Julius Girdvainis: kometų medžiotojas, arba viešos garsenybių paslaptys

Na, "užknisi" telefoniniais skambučiais, išgauni kokią pikantišką istoriją sakydamas, kad jau ją žino ne vienas, kad tai jau yra vieša paslaptis, ir kartais žmogus sutinka.

Nors kai kurie užmesti tinklai dar yra tušti, gal tai būsimos sensacingos istorijos; kol kas esu išgavęs pažadą, jog jie galbūt prabils vėliau.

Kolegą pusantrų metų dabartinė premjero žmona "vedžiojo už nosies", tampė nervus, vis žadėdavo susitikimą ir nukeldavo.

Man asmeniškai įdomios meilės istorijos, romanai - pats "techninis darbas", jeigu yra neigiamos informacijos - kaip susižinot, įlįst per kokius penktus šaltinius.

Grynai koktu viduj būna nuo tų visų skyrybų ar vedybų, ypač nuo tų, kurios slepiamos, ypač mūsų šou žvaigždžių, bet tai įdomu kaip žurnalistui - toks seklio darbas.

Bet yra personažų, kurie mielai pasakoja. Būna stresas, jeigu eini pas dešimt metų pažįstamą žmogų, kurį esi kalbinęs, bet pokalbis nevyksta, kažkas ne taip arba per daug tikėjaisi, o būna, iš pirmo karto daug fainiau bendraut, negu su kažkokiu žinomu veideliu.

O, šiandie patyriau stresą kaip reikiant; bandžiau pakalbint Prezidentą, kaip jis atostogauja, bet Adamkus davė suprast, kad jis ne Brazauskas ir ne Paulauskas ir nenori apie tai šnekėt.

Na, gal reikės dar pasitrint aplink tuos poilsio namus. Juokingai man skamba, kai Lietuvoj tariamas žodis "paparacis"; nėra čia ką medžiot, neapsimoka savaitę sėdėt po vietinės garsenybės langais kaip daroma Vakaruose; pagaliau kam tai įdomu?

Na, kai atsirado "Julius", turėjau daug įdomių kelionių, tarkim, su kariniu jūrų laivynu plaukiojau atviroje jūroje, kariškiai demostravo, kaip šaudo į menamus taikinius, po to su oro pajėgomis skraidėm malūnsparniu atvirom durim, fotografavom praskrendantį lietuvišką naikintuvą, oro balionus - adrenalinas. Jei nedirbčiau laikrašty, to nepatirčiau, aišku.

Kartą sėdau į krovininę "furą" ir mano užduotis buvo kaip vairuotojui stovėt eilėj prie Kalvarijos aštuoniolika valandų, pažiūrėjau naktinį gyvenimą.

Kartą mes su Daiva, seniai seniai, važiavom į šokių maratoną Druskininkuose, nusprendėm dalyvauti, užsivilkom marškinėlius su "prikolnais" piešinėliais, ir mes šokom devynias valandas.

Kiti šokėjai nesuprato, kodėl mes taip draskomės, netaupom jėgų, per pertraukėles rūkom.

Vienas dalykas rašyt išsimiegojus, stebint kaip jie kankinasi, ir kitas - visa tai pajust, duotis patiems, į mus žiūrėjo kaip į bepročius...

- Kokia ta Lietuvos aukštuomenė, dvasios aristokratija, koks jos mentalitetas?

- Aukštuomene pas mus vadinami daugiausia bendrovių savininkai, kurie turi daug pinigų, kviečia į vakarėlius, visur tos pačios pavardės kartojasi.

Menininkai ar tie, kurie turi kolekcijas, paparastai slepiasi, nesiafišuoja, aristokratiškos dvasios žmonės apskritai neišlenda į paviršių.

Nėra jų šaknų, bent jau penkiasdešimt metų išbraukta, ir tai nėra prieškarinio Kauno poniutės.

O menininkai turi savo "knaipes"; yra nuskriausti, neįvertinti, kurie visad verkia dėl pinigų stokos, yra prasimušusių skulptorių, dizainerių, muzikų, bet va kaip aukštuomenė Lietuvoje suvokiama, ir labai gaila - tai verslininkai, kiek žinomesnės bendrovės šefai.

Jis gali būt net samdomas direktorius, ir jau puikuojasi visur su žmona. Man yra tekę susidurt su snobais, savotišku chamizmu, nepelnytu pasikėlimu.

