Julius Kanarskas. Apie Karolio miestą

Baigęs mokyklą Panoteriuose (Jonavos r.), įstojo į Vilniaus universitetą ir, tapęs diplomuotu istoriku, 1983 m. atvyko dirbti į Kretingą. Nuo to laiko sistemingai tyrinėja Pajūrio krašto istoriją.

Apie Kretingą J. Kanarskas yra parašęs keturias knygas: "Kretinga: praeities skraistę praskleidus", "Kretingos dvaro savininkai", "Kretingos krašto žydai", "Kretingiškiai kovose dėl Lietuvos valstybingumo". Istorikas taip pat yra parengęs daugybę mokslinių leidinių, pranešimų bei straipsnių, su kitais bendraautoriais - monografiją "Kartena" (iš serijos "Lietuvos valsčiai").

Šiuo metu kretingiškis rengia knygą apie Kretingos pranciškonų vienuolyną. "Dirbu kaip knygos sudarytojas. Leidinį rengia visa komanda - ir Vilniaus profesorių, ir Kretingos neprofesorių, - šypsosi. - Vienuolynas šiemet mini 400 metų jubiliejų. Knyga, gausiai iliustruota, apims bažnyčios ir vienuolyno istoriją, kultūros paveldą bei įžymius žmones. Ji bus daugiau nei 300 puslapių. Turėtų pasirodyti per tradicinius Šv. Antano atlaidus, birželį."

Miestas prie vienuolyno

Kretinga neatsiejama nuo pranciškonų.

Kretinga prasidėjo nuo pranciškonų vienuolyno ir bažnyčios - miestas kūrėsi aplink juos.

Kas buvo vienuolyno fundatorius?

Jonas Karolis Chodkevičius ir jo žmona Sofija Mieleckaitė-Chodkevičienė.

Karvedys?

Vienas žymiausių XVII a. pradžios Lietuvos didikų ir karvedžių, Žemaičių seniūnas, didysis etmonas. Jono Chodkevičiaus, irgi etmono, kuris įkūrė Johanesbergo (Skuodo) miestą ir įsigijo karališkąjį Kretingos dvarą, sūnus.

Jonas Karolis tarnavo Zigmantui Vazai. Šiam reziduojant Lenkijoje, faktiškai valdė Lietuvą.

Kodėl čia reikėjo statyti vienuolyną?

Reikėjo atsvaros prasidėjusiai reformacijai: XVI amžiuje plito protestantizmas.

Prūsijos pasienis...

Taip. 1602 m. Kretingoje buvo pastatyta medinė bažnytėlė, ja ir Kretingos valsčiaus dvasiniu gyvenimu rūpinosi bernardinai, kuriuos ir pakvietė Chodkevičius.

Kiek laiko truko mūrinio komplekso statyba?

Dvylika metų. Statybos prasidėjo 1605 m., vienuolynas baigtas 1610, bažnyčia - 1617 m.

O miesto įkūrimo data?

1609-ieji. Miestas, įkurtas šalia Kretingos dvaro, iš pradžių vadinosi Karolštatu - Karolio miestu. Taip jį pavadino Chodkevičius savo garbei, kai su Lietuvos kariuomene laimėjo mūšį prie Salaspilio. Tai buvo garsiausia Jono Karolio pergalė: jis su 4 000 karių prie Dauguvos upės sutriuškino link Rygos žygiavusią 14 000 karių švedų kariuomenę ir privertė sprukti švedų karalių Karolį IX.

Kur palaidotas Jonas Karolis?

Ostroge, Ukrainoje, nors jo valia buvo kitokia: statomoje bažnyčioje, po didžiuoju altoriumi, jis įrengė šeimos kriptą, kurioje palaidojo anksti mirusius sūnus, žmoną ir dukterėčią. Išvykdamas į paskutinįjį savo mūšį, 1620 m. grafas surašė testamentą, kuriame prašė palaidoti jį Kretingoje greta vaikų ir žmonos. Bet antroji žmona, rusėnų kilmės kunigaikščio, Voluinės maršalkos dukra, Ona Aloizė Ostrogiškė jo valios neįvykdė.

O kas buvo pirmoji žmona?

