Julianas Assange: gimęs su "hakerio" instinktu

Kas jis - nusikaltėlis garbėtroška, kuris išviešindamas valstybines paslaptis sukėlė pavojų tūkstančiams gyvybių, ar didvyris, kovojantis už laisvę ir teisybę pasaulyje? "Žmonės nesupranta; jie mano, kad mes godžiai vaikėmės turtų arba, pasinėrę į savo niūrias fantazijas, svajojome viešpatauti pasaulyje. Ne. Mes stengėmės suprasti, kaip funkcionuoja pasaulis, kad atliktume savo pareigą, kurią tikriausiai turime kiekvienas", - knygoje "Neoficiali autobiografija" pasakoja pats Julianas Assange.

"Smarkiai sukompromituotas aktyvistas" ("Independent"), "Juliano Assange byla: nepraraskite kantrybės ir elkitės kaip privaloma" ("The Guardian"), "Nešlovinga ambasados apgultis" ("Financial Times")... Tokios antraštės mirga pastarųjų dienų laikraščių straipsniuose apie 41-erių metų australą, portale "WikiLeaks" skelbusį įslaptintus valstybių duomenis, kurį šiuo metu savo pasiuntinybėje Londone jau du mėnesius sergsti Ekvadoro valstybė. Kuo viskas baigsis, parodys laikas, tuo tarpu pasklaidykime knygą, kurioje Assange pasakoja, kokia buvo jo kelio į šiandieną pradžia...

Nors pats "WikiLeaks" įkūrėjas šios knygos pasirodymą pasmerkė, sakydamas, kad jo pasakojimą užrašęs autorius leidyklai ją atidavė be galutinio jo sutikimo, leidėjai tvirtino, jog Assange apsigalvojo jau pasirašęs kontraktą ir paėmęs atlygį...

Pirmasis kompiuteris

Fragmentai iš knygos skyriaus "Mano pirmasis kompiuteris".

... Tais laikais kompiuteriai buvo parduodami "tušti", į juos nebūdavo įdiegta jokių programų. Tai vienas iš tų dalykų, kurių nesupranta naujos kartos vaikai. Mano laikais galėjai įjungti kompiuterį ir spausdinti nuostabioje tuštumoje, kuri tik ir laukė, kada ją apgyvens nauji protai. Sistema buvo suprogramuota priimti komandas - štai ir viskas; tu įeidavai kaip koks naujakurys, tyrinėjantis nežinomą teritoriją...

Kaip ir matematikoje, taip ir kompiuterių srityje yra sava erdvė ir savi tikimybių dėsniai, kuriuos mes pamažu pažinome. Visas taisykles, veiksmų modelius ir šalutinius efektus tekdavo rasti naujai ir savarankiškai. Tą mes visi ir darėme. Koks apimdavo jaudulys, kai mokėmės dirbti kompiuteriu, turinčiu neribotas galimybes! Išmokai jį surinkti "Labas!" - ir jis gali tai daryti iki begalybės. Ką reiškia jaunuoliui aptikti tokią galią? Mažų mažiausiai - aistrą, daugiausiai - proto netekimą.

Visur su savimi veždavausi kompiuterio stalą ir dėžutę su disketėmis. Tai buvo rojaus palaima. Žiūrėdavau į žvaigždes ir mąstydavau apie begalybę, o paskui pažvelgdavau į savo kompiuterį ir galvodavau: jame irgi gyvena begalybė, tik ji daug arčiau.

Didžiąją dalį pirmųjų žinių išžvejojome iš kompiuterių vadovų, o juos sukūrusius žmones laikėme savo vedliais. Pačius geriausius vadovus buvo sunku gauti, bet mes dalijomės informacija tarpusavy. Taip atsirado neorganizuotos vaikinų grupės, kurios gaudavo priėjimą prie tam tikrų žinių ir galėdavo jomis keistis, - paaugliškas pogrindis. Veikiai tapo aišku, kad mūsų kuriama subkultūra visai nevieniša, ji nebuvo visiškai vietinė ir netgi nebuvo visiškai australiška.

