Jelena Vasiljeva: "Esu laiminga, po 60 metų suradusi seserį dvynę"

Su ja susitikome saulėtą spalio rytmetį - praėjus lygiai metams nuo tos dienos, kai pradėjo bendrauti su Rusijoje, Lipecko srities Jeleco mieste gyvenančia identiška dvyne Nina Jeršova, su kuria yra panašios kaip du rasos lašai, tačiau buvo atskirtos daug metų.

Ponia Jelena mus pasitiko su katinu Kuzia ir iškepusi gardų obuolių pyragą. Jos bičiuliai turi sodą, kur Jelena mėgsta kišti rankas į žemę ir prižiūrėti vaismedžius. Žinojome, kad šventėms draugams ji padengia dosnų gėrybėmis stalą, ant kurio patiekalai atrodo taip gražiai, kad jie sako, jog gaila ir valgyti. Moteris dirba virėjos padėjėja senelių globos namuose Žalgirio gatvėje.

„Gimiau sunkiais pokario metais. Mano mama Marija į Ukrainą, Poltavos miestą, iš Rusijos, kur buvo evakuota su mama ir seserimis, atsikėlė būdama 14 metų. Ir ten pasiliko. Įsikūrė kolūkyje, kėlėsi iš buto į butą, stigo maisto ir pinigų. Įsimylėjo mano tėvą ukrainietį, kuris, kai jaunutė, trapi mama mus nešiojo po širdimi, išvyko uždarbiauti į Kazachstano plėšinius ir pradingo ilgiems metams. Jis ten kirto mišką, arė laukus, o kai pagaliau sugrįžo, mama jam neatleido ir nepriėmė“, - sakė Jelena.

Jos mama net ir būdama nėščia 1954 m. sunkiai dirbo kolūkyje, dalyvavo geležinkelio tiesimo darbuose ir peršalo, nes sausį avėjo guminiais batais, neturėjo šiltų drabužių. Susirgusi plaučių uždegimu papuolė į rajono ligoninės reanimacijos skyrių, buvusį toli nuo namų, nugrimzdo į komą. Jai būnant be sąmonės gydytojai padarė cezario pjūvį. Jelenos močiutė lankė dukrą, bet nusigauti iki gydyklos buvo sunku, nes nebuvo jokio transporto, tik arklys, labai reikalingas visam kolūkiui. Tik atsipeikėjusiai Marijai gydytojai pasakė, kad gimė dvi mergytės.

LIKIMAS. „Man susirasti seserį buvo didžiausia laimė. Dabar niekas mūsų nebegali išskirti. Negaliu atitraukti žvilgsnio nuo Ninos akių, kurios tokios pat, kaip mūsų mamos“, - sakė klaipėdietė Jelena Vasiljeva.

„Aš, ko gero, pasaulį išvydau pirmoji. Sesuo Nina gimė nepaprastai silpnutė, ligota, gyvybė vos ruseno ir gydytojai mamai nesuteikė vilties, pasakė, kad tikriausiai tas bejėgis kūdikėlis neišgyvens. Mama vienu metu ir džiaugėsi, ir giliai sielvartavo. Prieš išleisdami iš ligoninės mamai medikai pasakė: „Tu neturi nei savo namų, nei ūkio, pati esi išsekusi, neturi pieno, tad rinkis - arba palik vaikelį ligoninėje, arba jis mirs.“ Mama verkė kruvinomis ašaromis. Ligoninėje dirbo bevaikė daktarų pora, ji ėmė prašyti mamos palikti dukrelę jiems, žadėjo, kad pasistengs ją išslaugyti. Kito pasirinkimo nebuvo. Mama išvažiavo tik su manimi“, - sakė Jelena.

Tais laikais nebuvo telefono ir mama visus metus, kai tik galėdavo, važinėdavo aplankyti svetimiems žmonėms patikėtos Ninos. Šios įtėviai nuogąstavo, kad moteris vis dėlto norės atsiimti savo kūną ir kraują, tad išvažiavo niekam, net artimiausiems draugams, nepasakę, kur patraukė.

