Julia Roberts: "Mokausi gyventi lėtai"

Vis dėlto ji ir sulaukusi 45-erių atrodo pritrenkiamai, ir šį jos nemokėjimą skoningai rengtis užgožia elgesio natūralumas bei ramus požiūris į tai, kaip ją mato kiti. Šiaip ar taip, jai net neįdomu kalbėti nei apie fitnesą, nei apie palaidines ar dietas...

Julia, kas jums yra prabanga?

Prabanga ir man, ir apskritai visam šiuolaikiniam pasauliui, yra galimybė daryti ką nori ir gyventi pagal savo pasirinkimą. Tikriausiai aš pagal natūrą esu "daunšifteris" ("downshifting" - "judėjimas žemyn", gyvenimo supaprastinimas. - Red. past.). Bet ne tas, kuris pasitenkina mažu, o tas, kuris nenori kovoti, kuris nepripažįsta tikslo kategorijos, kuris leidžia sau prabangą nesidomėti mada - jokioje srityje. Kuriam tinka "antiatostogų" koncepcija - prisimenate, ką rašo Douglasas Couplandas "X kartoje": dirbi metus, uždirbi dar metams ir metus nieko nedarai - rūkai žolę, keliauji po Indiją... Tai ne man.

Jums buvo beveik keturiasdešimt metų, kai ryžotės tapti motina. Nebijojote, kad gimus atžalai laisvės bus mažiau?

O ne, aš nieko nebijojau! Nors dabar man atrodo (kad ir ką ten sakytų gydytojai), jog vaikus gimdyti reikia kuo vėliau. Todėl, kad brandaus amžiaus tėvai juos priima kaip apdovanojimą! Ne kaip didžiulę atsakomybę, ne kaip kardinalią gyvenimo permainą... Nors taip ir yra. Tačiau svarbiausia - pojūtis, kad gavai premiją, olimpinį medalį, "Oskarą" galų gale! (J. Roberts turi tris vaikus - aštuonmečius dvynius Hazel Patricia Moder ir Phinnaeusą "Finną" Walterį Moderį bei penkerių metų Henry Danielį Moderį. - Red. past.)

Ši permaina nebuvo pernelyg staigi?

Buvo. Bet ne staigi, atvirkščiai. Tai buvo perėjimas nuo kategoriškumo prie lankstumo, nuo spontaniškumo prie nuoseklumo. Rodėsi, kiekviena diena tampa ilga. Tu turi tiek rūpesčių, tiek jausmų išgyveni su vaiku... Tai kaip rapidas kine - judesiai sulėtinami, ir gali įžiūrėti smulkias detales, gesto trajektoriją, aktoriaus mimikos kaitą... Gimus vaikams gyvenimas tapo lėtesnis, ilgesnis - todėl, kad sodresnis.

Kaip juos auklėjate? Tikriausiai lepinate?

Aš taip nepasakyčiau. Vaikus lepiname, kai jiems neturime laiko ir atsiperkame dovanomis. Buvimu šalia, dėmesiu išlepinti neįmanoma, aš įsitikinusi. Neseniai draugė manęs paklausė, ar matė vaikai bent vieną filmą su manimi - kad ir patį nekalčiausią. Juk vyresniesiems aštuoneri, jau metas suvokti, kas jų mama. Ir staiga aš supratau, kad mes niekada vakarais nežiūrime nei filmų, nei televizoriaus. Mes garsiai skaitome knygeles, aptariame naujienas, ką nors kartu gaminame. Žodžiu, paprasčiausiai gyvename visi kartu.

Betgi negali jūsų vaikai nežinoti, kad jų mama - žvaigždė? Kaip jie tai vertina?