Lietuvos didikės Elžbietos Radvilaitės ir Lenkijos sekretoriaus grafo Mikalojaus Mieleckio duktė Sofija Mieleckaitė. Ji palaidota Kretingos bažnyčios kriptoje po didžiuoju altoriumi greta sūnų.

Kiek vaikų jie turėjo?

Du sūnus ir dukrą. Vienas sūnus mirė 15 metų, kitas vos kelių valandų, iškart po krikšto. Vienintelė dukra Ona Scholastika ištekėjo už Lietuvos didžiojo maršalkos Jono Stanislovo Sapiegos, susilaukė sūnaus Karolio Sapiegos, bet jis taip pat mirė būdamas vaikas. Chodkevičiūtė paveldėtas didžiules tėvo valdas užrašė Sapiegoms. Chodkevičių kriptoje Kretingoje jos karsto nėra - galbūt sarkofagas neišliko arba vyras ją palaidojo kitur.

CHODKEVIČIAI. Kretingos vienuolyno fundatoriai Jonas Karolis Chodkevičius ir jo pirmoji žmona Gediminaičių kraujo turėjusi Sofija Mieleckaitė - Elžbietos Radvilaitės-Mieleckienės dukra, Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio dukterėčia. Sofija mirė Kretingos dvare, palaidota vienuolyno bažnyčioje po didžiuoju altoriumi įrengtame Chodkevičių šeimos mauzoliejuje. Jonas Karolis palaidotas Ostroge, nepaisius jo paskutinės valios amžinai likti Kretingoje greta vaikų ir žmonos.

Tik katalikams

XVI a. šioje žemėje krikščionybė dar nebuvo stipri ir vyravo pagoniškos tradicijos?

Iš tiesų krikščionybė čia sunkiai skynėsi kelią ir XVI a. dar nebuvo įsišaknijusi. Iki protestantiškosios reformacijos šiaurės vakarų Žemaitijoje nebuvo bažnyčių, todėl daugelis gyventojų gimdavo, gyveno ir mirdavo be kunigo. Tik pradėjus kovą su protestantizmu, XVI a. viduryje - antroje pusėje, imta statyti katalikų bažnyčias. Archeologiniai ankstyvųjų krikščioniškų kapinių tyrinėjimai rodo, kad greta krikščioniškų laidojimo tradicijų dar gajos buvo ir pagoniškos: mirusieji laidoti su papuošalais, darbo įrankiais, kartais į kapą įdėdavo ir ginklą. Dokumentai taip pat liudija, kad XVII a. su pagonybės apraiškomis dvarų savininkai kovojo skirdami pavaldiniams administracines pinigines nuobaudas. Kapų tyrimai leidžia teigti, kad pagoniškos tradicijos laidosenoje galutinai išnyko gal tik XVIII amžiuje.

Taigi Kretingą Chodkevičius įkūrė katalikams.

Chodkevičius planavo turėti prekybos centrą Prūsijos pasienyje, netoli Klaipėdos uosto. Jis buvo skirtas gyventi krikščionims, išimtinai katalikams.

O liuteronų į Karolštatą neįleisdavo?

Tikintieji galėjo gyventi mieste, o jų pastoriai - ne. Ir negalėjo statyti čia savo bažnyčių.

Kretingos dvaras ir bažnyčia XIX a. (dail. Napoleono Ordos piešiniai).

O kitos konfesijos?

Žydams, musulmonams, stačiatikiams buvo uždrausta gyventi Kretingoje. Jie galėjo čia atvykti tik turgaus dienomis.

Ir kada baigėsi tokia tvarka?

XVIII a. pabaigoje, kai Kretinga ir jos apylinkės buvo prijungtos prie Rusijos imperijos. Tada iš jos buvo atimtos Magdeburgo teisės (kurias suteikė Chodkevičius) ir nustojo galioti Karolštato savivaldą reglamentavę teisiniai dokumentai - miesto valdymo ir tvarkymo nuostatai.

Vardai

Kretingos vardą dažniau siejame su grafu Tiškevičiumi, nors iki jo būta ir kitų garsių pavardžių...