Svajojo būti aktore

Kai buvau maža, mama man nieko neprasitarė apie seserį. Tik matydavau, jausdavau, kokia ji liūdna, susimąsčiusi, kamuojama nesuvokiamo ilgesio, nuolat verkdavo. Kai paaugau, gerieji kaimynai man ėmė kuždėti: „Ar žinai, tu turi seserį?“, bet aš labai mylėjau savo auksinės širdies mamą ir bijojau jos apie tai klausti, nes žinojau, kad galiu ją labai įskaudinti. Ta tema mano šeimoje ilgus metus buvo nekalbama“, - sakė Jelena.

Graži mergina, kaip ir daugelis gyvenusių anoje nykioje epochoje, labai mėgo lankyti teatrą ir puoselėjo romantišką svajonę tapti aktore, bet teatro mokykloje į vieną vietą pretendavo dešimt merginų, anuomet daugelis įstodavo „per blatą“. Tad kaip jau ten mergaitei iš kaimo patekti, konkurso ji nepraėjo. Tuomet Jelena pasirinko studijas Odesoje, vyrišką jūrų laivyno inžinieriaus specialybę. Ten jau studijavo ir jos vaikystės draugas, su kuriuo lankė vieną mokyklą, vėliau tapęs jos vyru. Jis baigęs institutą 1979 m. gavo paskyrimą į Klaipėdą. Vyras dirbo uoste mechaniku, aukščiausios kategorijos suvirintoju, vėliau plaukė į jūrą.

TAPATUMAS. Štai kokios panašios seserys buvo jaunystėje.

Paieškos

„Mama mirė nuo skrandžio vėžio. Prieš pat mirtį ryžosi man papasakoti apie mergaitę, kurios nuotraukas, kai ji buvo visai mažytė, mačiau šeimos albume. Tačiau įspėjo, jog maža vilties, kad Nina išgyveno. Ji prisakė man jos ieškoti, pasakė įtėvių pavardę. Tik, dievaži, nežinojau, kurioje šalyje, mieste ir kaip ją galėčiau susirasti“, - graudinosi Jelena, apie seserį sužinojusi tada, kai jau buvo ištekėjusi ir augino vaikus.

Beje, moterys susirado ir savo tėvą, sukūrusį kitą šeimą, ir susidraugavo su dviem jo sūnumis ir dukra.

Pasirodė, sesuo su įtėviais gyveno visai netoli Jelenos miesto, jos vardo jie nepakeitė, tik vėliau išvyko į Rusiją.

Jelena, jau įžengusi į trečią dešimtmetį, parašė į Rusijos televiziją, laidos „Ieškok manęs“ vedėjams, bet žinių nesulaukė.

„Paskui mano gyvenime ilgai tęsėsi dramatiškas periodas. Dar jaunas būdamas mano vyras Borisas žuvo avarijoje. Man liko sūnus ir dukra bei vyro nutapyti paveikslai, nes jis buvo meniškos sielos. Buvo sunku vienai auginti vaikus, rūpėjo tik viena: kaip juos išmaitinti. Sirgau, darė operaciją. Kai Jevgenijus ir Irina paaugo, ėmė gerai uždirbti, sėkmingai susitvarkė gyvenimus, jie man nupirko kompiuterį ir vėl ėmėme ieškoti mano sesers. Rašėme į tinklalapį „Odnoklasniki“ („Bendraklasiai“), skelbėme sesers vardą ir gimimo metus. Perskaitėme, kad Ninų Dihteriovų yra net vienuolika. Ieškojau šviesiaplaukės, kaip ir aš, moters. Sūnus ir sako: „Pažiūrėk, viena Nina į tave panaši.“ Apsipyliau ašaromis“, - pasakojo Jelena.