Mūsų akyse užgimė pasaulinė subkultūra žmonių, kurie imdavo programinės įrangos kompanijų sukurtas programas, jas modifikuodavo ir nulaušdavo apsaugos kodus, kad po to programą nukopijuotų ir išdalintų draugams. Dažniausiai tai būdavo daroma iš meilės menui: išspręsti sudėtingą uždavinį. Vaikinai, kūrę kodus, ir vaikinai, juos laužę, taip sakant, rungėsi tarpusavyje. Tiesa, tie, kurie kūrė programas, dirbo versle, ir jiems buvo ne mažiau nei 20 metų. O mes sėdėjome savo užtamsintuose kambariuose ir spoksodami į ekraną juokdavomės.

Aš pradėjau kurti programas. Paskui, kai atsirado " WikiLeaks", kai kas manė, kad viskas vyko dėl politikos. Iš tikrųjų daug kas iš to, ką mes darėme, yra įdėta į kompiuterio intelekto logiką ir išplaukia iš neišvengiamų sąveikos su ja aspektų. Nuo tų laikų, kai sėdėjome prie pirmųjų kompiuterių savo kambariuose, daugeliu atžvilgių niekas nepasikeitė. Galutines kompiuterių galios ribas lemia ne žmonės, renkantys detales Kinijos fabrikuose; kompiuterio galimybės yra įrašytos pačioje jo esmėje. Vienas pirmųjų tai pastebėjo Alanas Turingas (britų matematikas, logikas, kriptografas, laikomas informatikos mokslo tėvu. - Red. past.), pasakęs, jog bet kuri tiksli instrukcija, kurią galima užrašyti ant popieriaus ir duoti kitam žmogui, potencialiai gali būti įvykdyta ir kompiuterio. Mes buvome aistringi jo idėjos šalininkai.

MAMA. Juliano motina Christine Assange laiko rankoje Juliano vaikystės nuotrauką per spaudos konferenciją Ekvadore, kur nuvyko prašyti prieglobsčio savo sūnui. 

Kad ir kokias tai sukelia emocijas, tačiau būtent taip ir yra, kai potencialiems atradimams leidžiama realizuotis kartu su gyva žmogaus vaizduote. Laužydami kodus mes gerinome programas, o sukurdami naujas programas, darėme kodus sudėtingesnius įsilaužti. Susidarydavo savotiškas paradoksalus ratas, džiuginęs paaugliškus protus. Kiekviena naktis tapdavo nauju nuotykiu.

Paštu iš užsienio man pradėjo siųsti diskelius. Iš Amerikos, Švedijos ir Prancūzijos, kur mano naujieji draugai nulauždavo kodus ir siųsdavo man šio bei to; aš darydavau tą patį. Visi mūsų siuntiniai buvo nemokami, nes mes sugalvojome pakartotinio pašto ženklų naudojimo sistemą. Smagu gyventi tuo momentu, kai viskas pasaulyje keičiasi, ir jausti progreso sroves pirštų galiukuose, padėtuose ant klaviatūros. Man buvo šešiolika, ir tai buvo mano laikas: aš atradau pašaukimą, amatą, dvasiškai man artimus žmones, aistrą - visa tai gavau iš karto. Mes stačiai skraidėme...

Taip, mus laikė pernelyg arogantiškais, bet toks ir buvo Melburno programišių mentalitetas. Jautėmės neatitrūkę nuo pagrindinių srovių, nes patys buvome tos srovės. Turėkime galvoje, kad novatoriški sprendimai dažnai neįmanomi be aplombo, kad ir laikino ar netikro, ir mes matėme save pasaulio viršūnėje. O dėl pelkių... Beje, jų nusausinimo problemą tolimajame septynioliktajame amžiuje leveleriai (Anglijos pilietinio karo ir Anglijos revoliucijos laikotarpio demokratinis judėjimas. - Red. past.)padarė politinės kovo lauku. Dabartiniai istorikai taip pat prakalbo apie "pasaulį, apverstą aukštyn kojomis"; Christopheris Hillas (britų istorikas. - Red. past.) rašė, kad gali rastis "nepaklusniųjų" - žmonių, kurie bėgdami nuo feodalinės lordų valdžios, išdrįs peržengti amžių tradicijas ir pasmerks save egzistuoti už įstatymo ribų. Mano buvę draugai iš kompiuterių pogrindžio tikriausiai pasidžiaugtų lovelerio Williamo Erberio žodžiais: "Kvailiai - išmintingiausi iš žmonių, o bepročiai - blaiviausio proto."

