Jim Carrey gyvenimo filosofija

Kai reikia duoti interviu, aš labai nervinuosi. Galvoju: "O, velnias, apie ką dar papasakoti?" Rimtai: apie furgoną jau pasakojau, apie tėvą pasakojau, apie viską pasakojau. Po ketvirto ar penkto klausimo man taip ir knieti sukurti ką nors nauja. Reikia baisiai save prievartauti, kad susiturėčiau.

Pagrindinės mano gyvenimo taisyklės? Pirmoji: jeigu tave apima jausmas, kad gyvenimas eina kažkaip ne taip, jeigu užsiimi ne tuo, kuo privalai užsiimti, - į tave visi šluostysis kojas. Antroji: niekada nežiūrėk į save pernelyg rimtai.

Komikas nebūtinai turi pakeisti pasaulį savo talentu, bet jis gali padaryti gyvenimą labiau pakenčiamą. Kol mano karjera pajudėjo iš mirties taško, penkiolika metų dirbau komedijų klubuose. Naktimis varčiausi lovoje ir mąsčiau apie publikos psichologiją, stengiausi suprasti, kokie žmonių poreikiai. Ir, man regis, supratau, kur šuo pakastas. Aš moku padaryti taip, kad žmonės porą valandų viską pamirštų. Aš jiems padedu atsipūsti. Kartais esu tarsi pleistras ant žaizdos, o kartais savo darbu prisidedu prie jų išgijimo.

Geriausios mūsų gyvenimo dienos dažnai būna ir pačios sunkiausios. Kai aš vaidinau Eisą Venturą, tai buvo laimingiausias laikas mano gyvenime. Bet ir pats sunkiausias: mes nesutarėme su žmona. Tam tikra prasme mane išgelbėjo tai, kad aš - komikas. Mane gelbėjo tai, kad į gyvenimą žiūriu su humoru. Sakoma, kad humoras iš esmės yra pyktis. Betgi pyktis yra išstumta į pasąmonę kančia. Keletą pačių geriausių komedinių scenų savo gyvenime aš suvaidinau tada, kai pykausi su žmona, kai jaučiausi visiškai prastai.

Taip, mano šeima nusirito į patį visuomenės dugną, kai man buvo šešiolika. Mums, vaikams, teko eiti dirbti. Mes tapome šeimynine valytojų brigada - valėme gaktos plaukus nuo klozetų. Aš nekenčiau viso pasaulio - man buvo siaubingai skaudu dėl to, kad gyvenimas taip pasielgė su mano tėvu. Bet apie vaikystę ir jaunystę pasakoti nuobodu.

Jokiomis sąlygomis negaliu žiūrėti svetimų filmų - kuriuose nesifilmuoju. Jeigu nueinu į tokį filmą, paskui galvoju: "Per tas dvi čia praleistas valandas tikrai būčiau sugalvojęs kokį nors nerealų pokštą, tai, ko ekrane dar niekas nematė." Tiesiog beprotiškai gaila sugaišto laiko!

Galite netikėti, bet vaikystėje buvau liguistai drovus. Tokio nuobodylos kaip aš pasaulis nebuvo matęs. Su manim niekas - rimtai sakau - niekas! - nesikalbėjo. "Kas - Džimis? A, tas psichas?"

Ir staiga man toptelėjo: tie klouniški numeriai, kuriuos aš darau namie, gali tikti mokykloje. Puikiai atsimenu tą pirmąjį kartą, kai pabandžiau: ateinu į mokyklą ir pradedu kristi aukštyn laiptais. Staiga visi tiesiog pratrūksta juoku! Aš buvau "tas Džimis kvailelis", o tapau "tas Džimis, debilas, bet toks linksmas". Tai buvo pabaigos pradžia.

Nelengva pirmam užkalbinti moterį. Tu gali neprilygstamai improvizuoti prieš kamerą, bet kai reikia padaryti keletą žingsnių į priekį ir pasakyti: "Laba diena, jūs man patinkate. Ar sutiktumėte su manimi papietauti?" - tai visai kas kita. Man visada pakinkliai dreba. Kartais pavyksta nugalėti tą baimę, kartais ne. Bet aš savęs už tai nekeikiu. Nenorėčiau virsti tipu, kuriam viskas iki leputės, kuris prie bet kurios gali prieiti ir leptelti: "Sveika, mažyte". Ne, toks būti nenoriu.