Ji ilgai nelaukusi, pernai spalį parašė seseriai trumpą laišką: „Sveika, Nina. Aš tavo dvynė sesuo. Gyvenu Lietuvoje, turiu du vaikus. Tavo tėvai buvo gydytojai, sunkiai atėjusi į šį pasaulį, tu turėtum būti silpno regėjimo.“ Nina tuoj pat atsakė - kad labai verkė gavusi žinutę nuo manęs, kad ji ją sukrėtė, nes nieko apie Leną nežinojusi.

„Aš nuogąstavau, kaip tą žinią priims jos įtėviai, gal jų gyvenimas visiškai pasikeis, gal sielvartaus, ir tai bus jiems skaudi tragedija. Bet tie geri žmonės jau buvo mirę. Jie niekada nebuvo pasakę Ninai blogo žodžio, iki jai suėjo dvylika metų, beveik nežmoniškomis jėgomis traukė ją iš mirties gniaužtų. Sesuo pasakojo vaikystėje persirgusi daugeliu ligų, nuolat kentusi skausmus“, - pasakojo pokalbininkė.

Artimos siela

„Nina yra kūrybingas žmogus. Ji nuostabiai piešia, daro dekupažą, aš taip pat tapau, siuvinėju, kuriu gėles ir pano. Menai mus pašėlusiai traukia. Dabar namuose turiu ne vieną jos paveikslą“, - pasakojo moteris.

Nina daugelį metų dirbo televizijoje technike, išaugino puikų sūnų. Išsiskyrusi su vyru vėliau surado sau skirtąjį. Šiuo metu dirba vaikų darželyje.

„Mes negalime atkurti to laiko, kai kuriai nors iš mūsų būdavo blogai, nors, tikėtina, jautėme. Mes labai panašios ir vidumi, mėgstame tą pačią muziką: kažkada bitlus, rusišką sovietinę, dabar - klausomės šiuolaikinių atlikėjų dainų. Ir mes abi, kaip mama, labai mylime žmones, gyvename ne sau, bet dėl kitų. Visus atjaučiame, ištikus bėdai puolame padėti, kuo tik galime. Aš turiu katiną, laikiau šunelį, papūgą, sesuo turi tris kates. Kai antrąją mano viešnagės dieną į svečius pas seserį atėjo didžiulis būrys draugų, aš net pavydėjau jai. Kaip ir mūsų mama ji turi nepaprastą savybę pritraukti į savo erdvę žmones“, - šypsojosi Jelena.

Ninos draugės ir papasakojo jos seseriai, kad Nina kalbėdavo apie jausmą, jog yra pasaulyje ne viena. Sunku tuo patikėti, bet širdis apie tai kalbėjo.

Gėlą dvynės jaučia tik dėl to, kad motinėlė jų, viena kitą atradusių ir neatsidžiaugiančių, nematė. Nina pamatė savo gimdytoją tik nuotraukoje. Kada nors dvynės nusilenks motinos kapui Ukrainoje.

Klaipėdietė sesuo aplankė seserį Rusijoje. Po ilgos kelionės traukiniu iki Vilniaus, iš ten - iki Minsko ir Jeleco. Tai yra gerokai už Klaipėdą didesnis miestas. Dovanų vežė lietuviško sūrio, dešros, kitų delikatesų, drabužių. Beje, abi seserys mieliau mūvi kelnes nei segi sijoną, nors abi yra itin moteriškos. Ir skonis kitiems dalykams jų panašus.

Glėbesčiavimuisi, regėjosi, galo nebus. Tik Nina plaukus nusidažiusi tamsiai, o Jelena - blondinė. Jos juokais viena kitai siūlo persidažyti.

„Kad ir labai norėdama, aš negaliu perteikti to, ką jaučiu. Atrodo, kad pažįstame viena kitą jau šimtą metų, tarsi ir nebūtume išsiskyrusios. Dabar laukiu sesers atvažiuojant pas mane, bet tai malonus laukimas“, - sakė Jelena, iš Jeleco parsivežusi stačiatikių relikviją - miniatiūrinį altorėlį. Abi meldžiasi viena už kitą ir dėkoja apvaizdai už susitikimą - neįkainojamą dovaną.