Jeigu beprotybė gyventų kiekvieno žmogaus širdyje... Aš kalbu apie naujų idėjų, visuotinio aktyvumo ir įsitraukimo laikotarpį. Iki interneto epochos, kuri iškėlė žmonijos suvereniteto - bręstančios laisvės, kylančios šioje arenoje, idėją, buvo dar toli, ir dėl jos dar laukė kova. Aš sužinojau tai jau vėliau, bet mes galėjome remtis Miltonu, davusiu kone šventą pagrindą pilietiniam nepaklusnumui ir valdžiai sakiusiam: "Pagalvokite, kokiai nacijai jūs priklausote ir kokią naciją valdote: ne tingią ir buką, o aktyvią, talentingą ir aštraus proto; išrankaus, subtilaus ir stipraus mąstymo, gebančią pakilti iki aukščiausių žmogaus galimybių laiptelių."

Mes buvome nelabai ambicingi ir ne itin talentingi, bet žinojome, kad stovime prieš kažką, ko iki šiol pasaulis nežinojo. Mes, priemiesčių vaikai, iš savo kambarėlių leidomės į globalaus kompiuterių tinklo paiešką.

"Audringas vėjas pučia iš šiaurės", - rašė vienas iš lovelerių. Ką gi, galimas daiktas. Tačiau šiuolaikiniame pasaulyje, apverstame aukštyn kojomis, mes galėtume pavadinti šiaurę pietumis ir pagerbti Australiją. Šiaip ar taip, mūsų energija jungėsi, kad ir nesąmoningai; buvo daugybė anoniminių bandymų išplėšti laisvę iš rankų nematomai valdžiai. Kai kurie iš mūsų galbūt smarkiai apsigavo tikėdamiesi iš ateities dėkingumo, - to nenutiko. Tokių naivuolių, tapusių savo iliuzijų aukomis, laukė tik kalėjimas.

Kaip prasideda "hakerystė"

Naujojo gyvenimo rytą mums atnešė ne kompiuteris, o modemas, tapęs tikru atradimu.Gavęs jį, aš supratau: viskas baigta. Praeičiai atėjo galas. Senojo stiliaus daugiau nebus. Jau nebeegzistavo Australija - kokia ji buvo. Nebeegzistavo pasaulis - koks jis buvo. Pabaiga.

Man buvo maždaug šešiolika, kai ištiko šis nušvitimas, sudėtas į mažą dėžutę, labai lėtai rinkusią numerius. Iki interneto atsiradimo globali kompiuterinė subkultūra egzistavo tik elektroninėse skelbimų lentose. Tos izoliuotos kompiuterinės sistemos buvo įrengiamos, tarkime, Vokietijoje, ir jūs galėjote prisijungti prie jų, apsikeisti pranešimais arba programomis. Ir visi staiga susijungdavo. Žinoma, buvo keblumų dėl tarptautinių skambučių kainų, bet kai kurie mūsų draugai išmoko meistriškai manipuliuoti telefono linijomis. Telefoninius įsilaužėlius tada ėmė vadinti "frikeriais". Aš girdėjau daug nesąmonių apie tai, kaip pirmieji programišiai apvogdavo bankus ir daug ką kitą. Dauguma mano pažįstamų "hakerių" domėjosi tik tuo, kaip gauti kuo daugiau nemokamo telefoninio laiko. Štai ir visas jų kapitalas. Bet tai išties turtai - praleisti naktį prisijungus prie užjūrio patirties. Naujų atradimų jausmas buvo tiesiog kosminis.

