Ana tapo pirmąja jo moterimi. Sergejus pasijuto jau suaugusiu vyru. Išsinuomotame kambarėlyje Serpuchovskio užkardoje ir prasidėjo šeimyninis Jesenino gyvenimas.
Darbas, namai, šeima. Ana laukiasi kūdikio, ir poezijai jėgų jau nelabai lieka. Ieškodamas įkvėpimo Sergejus išvažiuoja į Krymą. Vienas. O grįžo kupinas įspūdžių ir įkvėpimo. Jis metė darbą ir ištisas dienas rašė eiles. Ana neprieštaravo, nereikalavo iš jo nieko. Tiesiog mylėjo. Jam taip buvo patogu.
1914 metų gruodį Jeseninas nuvežė žmoną gimdyti ir labai didžiavosi, kai gimė sūnus. Prieš grįžtant Anai iš ligoninės iššveitė iki blizgesio grindis ir paruošė pietus. Devyniolikmetis tėvas su nuostaba spoksojo į mažytį sūnaus veidelį ieškodamas savo bruožų ir niekaip negalėjo atsigrožėti. Pavadino mažylį Georgijumi.
Džiaugsmas greitai baigėsi. Vaiko verksmas, nešvarūs vystyklai, bemiegės naktys. Po trijų mėnesių Jeseninas išvažiavo į Petrogradą. Beveik metus blaškėsi tai šen, tai ten. Tačiau nei Anos meilė, nei kūdikis nesugebėjo jo išlaikyti. Kai galėdavo, padėdavo materialiai. Tačiau greitai Sergejų įtraukė ir įsuko sostinė. "Ach, grynuolis iš Rezanės! Ach, naujas Kolcovas!" - kalbėjo apie jį.
Madinguose literatūriniuose salonuose poetas buvo tiesiog graibstomas. Niekada netrūko norinčiųjų išgerti su genijumi. Galimas dalykas, jog būtent tada tylus jaunuolis, apdainuojantis auksinę Rusią, ir tapo užeigų chuliganu.
Mylimoji
Kartą 1917 metų vasarą Jeseninas su bičiuliu užėjo į laikraščio "Liaudies reikalas" redakciją. Čia Sergejus susipažino su sekretore Zinočka. Zinaida Raich buvo išskirtinė gražuolė, kokios jis iki šiol dar nebuvo regėjęs.
Protinga, išsilavinusi, apsupta gerbėjų, ji svajojo apie sceną. Ir kaip Sergejus įkalbėjo ją važiuoti į Šiaurę?!
Jie susituokė mažoje cerkvėje prie Vologdos miesto, nuoširdžiai tikėdami, kad gyvens ilgai, laimingai ir mirs abu tą pačią dieną. Grįžę apsigyveno pas Zinaidą. Jos uždarbio pakako abiem, be to, ji stengėsi sudaryti Seriogai kuo geresnes sąlygas kurti.
Jeseninas buvo pavydus. Išgėręs tapdavo tiesiog nepakenčiamas, keldavo nėščiai žmonai siaubingus skandalus. Jis mylėjo rusiškai: iš pradžių mušdavo, o vėliau voliodavosi po kojomis maldaudamas atleidimo.
1918 m. Jeseninų šeima paliko Petrogradą. Zinaida išvažiavo gimdyti pas tėvus į Oriolą, o Sergejus su draugu išsinuomojo kambarėlį Maskvos centre, kur pradėjo lengvabūdišką gyvenimą: išgertuvės, moterys, eilės...
Dukra gimė 1918 m. gegužės mėnesį. Zinaida ją pavadino Sergejaus motinos garbei - Tatjana. Tačiau kai žmona su mažąja Tanečka atvyko į Maskvą, Sergejus jas sutiko taip, kad jau kitą dieną Zinaida išvažiavo atgal. Vėliau Jeseninas prašė atleidimo, jie taikėsi ir vėl prasidėdavo skandalai. Po to, kai jis Ziną, laukiančią antrojo vaiko, sumušė, moteris apsigyveno pas tėvus. Sūnus buvo pavadintas Kostia - Konstantinovo kaimo garbei, kur gimė Jeseninas.
Vėliau Zinaida tapo aktore žymiojo režisieriaus Vsevolodo Mejerholdo teatre. 1921 m. spalį Jeseninas ir Zinaida oficialiai išsiskyrė. Ji ištekėjo už Mejerholdo.
Garsusis režisierius auklėjo Jesenino vaikus, o šis kaip savo meilės vaikams įrodymą vidinėje kišenėje nešiojosi jų fotografiją.
Brangioji
Kartą 1921 m. į Rusiją atvykusią garsiąją baleriną Aisedorą Dunkan pakviečia į kūrybinį vakarą... Ji įskrieja savąja eisena, nusimeta kailinukus ir pasitaisė šilkinio chitono raukšles. Šokėja primena atgijusią antikos deivės skluptūrą. Jai įpila vyno. Aisedora pakelia nuo taurės akis ir pamato Jį.
Jis pradeda deklamuoti eiles. Garsioji šokėja nesupranta nė žodžio, tačiau negali atplėšti nuo vaikino akių. Jeseninas deklamuoja jai.
Baigęs savo pasirodymą, Jeseninas nusileidžia nuo pakylos ir atsiduria Jos glėbyje.
"Izadora! Mano Izadora!" - parklumpa ant kelių. Ji bučiuoja jo lūpas ir taria: "Au-ksi-nė gal-va".
Tai buvo meilė iš pirmojo žvilgsnio, kunkuliuojanti aistra, uraganas. Nors Aisedora beveik nekalbėjo rusiškai, o Sergejus nemokėjo angliškai, jie suprato vienas kitą be žodžių, todėl kad buvo panašūs - talentingi, emocionalūs, pašėlę...
Po tos įsimintinos nakties Jeseninas persikrausto į Aisedoros butą. Jo draugai poetai su malonumu ateina į tuos svetingus namus, tačiau niekaip negali patikėti, kad lengvabūdis širdžių ėdikas nuoširdžiai pamilo moterį, kuri beveik du kartus vyresnė nei jis. O jis, žiūrėdamas, kaip Aisedora jam šoka, pametęs galvą šnibžda: "Tu - mano, mano amžiams!"
Pasaulinio garso balerina buvo turtinga ir pasirengusi viską atiduoti, kad tik jos mylimasis Jeseninas būtų laimingas. Ūžavimai, šampanas, vaisiai, dovanos. Ji apmokėdavo visas sąskaitas.
Tačiau po kelių mėnesių Jesenino aistra prigeso. Prasidėjo skandalai. Visu įkarščiu jis rėkė: "Dunka, šok!" Ir ji šoko prieš vyrą ir jo sugėrovus, be žodžių parodydama ir savo meilę, ir pažeminimą, ir išdidumą, ir pasipiktinimą. Aisedora matė, kad jos mylimasis baigia prasigerti. Kad jį išgelbėtų, nusprendė išsivežti į užsienį.
1922 m. gegužę Jeseninas ir Dunkan užregistravo santuoką ir išvažiavo iš pradžių į Europą, o vėliau į Ameriką.
Bet ten iš didžiojo poeto jis virto tiesiog Dunkan vyru. Dėl to pyko, gėrė, valkatavo, mušė žmoną, o po to prisiekinėjo meilę. Aisedoros draugai buvo pasibaisėję šeimos gyvenimu: "Kodėl leidi, kad jis su tavimi taip elgtųsi? Tu - didi balerina?" Aisedora aiškindavosi: "Jis serga, negaliu jo mesti. Tai tas pats, kas mesti sergantį kūdikį".
Sergejui Rusijoje gyventi buvo labai sunku, bet be Rusijos - neįmanoma. Tad Jeseninų pora grįžo. Ji jautė, kad santuoka griūva, pavydėjo, kankinosi. Išvykusi į gastroles Kryme, Aisedora laukė jo atvažiuojant, tačiau gavo telegramą: "Myliu kitą. Vedęs. Laimingas. Jeseninas". Toji kita buvo jo gerbėja Galina Benislavskaja.
Geroji
Taip be proto, kaip mylėjo Galina, retai kas myli. Jeseninas ją laikė artimiausia drauge, bet nematė joje moters. Ko jam dar reikėjo? Graži, žaliaakė, kasos beveik iki grindų, bet jis to nematė ir pasakojo, ką jaučia kitoms moterims.
Galina nuviliojo jį nuo Dunkan, bandė nuvilioti ir nuo sugėrovų, laukė naktimis jo prie durų kaip ištikimas šuo. Bėgiojo po redakcijas, reikalavo honorarų. Ir telegramą į Krymą išsiuntė ji. Galina laikė jį savo vyru, o jis jai sakė: "Gal jūs ir gera, artima draugė, bet aš jūsų nemyliu". Jeseninas į jos namus parsivesdavo moterų ir pats ramindavo Galiną: "Aš bijau, nenoriu, bet žinau, kad mušiu. Jūsų nenoriu mušti, negalima. Dvi moteris mušiau - Zinaidą ir Izadorą - kitaip negalėjau. Man meilė - tai siaubinga kankynė".
Galina vis laukė, kol Jeseninas pažvelgs į ją ne tik kaip į draugę. Bet taip ir nesulaukė. 1925 m. jis vedė... Sonią Tolstoj.
Mieloji
1925-ųjų pradžioje poetas susipažino su Levo Tolstojaus anūke Sofija. Kaip ir dauguma to meto inteligentiškų merginų, ji buvo įsimylėjusi Jesenino poeziją ir šiek tiek patį poetą. 29-erių Sergejus varžėsi Sofijos aristokratizmo ir nekaltumo.
1925 metų liepą įvyko kukli santuoka. Sonečka, kaip ir jos garsioji senelė, buvo pasirengusi paaukoti savo gyvenimą vyrui ir jo kūrybai.
Keista, bet viskas buvo gerai. Poetas turėjo namus, mylinčią žmoną, draugę ir pagalbininkę. Sofija rūpinosi jo sveikata, rengė jo eilėraščių rinkinius. Ir buvo visiškai laiminga.
O Jeseninas, paklaustas bičiulio, kaip gyvena, atsakydavo: "Rengiu trijų tomų eilėraščių rinkinį ir gyvenu su nemylima moterimi". Jesenino gyvenime ir toliau tęsėsi išgertuvių ūžesys ir meilės intrigėlės su gerbėjomis.
"Kas nutiko? Kas man nutiko? Kiekvieną dieną aš vis prie kitų kojų", - rašė jis apie save. Jeseninas nujautė artėjančią savo mirtį: "Žinau, žinau. Jau greitai, greitai / Ne dėl tavos, bet dėl manos kaltės / Po gedulo žema tvora / Gulėti teks taip pat ir man".
Viskas baigėsi 1925-ųjų gruodį Leningrado viešbutyje "Angliteris". Sergejų Jeseniną rado pasikorusį ant virvelės nuo lagamino. Greta buvo krauju parašytas laiškas: "Sudie, drauge mano, sudie..."
Visos jo žmonos, išskyrus Aisedorą, kuri buvo Paryžiuje, dalyvavo laidotuvėse. Galina Benislavskaja ant Jesenino kapo nusišovė.
Tiek moterų jį mylėjo, o meilės jo gyvenime buvo mažai.
Rašyti komentarą