Šios dvi pavardės - Chodkevičių ir Tiškevičių, ir yra garsiausios, kalbant apie Kretingą. Jonas Karolis įkūrė miestą, bažnyčią, vienuoliją, prieglaudą... Juozapas Tiškevičius iš pagrindų atnaujino dvaro parką - vienintelį pajūryje, rekonstravo dvaro rūmus, prie tvenkinio pastatė dvaro ligoninę, kurioje nemokamai gydėsi kumečiai ir tarnautojai, tame pačiame pastate veikė senelių ir našlaičių prieglauda.

Nors Kretingos dvaras prieš J. Tiškevičių priklausė kitų garsių dinastijų atstovams - Sapiegoms, Masalskiams, Potockiams, Zubovams, - šie nepaliko tokio ryškaus pėdsako Kretingos istorijoje.

Kretingos parkas senesnis nei Palangos.

Taip, jis įrengtas apie 1809-1819 m., valdant Zubovams, o iš pagrindų atnaujintas Juozapo Tiškevičiaus rūpesčiu 1878-1880 m.

Palangos parką įkūrė jau Juozapo sūnus Feliksas XIX amžiaus pabaigoje.

Juozapas,regis, turėjo labai daug vaikų.

Taip. Vedęs Sofiją Horvataitę, susilaukė 12 vaikų: 8 sūnų ir 4 dukrų. Du pirmagimiai ir du paskutinieji vaikai anksti mirė. Kiti užaugo, pasižymėjo Lietuvos kultūroje, visuomeniniame gyvenime.

Iš Juozapo dukterų paminėtina Marija Tiškevičiūtė, kuri spaudos draudimo metais gabeno uždraustą literatūrą, pasinaudodama tuo, kad rusų muitininkai ir žandarai jos karietos netikrindavo. Dažniausiai gyveno pas brolius Aleksandrą Kretingoje ir Feliksą Palangoje. 1898 m. brolio dvare Kretingoje, prie ligoninėje veikusios prieglaudos ji atidarė pirmąjį Lietuvoje lietuvišką vaikų darželį. Jame vasaros lauko darbų sezono metu priglobstį rasdavo samdinių ir kumečių vaikai.

Grafas Feliksas buvo pagrindinis naujos Palangos bažnyčios fundatorius, suteikė patalpas "Saulės" draugijos mokyklai, dovanojo pastatą Palangos gimnazijai.

Vladislovas atnaujino senąją tėvų rezidenciją - Lentvario dvarą, o Juozapas pastatė garsųjį Užutrakio dvarą. Antanas buvo Vilniaus miesto tarybos narys, valdybos pirmininkas, statė Vilniaus miesto pramonės ir prekybos įmones.

Pabaiga

Kas gyveno Kretingos dvare sovietų okupacijos išvakarėse?

Vyriausias Juozapo sūnus Aleksandras Tiškevičius. Prie dvaro jis buvo įkūręs nelegalią mokyklą, kurioje buvo mokomi tarnautojų ir miestelėnų vaikai, ir paties grafo vaikai. Aleksandras šnekėjo žemaitiškai ir siekė, kad šią tarmę išmoktų jo vaikai. Pirmojo pasaulinio karo metais dvare šeimininkavo kaizerio kareiviai. Jie nuniokojo parką, sukėlė gaisrą - sudegė rūmų vakarinis korpusas, nukentėjo koplyčia ir žiemos sodas. Grįžęs iš Sankt Peterburgo, grafas ėmėsi remonto.

1940 m. sovietų valdžia grafą su artimaisiais iškraustė iš rūmų. Enkavėdistai jiems leido pasiimti asmeninius daiktus ir šeimos relikvijas. Visa kita buvo nacionalizuota ir išgrobta. Kariškiai rūmuose įrengė karo ligoninę ir karininkų bendrabutį, o oranžeriją pavertė valgykla. Jie sunaikino žiemos sodo augmeniją, dingo didelė dalis meno vertybių.

Į rūmus A. Tiškevičius grįžo 1941 m. pabaigoje, o 1944 m. rudenį su dukra Imakulata pasitraukė į Vakarus. 1945 m. Aleksandras Vokietijoje mirė. Palaidotas Elstene, karo pabėgėlių iš Lietuvos kapinėse.

O jo žmona?

Marija Tiškevičienė karo pradžioje išvyko į Varšuvą ieškoti joje tarpukariu atsidūrusių vaikų - dukterų, sūnų Stanislovo ir Jurgio. Į Kretingą negrįžo, mirė Lenkijoje.