Praėjus keletui dienų po to, kai nusipirkau modemą, aš sugalvojau programą, kuri nurodė jam, kaip rasti kitus modemus. Ji skenavo pagrindinius Australijos verslo rajonus, o paskui ir kitas pasaulio dalis bandydama rasti kompiuterius su modemais. Žinojau, kad telefono linijos gale laukia kai kas įdomaus, ir tik norėjau suprasti, prie ko mus gali privesti tie numeriai. Tai buvo grynai matematiniai apskaičiavimai, žaidimai su skaičiais. Mūsų veiksmai neturėjo jokio ardomojo pobūdžio, tik kerintį naujų kontaktų, pasaulio tyrinėjimą ir skverbimąsi į pačią technologiškai sudėtingiausią pramoninės civilizacijos dalį - jausmas toks, tarsi būtum pagavęs gigantišką bangą ir ją pabalnojęs. Gal skamba pompastiškai, bet jausmai tuomet buvo grandioziniai, ir aš nesiruošiu jų menkinti. Sistema buvo sudėtinga, o mes - ne, ir daugelis iš mūsų jautė maždaug tą patį, ką jaučiame maži bandydami patekti į užleistus karjerus, lipdami per tvoras ir lįsdami į senus namus. Mums reikėjo tokio pat adrenalino. Vien įžūlumas lįsti į suaugusiųjų pasaulį kėlė labai aštrius pojūčius.

Štai kaip prasideda "hakerystė". Tu nori įveikti užtvarą, kurią įrengė tam, kad laikytumeisi atokiau. Daugelis kliūčų buvo daromos komerciniais motyvais, kad būtų saugomi pinigų srautai; iš pradžių mes manėme, kad stojome į protų kovą, ir tik po kurio laiko pamatėme grėsmingą daugelio barjerų pobūdį. Juos sukūrė, kad apribotų žmogaus laisvę ir valdytų tiesą, - įtariu, kad tai tapo dar viena pelno gavimo rūšimi. Mes pradėjome nuo įsilaužimo į kai kurių kompanijų komercinius planus, ir kaifas buvo nenusakomas. Kaip pirmą kartą aplošus suaugusįjį šachmatais. Mane stulbina žmonės, nesuprantatys tokio malonumo, juk jis kyla iš kūrybiškumo, troškimo pažinti, suprasti ir sukurti nauja.

"Hakerystę" mes suvokėme kaip kūrybinį proveržį, įžūlų veiksmą, būdą perkopti aukštas sienas, pastatytas valdžiai ginti, ir pakeisti pasaulį.

Pasaulis darėsi kitoks

Žmonėms, kurie dirbo pasaulinėms kompiuterių sistemoms, sulaikyti kitus nuo prasiskverbimo pas juos buvo valdymo klausimas, o mums imtis šių sistemų tapo natūraliu tolesniu žingsniu jaunatviškai bandant užkarauti pasaulį. Žinoma, tuo momentu valstybinių kompiuterinių sistemų sudėtingumas tiesiogiai priklausė nuo šalies turtingumo ir karinės galybės. Įdomiausias kompiuterių tinklas mums buvo X.25, kurio pagrindu dirbo daugumos šalių įslaptinti kariniai tinklalapiai. Maždaug aštuoni hakeriai pasaulyje atskleidė priėjimo kodus ir pasidalijo jais vienas su kitu. Kvapą gniaužė supratus, kaip valstybės ir korporacijos kartu dirba šiame specifiniame tinkle. Ir geriausi iš pasaulinės "hakerių" bendruomenės sekė paskui juos.