Labai mėgstu muziką. Nuo pat vaikystės. Mano tėvas grojo klarnetu, saksofonu, ir mūsų namuose visada skambėjo bigbendų muzika. Mano dukra irgi tikra džiazo fanatikė. Kai svečiuojasi pas mane, klausosi Miles Daviso. O juk jai aštuoniolika! Džiazą ji išmano geriau už mane. Kai ji svečiavosi pas mane Niujorke, mudu lankėmės Harleme, klube, ir žiūrėjome, kaip džiazo muzikantai groja gyvai. Aš padariau tą patį, ką padarė mano tėvas, kai atsivedė mane į užeigą, kurioje ir įvyko pirmasis mano pasirodymas. Puikiai prisimenu tą vietą: du boulingo tekeliai ir prieš juos - scena. Publika - "priplaukusi", vaikinai su naro akiniais, intelekto gėlytės, ir didžiausias malonumas jiems būdavo, kai į sceną išeidavo koks nors žioplys. Mane išleido po vaikino, kuris pasakojo anekdotus apie Hitlerį. Ir štai aš išeinu tokiu geltonu polisteriniu kostiumu (mama patarė) ir pradedu Semio Daviso jaunesniojo repertuarą. Nežinau, kas jiems nepatiko. Galbūt klubo administracija nemėgo Semio Daviso jaunesniojo. Jie iš užkulisių paleido tą gabalą iš "Jesus Christ Superstar", kur dainuojama: "Nukryžiuok jį! Nukryžiuok jį!" Garso režisierius sukinėjo rankenėles, kad mano mikrofonas leistų visokius garso efektus, o konferansjė užkulisiuose burbėjo į savo mikrofoną: "Na, ir nuobodybė, čia tai nuobodybė". Po to aš dvejus metus neįstengiau koncertuoti kaip komikas - neprisiverčiau.

Kur įkvėpimo šaltinis? Aš daug ką imu iš gyvūnų elgsenos. Kai buvau pradedantysis aktorius, turėjau didžiai keistą katiną. Kartais jo ausys atsilenkdavo atgal - tai buvo ženklas, kad jis tuoj tuoj pasius. Kartą, žiūrėdamas į katiną, aš supratau: štai ką turiu daryti! Tegu publikai kyla jausmas, kad aš tuoj sulaukėsiu, imsiu laipioti uždanga ir elgsiuosi kaip beprotis.

Aš visą gyvenimą tikiu stebuklais. Net nežinau, ar jie tikrai įvyksta, ar man tik taip atrodo. Manau, čia ir yra tikėjimo esmė: jeigu tiki, kad gali ką nors nuveikti, sėkmės tikimybė išauga.

Antroje klasėje pas mus atsirado nauja mokytoja airė. Ji pasakė: "Jeigu aš meldžiuosi Šventajai Mergelei Marijai, prašau ko nors, - ji man duoda viską, ko tik paprašau." Parėjau namo tądien ir pasimeldžiau Mergelei Marijai dėl dviračio "Mustang". Tėvas dėl neturto negalėjo man nupirkti dviračio, o visi mano draugai turėjo "Mustangus". Ir štai po dviejų savaičių pareinu iš mokyklos namo, einu per svetainę į savo miegamąjį, staiga įeina brolis ir sako: "Ko čia sėdi? Matei, kas mūsų virtuvėje?" Tai buvo mano "Mustangas". Aš išlošiau jį loterijoje, nors joje net nedalyvavau, niekur nesiunčiau kuponų!

Mokykloje buvo ir kita nuostabi mokytoja. Aš iki šiol nepadėkojau jai viešai už viską, ką ji dėl manęs padarė. Liusi Dervetis. Ji mums dėstė "Bitlų" tekstus. Rimtai: "Šios pamokos tema - Eleanor Rigby." Mes nagrinėdavom tekstą nuo pradžios iki galo, svarstėme, ką gali reikšti kiekvienas žodis, potekstės, dviprasmybės - tai buvo beprotiškai įdomu. Ir dar Liusi Dervetis išsireikalavo, kad aš nesiausčiau per pamokas, o dienos pabaigoje surengčiau šou. Ji man pasakė: "Jeigu elgsies padoriai ir netrukdysi kitiems, paskutinės pamokos pabaigoje, po to, kai atliksi užduotį, aš tau duosiu penkiolika minučių pasirodymui." Ir aš, užuot blaškęs bendraklasius, kurdavau repertuarą. Beje, Liusi Dervetis tada konfiskavo iš manęs savo šaržus, kuriuos aš nupiešiau sėdėdamas paskutiniame suole. O po daugelio metų, kai jau tapau garsus, grąžino man juos atsiųsdama paštu.

Mano gyvenimas - ne gyvenimas, o pamišėlio sapnas. Kartais jis primena tikrą kliedesį. Neseniai pas mane viešėjo Džordžas Martinas ("Beatles" prodiuseris. - "Esquire"). Tris valandas kalbėjomės. Jis buvo labai kuklus. Priėjo, paspaudė ranką ir pasakė: "Man didelė garbė su jumis susipažinti." O aš sakau: "Na, tik nereikia man makaronų ant ausų kabinti! Ar jūs, po galais, čia rimtai?"

Kita šlovės pusė? Negalima vogti prekybos centruose, net jei labai knieti.

Daugelis iš mūsų turi trenktų giminaičių. O kiti, giminaičių akimis žiūrint, patys yra trenkti.

Atsigręžti į praeitį labai įdomu. Noriu pasakyti, atsigręži - o ten visiška beprotybė. Ir tikriausiai nuo to laiko niekas per daug nepasikeitė...

"Esquire", parengė Vilma Skiotienė