Juliette Binoche: Mūsų visuomenė viską parduoda per seksą

Dviejų merginų istorijos priverčią pagrindinę veikėją pervertinti savo pačios gyvenimą ir šeimą. Per kontroversišką pasakojimą keliami klausimai: Kas yra moters seksualumas? Ar visada taip paprasta jį apibrėžti? Ką byloja visuomenėje gajūs vertinimai ir ar jie visada atspindi tikrovę?

Filme vaidinate žurnalistę, bendraujančią su merginomis, kurios pragyvena dirbdamos palydovėmis. Ar filmavimas Jus privertė labiau įsigilinti į prostitucijos problemą?

Kai išvydau medžiagą, kurią režisierė buvo surinkusi prieš pradėdama filmą, likau šokiruota. Tuomet mano galvoje sukosi vienintelis klausimas: Kaip galima pirkti moterį? Atsakymo į jį neradau. Ši situacija persmelkta įvairių pavojų, savidestrukcijos ir gilaus liūdesio. Esu įsitikinusi: jei merginos tikrai turėtų kitą pasirinkimą, jos to nedarytų. Tačiau: ar aš turiu teisę jas teisti?

Abi merginos filme atrodo labai pasitikinčios savimi ir nepanėšėja į aukas.

Jos yra aukos. Apsimeta, kad viskas yra puiku ir tvirtina pasirinkusios tokį kelią tik kuriam laikui, tačiau filme matome situaciją, kaip viena iš merginų nebeįstengia miegoti su savo draugu. Mūsų visuomenėje seksas naudojamas kaip priemonė viskam parduoti. Jaunų studenčių galvose gimsta mintis: Kodėl ne aš? Aš taip pat noriu būti visuomenės dalis, mėgautis prabangos prekėmis ir neatrodyti kaip vargšė mergaitė. Tai be galo liūdna situacija.

Filme žurnalistę stipriai paveikia istorija, apie kurią ji rašo. Ar Jums kaip aktorei nutiko panašiai?

Visi vaidmenys mane kaip nors paveikia – per juos daugiau sužinau apie save. Kartais sutinku vaidinti, pačioje pradžioje net nežinodama kodėl. Tiesiog pajuntu, kad privalau atlikti vieną ar kitą vaidmenį. Tarkime, dirbdama su režisieriumi Bruno Dumont, įkūnijau Rodeno mylimąją, skulptorę Camillę Claudel, kuri reprezentuoja psichologiškai be galo sudėtingą tipažą. Šis vaidmuo leido suvokti, kad žmogui būtinas pritarimas, dėmesys, įvertinimas. Be jų nė vienas negalėtume augti.

Kodėl sutikote filmuotis „Jose“?

Todėl, kad man atrodo svarbi filmo tema. Nemėgstu filmų, kurie transliuoja tiesioginę žinutę, kaip antai: pažvelkite, viskas yra taip ir taip. Tai visiška nesąmonė. Tačiau šis filmas nepateikia atsakymų, ir tai mane žavi. Jis persmelktas lengvo pamišimo ir skatina mąstyti apie visuomenę, meilę, santykius. Pagrindinės filmo veikėjos jaunesnysis sūnus žaidžia kompiuterinius žaidimus, vyresnysis rūko žolę, o vyras gyvena darbu ir žiūri pornografiją. Nė vienas nesidomi savo emocijomis. Kyla klausimas: kas kuria šeimos santykius? Minėtos priklausomybės yra priemonė nesigilinti į save ir kitus.

Ar manote, kad tai tipiškos modernios visuomenės liustracija?

Jų namuose viskas tviska prabanga ir tvarka, knygos stovi savo vietose, stalas – taip pat. Viskas tobula, tačiau už to slypi tuštuma ir įtampa.

Režisierė M. Szumowska mato skirtumą tarp jaunosios ir vyresnės kartos požiūrio į meilę ir seksą. Jos manymu, jaunoji karta šiuos dalykus gali atskirti. Ar esate toss pačios nuomonės?

Ne. Gyvenime turėtume kurti savo jausmus ir už juos kovoti. Žinoma, paprasčiau nueiti į barą, gerokai išgerti ir važiuoti namo su pirmu pasitaikiusiu vyriškiu. Tačiau tai niekada neatlieps mūsų pačių jausmų.

Manote, kad seksas be jausmų negali suteikti patirties?

Manau, kad kai kūnas paverčiamas grynu objektu, žmogus negauna to, ką galėtų. Žinoma, bendraujant su kitais galima rūpintis vien savo interesais: padaryk tą, o aš už tai atliksiu aną – savotiška ping pongo partija. Tačiau aš meilę matau aukštesniame lygmenyje. Mylėdami turėtume galvoti ne tik apie save – duodami automatiškai sulauksime atlygio. Seksualinė vyrų ir moterų energija skiriasi. Mes, moterys, esame labiau priimančios, vyrai – labiau veikiantys. Jei moteris prisiima aktyvų vaidmenį, pasikeičia visa santykio energija. Moterims teigiama, kad jos turėtų elgtis kaip vyrai, tačiau, mano nuomone, sekse nereikėtų vadovautis šia taisykle.

Filme esama ir intymių scenų – tarkime, ta, kurioje Jūsų veikėja masturbuojasi. Ar tokios scenos reikalauja ypatingos drąsos?

Jei pradedi skirstyti scenas į tas, kuriose tenka apsinuoginti ir kitas, iškyla sunkumų. Aktoriaus užduotis – nuo pradžios iki galo įgyvendinti filmo idėją. Privalau pasitikėti režisieriumi, antraip negalėčiau dirbti. Jei pradėčiau gilintis į tai, ką šiuo metu darau, kur stovi kamera ir kuria kryptimi krenta šviesa, traumuočiau save.

Ar amžius aktoriui suteikia drąsos?

Man regis, visada buvau gana drąsi. Jei jau prakalbome apie sekso scenas, vaidinau jose sulaukusi vos dvidešimties metų. Nemanau, kad tokių užduočių reikia išlaukti.

Parengta pagal užsienio spaudą