Jennifer Aniston: "Aš neturiu nusivylimų, tik pamokas"

[BANERIS]

Jennifer intelektuali, nepalenkiamos nuomonės, kategoriškai argumentuojanti. Balsas - prikimęs. ("Prarūkytas", - sako tiesiai šviesiai.) Nieko barbiško. Gan tiesmukiška. Bet tai protingo žmogaus tiesumas, žmogaus, kuris daug ką suprato, pats pasidarė išvadas. Galbūt tai netgi ne tiesmukumas, o veikiau tikslumas.

Jos namai Holivudo kalvose šviesūs ir erdvūs, baltos sienos, arkos, Pietryčių Azijai būdingi interjero elementai ir juokingai senamadiški 8-ojo dešimtmečio krėslai...
Name tylu, ir jos balsas skamba kone iškilmingai. Tačiau keista: jo šeimininkė pati neturi nieko efektingo, sceniško. Ji dalykiška ir vertina ne efektą, o efektyvumą.

Aniston pasitaiso apykaklę, kilsteli pilkas linines kelnes ir sėdasi ant senovinės kušetės - leidžia suprasti, kad pereiname prie reikalo. Ji panaši į moterį, kuri gyvenime ketina daug padaryti. Ir padaryti gerai.

Neseniai viename interviu jūs kalbėjote apie Angeliną Jolie, dabartinę Pitto žmoną. Pavartojote sąvoką "negarbinga". Jūs pasielgėte taip, kaip niekada nesielgia žvaigždės - išnešėte šiukšles iš namų. Kodėl?

Tai buvo bandymas atkurti teisingumo balansą. Stengiuosi jį išsaugoti ne tik savo gyvenime. Bet pradedu visada nuo savojo, taip. Tai buvo ne nuoskauda. Mane išvedė iš pusiausvyros... na, nesuprantu, kam reikėjo tai daryti: Angelina davė ilgą interviu ir jame išdėstė visą, taip sakant, jųdviejų santykių atsiradimo scenarijų, kai prasidėjo jų romanas, kai jie filmavosi "Misteryje ir misis Smit", o mes su juo dar buvome susituokę ir gyvenome, atkreipkime dėmesį, kartu. Beje, atkūrė ji lyrinių įvykių grandinę tiesiog diena po dienos, ir netgi kažkaip intonaciškai leido suprasti, kad aš visiškai nieko apie tai nenutuokiau. Tai tiesa - aš nežinojau. Juo labiau nesuprantama, kam dabar pasakoti viską taip smulkiai. Tai yra, tiesiai sakant, apie tai, kaip tavo partneris apgaudinėjo žmoną! Jūs tai apibrėžtumėte kaip "garbinga"?
Iš jos pusės garbinga tai, kad aš priversta sužinoti, kaip ji negalėjo sulaukti kitos filmavimo dienos, kad susitiktų su Bradu? Na, negalima neįvertinti tokių dalykų, jeigu jie liečia tave asmeniškai. Mano pasaulis nepakenčia asimetrijos. Jeigu manau, kad kas nors neteisinga, nebijau atvirai išreikšti jausmų - teisingumo balansas turi būti atkurtas. Energetiniu lygiu.

Jūs ilgus metus nebendravote su savo motina ir tik dabar atnaujinote santykius...

O tai jau buvo nuoskauda. Ir ne viena. Aš buvau dukart labai labai įsižeidusi ant Nensės (Nancy Dow, Aniston motina. - Red. past.). Visiškai geltoname telešou ji kažkodėl ėmė atvirauti apie mano privatų gyvenimą: apie mano santykius, partnerius, įpročius. Tada aš nutraukiau santykius pirmąkart. Ir nebendravau dvejus metus. Tai buvo labai skausminga. Aš nepakviečiau jos į vestuves. Šis sprendimas buvo man labai sunkus, bet aš buvau tokia įžeista... Bet paskui, kai jau ištekėjau už Brado, pagalvojau: kaipgi čia taip, mano mama net nepažįsta mano vyro. Jeigu ji negali, neranda jėgų atsiprašyti, dievai nematė. Aš nenorėjau paklusti savo išdidumui ir atnaujinau santykius. Man rodės, viskas nuostabu, ir mes vėl draugės... Bet būtent šiuo laikotarpiu Nensė, kaip vėliau paaiškėjo, rašė knygą - ir vėl apie mane ir mano asmeninį gyvenimą.  Ir nieko man apie ją nepasakė. Kai knyga išėjo (kalbama apie knygą "From Mother And Daughter To Friends: A Memoir", 1999." - Aut. past.)... Man buvo smūgis. Naujas jos smūgis. Žinote, aš tikriausiai būčiau pergyvenusi tą knygelę, velniai jos nematė. Galų gale motina buvo modelis ir aktorė, gal ji įprato gyventi pagal šou verslo įstatymus, kur viskas parduodama ir įprasta visąlaik apie save priminti. Jeigu jai tai būtina - aš buvau pasirengusi suprasti. Vieną gražią dieną aš tai supratau ir man akys atsivėrė. Kai kartą po dviejų pirmųjų "Draugų" serijų staiga pastebėjau žmogų su fotoaparatu, kuris ėjo paskui mane du kilometrus iki artimiausios vaistinės, kur aš, velniai griebtų, pirkau tualetinio popieriaus... Tada aš supratau, ne be siaubo, aišku: mano gyvenimas pasikeitė - tapau šou dalimi... Taigi buvau pasirengusi suprasti, kad Nensė deformuota šou verslo. Aš nepakėliau to, kad motina nuslėpė nuo manęs savo planus, susijusius su manimi. Nepasakė man apie knygą, kurią ruošėsi išleisti.

Jūs daug mąstėte apie tai, kokios giluminės priežastys nuvedė jus iki tokio išsiskyrimo?

Galbūt... Širdies gilumoje aš negalėjau atleisti motinai jos pačios likimo. Tikriausiai mane varė į neviltį tai, kad ji nepaisė pati savęs.

Jiedu su tėvu išsiskyrė, ir ji liko tuščiomis rankomis. Pasirodė, kad ji neturi savo gyvenimo, kad santuokoje ji prarado save, nepriklausomybę, savo interesus. Tėvų santuoka šia prasme man buvo pamoka: jokie santykiai, mano akimis, nėra verti aukoti savo gyvenimo, savo, nuo partnerio nepriklausomo, likimo. Nėra nieko labiau apgailėtino ir pavojingesnio nei moters troškimas ištirpti vyre. Galbūt būtent tai ir buvo tikroji priežastis.

Nancy Dow

Ji turėjo įvairiausių kaukių. Aš, pavyzdžiui, prisimenu, kad mama, kai buvau paauglė, dažnai pabrėždavo, kokia ji graži, kad ji modelis iš prigimties, nes ji nepriekaištinga. Aš netgi nesu tikra, ar būčiau pastebėjusi, kad ji graži, jeigu ji nebūtų nuolat pabrėžusi, kokia negraži aš, kad aš prasčiokė ir baidyklė...

Daugelis iš mūsų turime sąskaitų su savo tėvais. Ir ieškome galimybių jiems atleisti...

Bet man reikėjo atleisti ne tik už savo nuoskaudas. Man reikėjo susitaikyti su kitokiu gyvenimo projektu. Beje, dabar manau, kad susitaikymas neišvengiamas. Žinote, aš supratau: gyvenimas - tai žodžių prasmės suvokimo procesas. Žodžiai, kurie anksčiau tau reiškė abstrakcijas, imi suprasti jausmais. Vienas iš tokių žodžių - "atleidimas". Pamiršti negali. O atleisti galima.

Antras toks žodis - "rizika". Kartą tu supranti, kad nerizikuoti gyvenime, saugoti savo ramybę - pati didžiausia rizika. Ir nustoji bijojęs. Taip pat ir naujų nusivylimų. Nustoji jausti nuoskaudą... Yra toks dalykas. Kiekvienas kūrėjas per gyvenimą pereina tris etapus. Pirmasis - "aš". Antrasis - "aš ir Mocartas". O trečiasis - jau "tik Mocartas".
Įtariu, visi nekvaili žmonės, visi, kuriems užteko smegenų numaldyti išdidumą, prieina iki trečiojo etapo: yra dalykų, kurie tau pačiam vertingesni už tavo savimeilę... Mes su Nense dabar bendraujame. Jai 74, ir ji įsimylėjusi. Ne be atsako. Aš prisibijau jos pasakojimų apie seksą - juose atsigirsta kai kas iš jos praeities, iš jos niekam tikusio "vyras - tai siena, sauganti moterį nuo negandų"... Bet mes vėl draugaujame. Kol kas lėtai, tokiais vaikiškais žingsneliais. Bet jau draugaujam.

Jūs galvojote apie tai, kaip vaikystės patirtis atsiliepė jūsų brandžiam gyvenimui? Juk kartais karjera - tai kompensacija, kurią mes siekiame gauti už vaikiškas traumas.

Klausykit, vaikiškų traumų turi visi. Gilesnių - tie, kurie... Kuo didesnis tavo sugebėjimas mylėti, tuo stipriau jauti skausmą. Aksioma. Aš neturiu nusivylimų, tik pamokas. Iš tikrųjų mums viskas eina tik į naudą. Ir tai, kas nutiko vaikystėje. Mano tėvai išsiskyrė, tėvas visai dingo iš mano gyvenimo. Man buvo tikriausiai devyneri. Aš grįžau iš draugės gimtadienio, o tėčio namie nebuvo. Tada supratau, kad daugiau ir nebus. To vakaro jausmas visada su manimi - praradimo, kuris nepriklauso nuo tavęs ir kuris negrįžtamas, jausmas... O mokiausi, be kita, aš Valdorfo mokykloje - na, žinote: laisva, natūrali vaiko raida, koncentracija į jo asmeninę patirtį... Žodžiu, mums buvo draudžiama žiūrėti televizorių. O aš, aišku, palinkau į uždraustą vaisių. Be to, man beviltiškai reikėjo atnaujinti santykius su tėvu. O kaip kitaip būčiau galėjusi - jis gi buvo teleserialų žvaigždė! Taip aš pamilau televiziją.

Prisimenu mūsų šeimą, kai dar buvau maža. Tiek daug buvo juoko, juokelių, vienas kito pabaksnojimų! Paskui tarp tėvų kilo įtampa. Tėtis sako, kad būtent tada aš pradėjau daryti fokusus ir apskritai tapau klounu - instinktyviai bandžiau grąžinti į šeimą mūsų džiaugsmą ir juoką. Tikriausiai jaučiau jau tada: komedija, komiškumas yra tai, kas gydo žaizdas. Daryti ką nors juokinga - svarbiausias dalykas pasaulyje. Būti rimtam - prabanga. Mažai kas gali tai sau leisti.

Tai jūsų komizmo talentas kyla iš nuostatų?

Ir iš prieštaringumo jausmo. Kai mokiausi dramos mokykloje, turėjau tokį aktoriaus meistriškumo dėstytoją. Rusas, iki atvykimo į Ameriką vaidino Maskvos teatre. Kai kuris nors iš mūsų, studentų, "falšuodavo", jis sakydavo: "Gėda maskvietiškai scenai! Gėda maskvietiškai scenai!" Iš pradžių aš dariau gėdą maskvietiškai scenai reguliariai. Kol supratau, kad netgi tragizmas paprastai turi komišką pamatą, absurdo dalelę. Šį fokusą man parodė Čechovas.Mes statėme "Tris seseris", aš vaidinau Natašą, skaičiau Čechovą. Mane sukrėtė Čechovo susirašinėjimas su Stanislavskiu. Čechovas tvirtino, kad rašo komedijas, meldė Stanislavskį statyti jo pjeses kaip komedijas, o ne dramas. Staiga aš pamačiau, kaip iš tikrųjų visa tai juokinga - tai, kas vyksta "Trijose seseryse". Kraupu ir juokinga... Galiausiai iš mano Natašos kvatojo...Netgi tas rudų dėstytojas. Toji Nataša - ji siekė valdyti realybę ir viską kontroliuoti. O juk tai juokinga iš esmės!

O jūs nesiekiate kontroliuoti realybės - bent jau savosios?

Tiktai savąją, kiti čia nieko dėti.

Jūs aiškiai jaučiate ribą tarp savęs ir kitų? Tarp savęs ir tų, kuriuos mylite? 

Taip, bet tai netampa problema, kai žmonės gyvena dialogo būsenos. Klausimas dėl ribos kyla tarp svetimų. Aš manau, kad žmonės išsiskiria, nes tingi kalbėtis vienas su kitu. Įsikuria šalia ir galvoja: viskas, svajonės įgyvendintos. Ir štai čia prasideda jų išsiskyrimas. Iš tikro mes, radę lyg ir savo žmogų, nueiname kelią nuo jo idealaus - kurį pamilome, - iki gyvo, realaus. Labai dažnai pasirodo, kad gyvas mums nelabai patinka.

Mes visi linkę santykiuose būti labai reiklūs. Ir dėl savęs nesame tikri - netikime, kad mus, tokius, kokie esame, gali branginti. Ir dialogo tarp mūsų nėra. Dėl tinginystės. Dėl tam tikrų priimtų nuostatų.

Aš nekenčiu "Sekso ir miesto"! Visų tų merginų, inkščiančių, dejuojančių dėl vyrų! Kalbančių tik apie vyrus! Visas jų gyvenimas sukasi tik apie vyrus! Ir jaučiasi jos stirpios tik kai atranda pagaliau Jį! Ir prisitvirtina. Aš netikiu laime šiame kelyje. Aš žinau, kad... kas tai pasakė: "Kad ir ko norėtum, tai visada ne tavo "komforto zonoje"? Ten, kur patogumas, paviršutiniškas, matomas, ten nėra tikro džiaugsmo. 

Bet ir jūsų pačios santykiai dažnai subyrėdavo...

Taip, todėl aš tokia tikra. Aš dabar tikiu bendradarbiavimu taip pat, kaip ir meile, kaip nekontroliuojama abipuse trauka. Manau, kad visur, absoliučiai visur, veikia tik šitas modelis - interesų balansas, bendradarbiavimas, abipusis praturtinimas. Dabar aš galvoju: kodėl mes apie tai nenutuokiame dar jaunystėje? Kai dalijamės nuomojamus butukus ir apskritai gyvenimą? Ir nuolat padedame vienas kitam. Aš prisimenu, kai apsigyvenau Los Andžele, mažyčiame butuke be virtuvės - viryklė stovėjo kambaryje, - man padėjo visi, ir aš padėdavau visiems. Kai kam nors reikėjo padaryti remontą, buvo skelbiami "dažymo vakarėliai" - šeimininkas pirkdavo dažų ir picą; kiti ateidavo iš pradžių kartu dažyti, o paskui kartu suvalgyti picą. Kitaip tariant, būti kartu. Mes tada negyvenome kartu, mes tikrai buvome kartu.

Bet kaip elgtis, jeigu kyla interesų konfliktas?

Man patinka kalbėtis, o ne kariauti. Aš nesukurta konfliktams. Man dažniausiai pakanka to, ką turiu. Užaugau totalaus skurdo sąlygomis, man niekas nepadėjo ir po mokyklos - tėtis turėjo naują šeimą, du mažus vaikus, mama pati vos galą su galu sudurdavo. Ir, žinoma, kautis man tekdavo, bet aš kažkaip nejausdavau, kad kaunuosi. Man, pavyzdžiui, visada patikdavo tai, kuo aš tuo metu užsiimdavau. Kai baigiau aktorinę mokyklą, nebuvo vaidmenų - apskritai darbo. Aš ploviau tualetus - tada už tai gerai mokėdavo. Beje, man neblogai sekėsi! Dirbau oficiante - ir mėgau šį darbą. O kurjeris su dviračiu - apskritai svajonių darbas. O man sakė: "Tu neturi ambicijų. Reikia jas ugdyti savyje." O aš nemėgstu kapanotis. Nors, žinoma, gyvenimas iš esmės kyla į viršų. Paskui geriausiu atveju atsirandi plynaukšėje. O man visada norėtųsi tiesiog būti plynaukštėje. Aš tikriausiai todėl šitiek metų ir joga užsiimu. Ji neįsivaizduojama be ramybės, be horizontalės.

Jūs pastebėjote tarp savo gyvenimo ir filmų tam tikras sąsajas? Su Pittu atrodėte laiminga pora ir tuo metu vaidinote "Geroje mergaitėje" ("The Good Girl"). Arčiau link išsiskyrimo filmavotės "Sklinda gandai" ("Rumor has it"). Skyrybų periodu - filmuose "Sugundytas" ("Derailed") ir "Amerikietiškos skyrybos" ("Break-up, The"). O vėliau - "Jis - ne tau" (Je's Just Not That into You")... Kaipsyk tada jūs, regis, patyrėte naujų romantiškų išgyvenimų... 

Mano energetinės pusiausvyros teorija nesako nieko nauja: gyvenimas imituoja meną. Bet ir menas imituoja gyvenimą... Taigi sušvilpkite man, jeigu kas nors ieškos aktorės vaidmeniui filme "Begalinė suaugusio, socialiai ir psichologiškai stabilaus vyro meilė."

Su tokiu pavadinimu vargu ar surinksi rimtų pajamų...

Tai niekis. Šiame projekte aš pasirengusi būti prodiusere.

Šaltinis: Psychologies