Aleksandras su žmona Marija turėjo 10 vaikų. Jo sūnus sūnus Kazimieras buvo Lietuvos karininkas, dalyvavo nepriklausomybės kovose. Per 1941 m. birželio sukilimą vadovavo Židikų apylinkės sukilėliams. Veždamas sunkiai sužeistus sukilėlius į ligoninę, prie Skuodo vokiečių buvo apšaudytas ir nukautas. Iš pradžių buvo palaidotas Narvydžių (Skuodo) kapinėse, o frontui nuslinkus į rytus - perkeltas į Tiškevičių šeimos koplyčią Kretingos kapinėse.

Esate surinkęs detalią medžiagą apie Tiškevičių dinastiją.

Mano svajonė - visa tai sudėti į knygą.

TIŠKEVIČIAI. Juozapo Tiškevičiaus ir Sofijos Horvataitės šeima apie 1880 m. (fotografas nežinomas). Jiedu susilaukė 12 vaikų: 8 sūnų ir 4 dukrų. Du pirmagimiai ir du paskutinieji vaikai anksti mirė. Kiti užaugo, pasižymėjo Lietuvos kultūroje, visuomeniniame gyvenime.

Relikvijos

Neseniai Kretingos muziejus įsigijo Tiškevičių šeimos relikvijų. Kada jas bus galima pamatyti?

Taip, pernai Kretingos muziejų pasiekė informacija, kad 1944 m. rudenį grafas šeimos relikvijas perdavė saugoti Židikų dvaro ūkvedžiui, o jo palikimo paveldėtojai jas tebeturi. Į Kretingos dvaro rūmus sugrįžo Juozapo vyriausio sūnaus Aleksandro išsaugotos šeimos relikvijos ir asmeniniai daiktai, naudoti nuo XIX a. pabaigos iki XX a. vidurio, Aleksandro vaikų Onos Marijos ir Jurgio auksiniai kryželiai su donaciniais įrašais, Sofijos Horvataitės dienoraštis, kurį ji rašė 1857-1858 m., keliaudama su motina ir seserimis po Vakarų Europą, kai dar tik ruošėsi tekėti už grafo Juozapo, keli sidabruoti ir sidabriniai šaukštai iš jos kraičio dalies - stalo įrankių komplekto, Juozapui Tiškevičiui dovanotos sidabrinės taurelės, bokalas ir padėklas, ir kiti daiktai. Ant daugelio jų yra Sofijos ir Juozapo Tiškevičių inicialai arba monogramos.

Kad galėtume juos eksponuoti, turime pasirūpinti saugia įranga, o tam reikia finansavimo.

Jo dar nėra?

Pirmiausiai reikia pateikti projektą, koncepciją, kaip visa tai atrodys, tik tuomet bus galima pretenduoti į finansavimą... Dienoraštį norime pateikti interaktyviai. Jis jau atiduotas versti.

Ar jau vyksta Tiškevičių sarkofagų restauravimas? Kam jis patikėtas?

Dar nevyksta, bet dviem - Sofijos ir Juozapo - sarkofagams restauruoti Kultūros paveldo departamentas jau skyrė finansavimą. Kol kas visi 2014 m. rasti sarkofagai saugomi Kretingos muziejuje.

Restauravimo darbams bus skelbiamas konkursas. Po to sarkofagai grįš į koplyčios rūsį, kuris taip pat šiemet bus tvarkomas. Lankytojai sarkofagus galės pamatyti.

Treji iš sarkofaguose buvusių palaikų identifikuoti. Ar kas nors paaiškėjo dėl ketvirtųjų?

Kol kas tai lieka mįslė.

VERTA ŽINOTI

• 1253 m. balandį pirmąkart paminėtas Mėguvos žemės gyvenvietės Kretingos vardas: Kuršo vyskupas Livonijos ordino magistrui parašė apie Kretingos pilies žemių pasidalijimą - po to, kai ją nukariavo kryžiuočiai.