Mes stengėmės nekoncentruoti vaikų dėmesio į mano profesiją. Mama - tai mama. Stengiuosi save vertinti sveikai: kaip paprastą moterį, užsiimančią neįprasta veiklos rūšimi. Aš neturiu nieko išskirtinio, tai profesija išskiria mane kursyvu. Laimei, šalia manęs yra žmonės, kurie visada pasirengę priminti, kad esu paprastas žmogus. Pirmiausiai - patys artimiausi: pavyzdžiui, vyras (kino operatorius Danielis Moderis. - Red. past.). Todėl vaikai iš esmės yra toliau nuo to žvaigždžių šurmulio.

Tiesa, tai kartais įgauna ir komišką formą. Kartą su jaunėliu buvau zooparke. Na, visi bėga prie beždžionių voljero, o prie manęs taip netvirtai prieina kažkokia moteris ir klausia: "Ar aš neklystu, jūs - Julia Roberts?" Aš visiškai suglūmu ir šnabždu: "Taip, bet mano vaikai to nežino. Jūs gi jiems nepasakysite?"

Kvaila, bet taip yra. Buvo vienas epizodas su dvyniais, kai mes atsidūrėme Kanadoje, Toronte. Ėjome triukšminga gatve - Denis, Hazel, Finnas ir aš. Na, mes su Deniu kalbėjomės, Hazel, kaip įprasta, klajojo savo fantazijose, ji tikra blondinė - romantiška svajoklė, o Finnas tempė mane už rankos, jis visada kažkur skuba, - jis ne tik ugninių plaukų, o visas ugninis. Taigi einame, ir staiga kažkoks žmogus mane pastebi, paskui dar vienas, paskui jau daug kas žiūri į mus. Ir kažkas sako: "Bet juk tai Julia Roberts!" Aš viduje susigūžiu, o Finnas garsiai ir tvirtai pareiškia: "Taip, mano mama - Julia Robinson!"

Štai čia tiesa! Kažkokia aukštesnė tiesa - aš galiu būti Roberts, galėjau būti Robinson arba Johnson. Todėl, kad šie matmenys - šlovė, žinomumas - tai ne mano asmenybės matmenys, jie mažai ką turi bendro su manimi kaip su žmogumi. Tam tikra prasme mano vaikai padeda man būti savimi.

Savo interviu jūs gana šaltai pasisakote apie estetinę chirurgiją, botoksą... Tai irgi noras būti savimi?

Suprantate, mano vaikai iš mano veido turi matyti, kada aš laiminga, kada man liūdna, kada esu sutrikusi. Todėl man botoksas nereikalingas. Veidas juk pasakoja istoriją - išgyvenimų, patyrimų istoriją. Man norisi, kad mano istorija būtų apie tai, o ne apie chirurgo meistriškumą.

Pavyzdžiui, apie jūsų, sprendžiant iš visko, nuostabią vedybinio gyvenimo patirtį? Juk jūs su vyru Danieliu kartu jau 10 metų...

Taip, Denis - mano geriausias draugas ir geriausias... sakyčiau, teisybės man sakytojas. O tai man pati didžiausia parama - kai gali tikėtis, jog žmogus pasakys tau tiesą, gali pasikliauti juo apskritai. Be to, Denis turi vieną nepaprastą savybę - kategoriško antiegoizmo. Kiti žmonės jam įdomesni negu jis pats, jis netgi kalbėti apie save nemėgsta, jam atrodo, kad tai per daug aišku, proziška, neįdomu.

Apie jus susidaro panašus įspūdis - jūs nekalbate apie sudėtingus savo gyvenimo momentus, tragiškus, nemalonius.

Na, aš tiesiog esu pasipūtusi. Taip, iš tikrųjų - tai puikybė. Tipiška pietietiška puikybė - aš gi iš Džordžijos. O mumyse, pietiečiuose, visuose gyvena Scarlett O'Hara: pats nesėkmės faktas mums atrodo žeminantis. Ir todėl nutylime savo nesėkmes, nusivylimus. Nesiginčysiu: ne pats geriausias mano bruožas.

O kokie bruožai jums patinka? Kokie jus atvedė į sėkmę?

Net nežinau... Už daug ką turime būti dėkingi atsitiktinumui. Sėkmei. Argi aš būčiau tapusi aktore ir būčiau pasiekusi sėkmės, jeigu nebūčiau gimusi šeimoje aktorių, kurie darė savo darbą, nors uždirbti jų pragyvenimui tekdavo kitiems? Jeigu tėtis vasarą, per atostogas, nebūtų vežiojęs mus su seserimi į Niujorką žiūrėti spektaklių? Septynerių metų aš pamačiau miuziklą "Plaukai", o aštuonerių - Yulą Brynnerį pjesėje "Karalius ir aš", kurią jis vaidino pas mus Atlantoje.

Jums buvo dešimt metų, kai netekote tėvo...

Bet aš iki šiol jaučiu ryšį su juo. Ir tikiuosi, kad jis, aktorius, vertina mano dabartinį darbą. Tikiuosi, atsitiktinumas formuoja tik mūsų gyvenimo kontūrus, bet ne mus pačius. Kad save mes pajėgūs kurti patys. Kad privalome branginti kiekvieną gyvenimo dieną. Viskas gali nutrūkti vieną akimirką... Su amžiumi imi labai aštriai jausti, koks trapus yra gyvenimas. Manau, tai pakankamas stimulas kiekvieną rytą pasitikti su džiaugsmu.

Jums tai pavyksta?

Aš stengiuosi! Žinote, per pirmąjį nėštumą, kai laukiausi dvynių, man į rankas pateko viena knyga su naudingais patarimais motinoms. Pavyzdžiui, nepagailėti pinigų ir nusipirkti multivirtuvą - jis sutaupys jėgų ir laiko, nes naujagimio mama turės jėgų gaminti pietus tik rytais. Tai tiesa. Dar ten buvo rašoma, kad moteris po vaiko gimdymo turi naudotis bet kuria proga pailsėti, o ne pulti skalbti ir lyginti, kai tik vaikas užmigo. Nes laiko niekada nepakaks padaryti viskam, o to, kas svarbu jums - tai jau tikrai nespėsite padaryti.

Manau, šios rekomendacijos pritaikomos gyvenimui apskritai. Labai svarbu kartais atsipalaiduoti, išgerti arbatos ir atgauti jėgas iki kito momento, kai tavęs kam nors prireiks.

Tai panašu į meditaciją.

Taigi aš uoli induistė.

Ir tikite reinkarnacija?

Be abejonės.

Kuo norėtumėte atgimti?

Ak, aš taip išlepinta tėvų, draugų, šeimos... Grįžusi norėčiau sumokėti skolas - kitame gyvenime būti kuo nors paprastu, tyliu ir naudingu. Galbūt karve?

Datos
1967 m. gimė Smirnos mieste (JAV) siurblių pardavėjo Walterio Robertso ir nekilnojamojo turto pardavimo agentės Betty Lou šeimoje. Abu jie - aktoriai mėgėjai.
1989 m. - "Auksinis gaublys" už vaidmenį režisieriaus Herberto Rosso filme "Plieninės magnolijos" antrojo plano moteriško vaidmens nominacijoje. Taip pat buvo nominuota "Oskarui".
1990 m. - vaidmuo režisieriaus Garry Marshallo filme "Graži moteris".
2000 m. - "Oskaras" už vaidmenį Steveno Soderbergho filme "Erina Brokovič".
2002 m. ištekėjo už kino operatoriaus Danielio Moderio.
2004 m. gimė dvyniai Hazel ir Finnas.
2007 m. gimė sūnus Henry.
2012 m. - vaidmuo režisieriaus Tarsemo Singho filme "Snieguolė: nykštukų kerštas".
2013 m. pasirodys jos naujausias filmas "August: Osage County" (režisierius - Johnas Wellsas).