Vienas verslininkas, apie kurio prabangų, gan retą šalyje automobilį man teko rašyt, kaip ir sutiko šnekėt, bet štai nebenorėjo, davė apie tą mašiną šiek tiek bukletų.

Kai ką iš jo ištraukiau, bet kai paprašiau nusifotografuot, pasakė: "Tu mane pagaudysi, kai atvažiuosiu į kokį vakarėlį, tai jūs mane ir nufotografuokit". Nepulsim mes gi gaudyt, nėra poreikio.

Arba kai Cicinas sako, kad važiuoja valgyt picos į Lenkiją, nes Kaune jį visi atpažįsta, ar tai nejuokinga, juk tai marazmas.

Visas straipsnis apie Butkutę buvo anekdotas, ten nieko nekeiti, duodi šnekėt, vieni žmonės priims tai kaip humorą, o ištikimi gerbėjai išsikirps, išsiklijuos, jiems tai šventas reikalas.

Mane nustebino kino operatoriaus Mikutėno išpažintis, jis viską papasakojo apie savo gyvenimą su Gražina Baikštyte - aš tokio atvirumo nesitikėjau, manęs net klausinėjo, ar jis "įkalęs" kalbėjo - ne. Netgi užsiminė, kaip jis ją mušdavo ir kokias moteris prieš tai turėjo, kaip su ja skyrėsi ir kaip jos meilužis atsirado, kaip tai ištvėrė.

Po to susitikau Gražiną prie redakcijos, jau galvojau, ateina koliotis, bet ji pasakė: "Aha, ką jis prišnekėjo. Išdailino! Man dabar reikėtų apie jį pasisakyt". Mane sužavėjo šita pora.

Ką pasakyčiau apie savo profesiją? Mes maitvanagiai esam, piktžaizdės tokie, bet vis tiek mes gerą darbą darom, kažką praneši, pasakai, ypač esam reikalingi pramogų verslo garsenybėms, jie šią minutę gali keikti - ak tie žurnaliūgos, kitą minutę jie mielai fotografuosis, atsivers.

Ypač žmonės, kuriuos sugadina "telikas" ar scena. Pavyzdžiui, Andrius Mamontovas yra labai blogas žmogus žurnalistams - jis nešneka, bet yra "molodec".

Prieš mėnesį sužinojom, kad jis niekada nebuvo vedęs moters, kurią jis ir visi vadina žmona, Inga Mamontoviene, ir aš jam paskambinau, jis pasakė "Sorry, bet aš šituo klausimu nešneku". Už tai aš jį gerbiu kaip žmogų, bet kaip pašnekovo nemėgstu.

Apie muziką, teatrą ir šiaip įvairiom temom jis, aišku, šnekasi, bet į asmeninį gyvenimą neįsileidžia. O kiti - prašau, mūsų gerbiami Giedrius Masalskis ir Asta Stašaitytė prieš vestuves surengė tiesioginę preskonferenciją tiesioginiame M- 1 eteryje.

Suprantu, žvaigždei reikia kuo daugiau afišuotis, būt žurnalų viršeliuose, nuo to honorarai didėja, čia yra išskaičiavimas. Vidinis ekschibicionizmas yra daugelyje, patinka, kad "manęs visur pilna", mane rodo.

Ar aš taip galėčiau? Bliamba, paskutiniame "Moters" žurnalo numeryje mane paprašė pakalbėti apie seksą, pasižadėjau per balių, ir kaip durnius sutikau, o po to mano draugė labai juokėsi. Ten dar kalbėjo Oželytė.

O šiaip nuolat svarstom su kolegom, kodėl žinoma panelė šneka apie tai, kad ji laukiasi vaiko, kada gimdys; juk visko pasitaiko.

Vienam kolegui į diktofoną žmogus prišnekėjo, vienąkart, antrą ir trečią prašė pataisyt, jam sakom, nebegalima, yra laikraščio grafikas, jis vis tiek įkyrėjo.

Atidavėm pagaliau jam tą straipsnį: skaityk, taisyk kiek tu nori, ir nespausdinom. Nesuprantu žmonių, kurie kalba ir po to atsiima savo žodžius.

Suprantu, jei rašai apie sritį, kurios neišmanai, mokslinius duomenis, astroniminius terminus, kai kalbėjau su lietuviu kometų medžiotoju, privalu patikslinti.

Čia interviu nutrūko, nes mano pašnekovas išskubėjo medžioti kažkokios sensacijos, kuri gal skaitytojams bus nemažiau įdomi kaip nepaprastos kometos pasirodymas...