio sklinda subtilios vibracijos, dvasia neatsiliepia į tai, ką mes vadiname Dievu. Ar ką nors darai, kai pajunti merdint dvasią?

To pastarąjį dešimtmetį man nepasitaiko, bet būsena, žinoma, patirta. Dvasia merdi. Tai tik nuojauta, kuri apima tam tikrais momentais. Dvasia nemirtinga. Ji gali snausti, būdrauti, snūduriuoti, miegoti, bet ne merdėti. Net žmogiškajam kūnui suirus jo dvasia lieka gyva. Taigi Beresnevičiaus poetiškai aprašyta būsena yra laikina. Kita bėda su kūrybos džiaugsmu, kuris prilygintinas visų džiaugsmų kvintesencijai. Žodžiai mus palieka, sakė Beketas. Tai reiškia rašytojo mirtį. Pranyksta kūrybos džiaugsmas. Išblėsta, išnyksta, išblunka. Kaip ir jaunystė, akių spalva, net delno linijos, reiškiančios žmogaus likimą. Juk viskas praeina, išskyrus kvailumą. Reikia su tuo susitaikyti.

Kas gyvenime Tau turi išskirtinę vertę?

Pats gyvenimas. Ne rožinis, ne lakuotas, ne gurgždantis, o rūstus, su pakilimais ir nuopuoliais, su džiaugsmu ir skausmu, toks neįdomus nei tautai, nei žurnalistams.

Jeigu rašytum autobiografinę knygą, koks būtų pirmas sakinys?

Viskas nuo pirmos iki paskutinės eilutės šioje istorijoje tiesa ir viskas šioje istorijoje nuo pirmo iki paskutinio ženklo yra melas.

Koks girdėtas komplimentas Tau labiausiai paglostė širdį ir savimeilę? Man - arfininkės, perskaičiusios straipsnį apie ją, - kad aš esu arfa. Ir koks apie save išgirstas gandas buvo absurdiškiausias?

Visokiausių komplimentų esu prisiklausęs, ir nė vienas neįsiminė: esu jiems išsiugdęs imunitetą. Neturiu šalia gandų perteikėjo, todėl negirdžiu, kas apie mane kalbama.

Šiuo metu skaitomiausi

Skaitomiausi portalai

Šiuo metu skaitomiausi

Raktažodžiai

Šiuo metu skaitomiausi

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder