Jonas Vaiškūnas. Paskui dangiško laikrodžio rodyklę

Archeoastronomai, susirinkusieji čia iš įvairių pasaulio žemynų, tyrinėja įvairių epochų ir tautų žmonių žinias apie visatą. Kaip jie skaičiavo laiką nuo akmens amžiaus ir viduramžiais, kai nebuvo kalendorių, teleskopų nei laikrodžių, ir kaip įsivaizdavo dangaus kūnus.

Šaltinis - senųjų civilizcijų archeologinė medžiaga. Tikimasi naujų atradimų, tačiau "ašys" paprastai išlenda paskutinę konferencijos dieną. Aš rengiu kolegoms staigmeną: kai jie nuvyks ekskursijon į Vilnių, nuo Gedimino kapo kalno apžvelgs miestą, "netyčia" paklius į mūsų Romuvos bendrovės apeigas. Nes visi, kurie čia atvažiuoja, žino, kad esame paskutinieji Europos pagonys, ir klausia: kur yra tos pagonybės apraiškos?

Esate fizikas, tyrinėjęs lazerinę optiką. Kas nukreipė jus į visiškai kitą sritį?

Ponas Jonas su kolegomis - Jarita Holcbrode iš Arizonos universiteto ir Artu Belenskiu, mokslininku iš Izraelio

Idėja. Iškilo klausimas, ar jugsiuosi prie milijono pasaulio mokslininkų, tyrinėjančių kosmosą ir dangaus kūnus, ar būsiu tarp ant vienos rankos pirštų suskaičiuojamų mokslininkų Lietuvoje, tiriančių mūsų tautos žinias ir kultūros tradicijas, tautosaką, folklorą, kosmologiją.

Žmogus, pažindamas istoriją, pažįsta save, praeities civilizaciją savyje. Mes norime eiti į priekį, ir tikimės, kad kelias yra prieš mus, bet jo nėra, mes patys esame kelio kūrėjai. Nors atrodo, kad tyrinėjam senovę, kuri nieko bendra su dabartim neturi, tenai atrandame žinių, kurių reikia šiuolaikiniam žmogui. Dangaus kūnų judėjimo dėsningumai užfiksuoti tautos legendose, kartais ir linksmose istorijose.

Kaip žodinė tautosaka, posakis gali tapti senovės astronomijos atspindžiu?

"Saulė šoka per Jonines" - jums gali atrodyti gražus linksmas įsivaizdavimas, nieko bendra neturintis su tikrove. Kai žmonės neturėjo kalendorių, datas nustatinėjo pagal tai, iš kurios vietos pateka ar leidžiasi saulė, ir jos keliui sekti statė stulpus. Per Jonines saulė, ilginanti dieną, sustoja ant šio stulpo ir staiga šoka kiton pusėn - diena trumpėja. Tik žmogus, preciziškai kaip astronomas stebintis šviesulį, gali žinoti, kad nuo Kalėdų iki sausio 6-osios diena pailgėja 15 minučių, arba "per gaidžio žingsnį"; tai tam tikras saulės nukrypimo intervalas.

Kuo mes, lietuviai, esame unikalūs kitiems?

Šiaip išskirtinumo ieškojimas yra tautinės savimonės stiprinimo reikalas, kai žmogus jaučia nevisavertiškumą. Iš tikrųjų visoms tautoms kosmologijos žinios buvo gyvybiškas poreikis. Skiriasi žodžiai, kuriais įvardijame reiškinius (savaip juos "pagauname"), vaizdiniai, atspindintys mūsų aplinką. Pasauliui įdomios mūsų apeigos, maldos Saulei ir Mėnuliui, atspindinčios kosminės religijos elementus.

Svarbiausiu savo atradimu laikote lietuvišką zodiaką...

Užsikabinau už dviejų istorinių šaltinių, kurie ginčijami, vadinami falsifikatais. 15 amžiuje Enėjas Silvijus Pikolominis savo kronikoje rašo apie vienuolį Jeronimą Prahiškį, vėliau tapusį popiežiumi, kuris keliavo po baltų žemes, ir aptiko gentį, garbinančią milžinišką kūjį. Galingas karalius buvo uždaręs Saulę į bokštą, ir pasaulis paskendo tamsoje. O zodiako ženklai tuo kūju sudaužė bokštą ir išlaisvino Saulę. Mano mintis: jeigu esame seniausi pagonys, mūsų mitologija siekia akmens amžių, tai šis mitas apie kūjį ir zodiaką - kalendorinis, vadinasi, susijęs su apeigomis. Tuomet tautosakoje ieškojau, kur veikia zodiako ženklai. Taigi per Užgavėnes dvylika (!) persirengėlių - Gervė, Arklys, Ožys, Raitelis, Elnias etc. - eina paskui vežimą, kur boba (Morė) sėdi ant rato. Ji ne kas kita, kaip mirtis, kuri ginasi nuo tų gyvūnų, kurie stengiasi ją nugalabyt. Istorikai yra užrašę, kad kai Morę įveikia, ima iš po jos ratą, kurį buvo užsėdusį, - tai yra Saulę, ir su didžia pagarba neša ant kalno, kur vėliau bus švenčiamos Joninės. Tada uždega ratą ir paleidžia nuo kalno...

Archeoastronomo J. Vaiškūno padėjėja konferencijose - vyriausioji dukra Guostė

Ir visus šiuos Zodiako ženklus atradau ant Gardine aptikto 15 amžiaus kaušo - apeiginio indo. Gervė - Mergelės ženklo atitikmuo, Povas - Liūto, nes pas mus liūtų nėra, bet turime savo Feniksą, Sietynas - Jaučio. Ir tik Žuvys, labiausiai nusitrynusios, kol kas lieka incognito. Ženklas panašus į strėlę ar kregždę (babiloniečiai, tarkime, kregždę įsivaizduoja vietoje Žuvų).

Ar mūsų protėviai pagal Saulės artėjimą prie zodiako ženklų žinojo, kokius darbus, apeigas atlikti, kad išgyventų, prisitaikydami prie natūralių gamtos ritmų, ar tikėjo, kad tie ženklai lemia mūsų likimą?

Ar jūs tikite kelio ženklais? Juos sukūrė žmonės, kad saugiai įveiktų atstumą nuo taško A iki B. O dangaus ženklai gyvenimo kelyje visada yra po ranka, perspėja, kad bus likimo posūkis, o kaip keisite savo likimą, priklauso nuo jūsų. Nereikia stengtis įžvelgti fizinio zodiako poveikio. Koks yra knygos raidžių poveikis? Nesklinda jokios bangos ar gravitacija, bet jūsų mintis valdo tie ženklai, kuriuos mokate skaityti.

Ar horoskopai yra geras dalykas?

Tai tas pats, kas klausti, ar gera yra atominė energija. Gera, jei naudoji geriems dalykams. Taip ir su mūsų valia, išmintim, žavesiu, iškalba - tai nėra nei geras, nei blogas dalykas; svarbu, kaip jais naudojiesi.

Gyvenate sodyboje prie Molėtų observatorijos, esate krašto muziejininkas. Į kiemą keliauja ekskursijos...

Vasarą esu ekstravertas, žiemą - intravertas, sėdžiu prie kompiuterio.

Koks tėvas esate trims dukroms, kurias pavadinote upių vardais - Vinga, Gaudre, Guoste?

Blogas tėtis. Aš tik pažiūrėjau, kad užaugo vaikai, lyg ne mano būtų. Skaudu, kad atitrūkęs nuo realybės, ir negalėjau džiaugtis įvairiais vaikų amžiaus tarpsniais, būti kartu. Norėtųsi antrą gyvenimą skirti šeimai.

Ar žmoną rinkotės kliaudamasis dangaus ženklais?

Ne. Tiesiog pažiūrėjau, ir pasirodė, kad tai yra Ji. Studijavau fiziką, ji - matematiką, vaikščiojome tais pačiais keliais, bet susitikome observatorijoje.

Kaip išlaikyti meilę?

Aukojant savo principus, sudeginant dalį savasties. Gamtoje meilės nėra, tai žmonių sukurtas, įdvasintas dalykas. Priešinga lytis, priešingos pažiūros - jau iš karto konfliktas, ir jeigu jūs einate pas notarą, o ne pas Dievą prisiekti, kad dalį savo gyvenimo paaukosit sutuoktiniui, vadinasi, nedegate ugnimi, iš kurios atsiranda šiluma ir šviesa.

Kokių dar patyrimų, įspūdžių suteikė ieškojimai?

Nebuvau dar Stounhendže, bet mačiau dar senesnę akmens amžiaus observatoriją, Niūhendžą Airijoje. Tai didžiulis pilkapis, jo koridoriuje yra mažas langelis, ir tik vieną dieną, atėjus žiemos saulėgrįžai, pro jį įkritęs saulės spindulys apšviečia visą erdvę lyg uždegtum sietyną. Ir ten vyksta apeigos.

Jums gyvenimo neužteks įkūnyti archeoastronomo siekiams.

Žinote, seni lietuviški žodžiai labai tiksliai įvardija reikšmes. "Harmonija", svetimas žodis, nieko nesako, o "darna", pasitelkus žodžius pagalbininkus, pasako, ką tau daryti - "darbas", "daryti", "derlius"... Mirtis - miršti, užmiršti, užsimiršimas. Jeigu mes užmiršime, kas buvome prieš tai, tai yra mirtis, bet kai sudūžta kompiuteris, mes išsaugome kietąjį diską - taip ir su informacijos saugojimu. Mūsų tikslas - atsiminti, kas buvome, ką žinojo mūsų protėviai. Ir galime juos prisiminti taip tiksliai, jog atrodys, kad tai buvome mes. Tada nemirtingas tapsi. Aš perėmiau, ką žinojo mūsų žyniai, ir kaip gyvą ugnies simbolį turėsiu tai perduoti kitiems.