Pasaulis darėsi kitoks, tuoj turėjo griūti Berlyno siena, ir mano jaunystė sutapo su didžiosiomis epochos permainomis, kai keitėsi esmė tos ideologijos, kuri žiniose dominavo kiekvieną vakarą. Tačiau mes jau ir patys keitėme pasaulį. Kai televizoriai būdavo išjungti, o tėvai nueidavo miegoti, jaunųjų programišių batalionai eidavo į tinklus ir bandydavo, man regis, pakeisti santykius tarp žmogaus ir valstybės, tarp informacijos ir valdymo. Ši transformacija radosi pačiu laiku, kad padėtų sienų griovėjams kautis verčiant senąją tvarką.

Tęsinys - kitą šeštadienį.

Parengė Aras MASIULIS

Dosjė

Gimė 1971 m. liepos 3 d. Taunsvilio mieste, Kvinslande, Australijoje. Su biologiniu tėvu Johnu Shiptonu nebuvo susitikęs 25 metus nuo gimimo.
Motina Christine Ann ištekėjo antrą kartą už Richardo Bretto Assange, kai Julianui buvo vieneri metai.

8-ojo dešimtmečio viduryje šeima persikraustė į Lismorą Naujajame Pietų Velse. 1979 m. motina vėl išsiskyrė.

Ištekėjusi trečią kartą, su savo vyru muzikantu susilaukė sūnaus. Santuoka iširo 1982 m. ir pora kovojo dėl vaiko globos. Juliano motina su abiem sūnumis ir nauju gyvenimo draugu pabėgo ir slapstėsi visoje Australijoje 5 metus.

J. Assange per interviu Hansui Ulrichui Obristui yra sakęs, kad iki 14 metų jis gyveno 50-yje skirtingų miestelių ir 37 kartus pakeitė mokyklą.

1988-1989 m. Julianas vedė ir su žmona susilaukė sūnaus. Išsiskyrė 1991 m., prieš pat suėmimą. Jų kova dėl sūnaus globos tęsėsi iki 1999 m.

1991 m. suimtas dėl įsilaužimo į "Nortel Networks". Pripažino kaltę dėl visų 25 punktų ir atsipirko bauda.

2002 - 2005 m. mokėsi Melburno universitete fizikos ir aukštosios matematikos, filosofijos ir neurologijos. Mokslus metė pareiškęs, kad mokslinius tyrimus remia Pentagonas.

2006 m. spalio 4 d. buvo įregistruotas tinklalapis wikileaks.org. Gruodį pasirodė pirmasis slaptas dokumentas. Per vienerius metus nuo puslapio įkūrimo buvo surinkta daugiau kaip 1,2 mln. dokumentų.

2007 m. sausį viešai pradėjo atstovauti "WikiLeaks".

2010 m. Švedijoje J. Assange pasirašė susitarimą su vietine Piratų partija dėl dalies "WikiLeaks" serverių patalpinimo jų svetainėse, kad užtikrintų projektui politinį palaikymą pasaulinėje arenoje. 

2010 m. buvo apkaltintas seksualiniais nusikaltimais, padarytais Švedijoje. Pats kaltinimus vertina kaip šmeižtą norint susidoroti.

2011 m. Sidnėjaus taikos fondas įteikė Assange aukso medalį už "ištvermę ginant žmogaus teises".

2011 m. australų žurnalas "Zoo Weekly" pavadino Assange "blogiausiu metų australu".

2012 m. liepą pranešė, kad "WikiLeaks" paviešins 2,4 mln. dokumentų, susijusių su Sirijos konfliktu, ir padės žmonėms geriau suprasti, kas vyksta šioje šalyje.

2012 m. gegužės 30 d. Aukščiausiasis Anglijos teismas atmetė apeliaciją dėl ekstradicijos į Švediją.

2012 m. birželio 19 d. pasislėpė Ekvadoro pasiuntinybėje Londone siekdamas išvengti išdavimo Švedijai, kuri nori jį apklausti dėl įtarimų nederamu lytiniu elgesiu, ir paprašė politinio prieglobsčio.

2012 m. rugpjūčio 16 d. Ekvadoras suteikė politinį prieglobstį.

2012 m. rugpjūčio 19 d. kreipėsi į pasaulio žiniasklaidą iš Ekvadoro pasiuntybės balkono.