• Mėguva buvo kuršių žemė, plytėjusi tarp Baltijos jūros ir Akmenos upės. Šiaurinė jos riba ėjo nuo Šventosios palei Auksūdį iki Akmenos upės, o pietinė riba - piečiau dabartinės sienos tarp Kretingos ir Klaipėdos rajonų (V. Žulkus, L. Klimka. Lietuvos pajūrio žemės viduramžiais.)

• Pagal Kuršo vyskupo raštą, pusė Kretingos pilies žemių buvo palikta kuršių didikui Veltūnui ir jo broliams - "... už tą gerą darbą, kurį yra atlikę, būdami mūsų tarnyboje <...>, platindami šventąjį tikėjimą netikėlių tarpe". (Pajūrio žemaičių XIII-XIV amžiaus dokumentai. Nuorašai ir vertimai. I dalis. Paruošė A. Nezabitauskas. Kretingos muziejaus mokslinis archyvas) Kitą pusę pasidalino Livonijos ordino magistras su Kuršo vyskupu.

• Užkariautose žemėse vokiečių riteriai ėmėsi kurti katalikų bažnyčios valdymo struktūras. 1258 m. Kuršo vyskupo Henriko ir Livonijos ordino magistro nurodymu Kretingos pilies žemės buvo priskirtos Klaipėdos Šv. Mikalojaus bažnyčios parapijai.

• Kretingos pilies žemių gyventojai priešinosi. 1260 m. po Durbės mūšio Kretingos pilis sukilo prieš Livonijos ordiną, grižo prie pagoniškojo tikėjimo, kartu su žemaičiais puldinėjo Klaipėdos pilį.

• 1263 m. kryžiuočiai į Kretingos pilį surengė du žygius. Pirmojo žygio metu kretingiškiai atrėmė Klaipėdos pilies komtūro vadovaujamą puolimą, o patį komtūrą paėmė į nelaisvę ir sudegino ant laužo. Antrojo žygio metu kryžiuočiai pilies įgulą įviliojo į spąstus, gyventojus išžudė, negailėdami moterų nei vaikų, o pilį sudegino.

• Užgrobę Kretingos pilį, vokiečiai jos žemes valdė iki XV amžiaus. Melno taikos sutartimi 1422 metais buvo nustatyta siena tarp Vokiečių ordino ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. Ji praėjo trijų mylių atstumu nuo Klaipėdos. Tokiu būdu Kretingos pilis pakliuvo į pasienio zoną, o dalis jos žemių atiteko Lietuvai. Tiek Lietuvos, tiek Vokiečių ordino pusėje atsidūrę gyventojai pasitraukė toliau nuo sienos. Tokiu būdu XV-XVI amžiuje dabartinio Kretingos miesto vakarinėje dalyje, Akmenos upės dešiniajame krante susiformavo Kretingos kaimas (Kretingsodis), o ties Akmenos ir Dupulčio upių santaka buvo įkurtas Kretingos dvaras.

• XV a. Kretingos dvaras priklausė Žemaičių seniūnams Kęsgailoms. Apie 1532 m. jis atiteko didžiajam Lietuvos kunigaikščiui Žygimantui Senajam ir tapo karališkąja valda.

• 1572 m. dvarą įsigijo Žemaičių seniūnas Jonas Chodkevičius. Jo sūnus Jonas Karolis Chodkevičius kaimo kapinėse 1602 m. pastatė pirmąją medinę bažnyčią ir įsteigė bernardinų vienuoliją, vėliau čia pastatė vienuolyno rūmus, mūrinę bažnyčią. Šalia vienuolyno ir bažnyčios besikuriančiam miestui 1609 m. suteikė Magdeburgo teisę.

• 1621 m. dvaras atiteko J. Chodkevičiaus dukrai Onai Scholastikai. Ji ištekėjo už LDK maršalkos Jono Stanislovo Sapiegos, ir Kretinga kaip nuotakos kraitis atiteko Sapiegoms.

• 1745 m. Kretingos dvaras ir miestas atiteko kunigaikščiams Masalskiams.

• 1795 m. Kretingą pradėjo valdyti grafas Vincentas Gavelas Potockis.

• 1806 m. dvarą iš Potockio nusipirko kunigaikštis Platonas Zubovas.

• 1874 m. iš Zubovų dvarą nupirko grafas Juozapas Tiškevičius.

Pagal istoriko Juliaus Kanarsko informaciją