Jelena Obrazcova: "Primadonos vardas man - per kvailas"

Didžiojo teatro muzikos vadovas Vedernikovas pasakė, kad Obrazcovos tipo asmenybės dirigentams nemadingos. Atseit žvaigždė - kaip vinis lygioje vietoje, reikalauja ypatingo požiūrio.

Man šis pasisakymas kelia nerimą. Kiekvienas ryškus žmogus nori dirbti ne su pilka pelyte, o su talentinga asmenybe. Aš visą amžių dainavau geriausiuose teatruose, su pačiais geriausiais dainininkais pasaulyje, dirbau su genialiausiais dirigentais. To dėka aš pakilau iki jų lygio.

Žvaigždė - ji visada talentinga?

Anksčiau mes darėme karjerą savo jėgomis. Žvaigždžių buvo labai nedaug. O dabar šuniui nėra kur pasisioti: ant kiekvieno kampo - "žvaigždės", ir vis "didžiosios". Tai "išpūstos" figūros, padarytos žiniasklaidos.

Dėl Baskovo toks furoras, o ar jis ėmė geriau dainuoti! Jis turi duomenis, kad taptų geru dainininku. Bet juk jis nedirba! Kai Baskovas mokosi iš Kabaljė, pamokų pabaigoje pradeda dainuoti daugmaž padoriai. Taip man pasakojo Monserat, mes su ja - senos draugės. Bet paskui jis vėl pradeda savo "žvaigždės veiklą", ir viskas šuniui ant uodegos! Kažkaip nerimta. Man jo gaila, iš jo galėtų išeiti geras tenoras. Bet ne daugiau. Didis dainininkas - tai Karuzas. O iš mano kartos - tik Pavarotis ir Domingas.

Skausmas prideda proto

Marija Kalas dėl to, kad jos mylimasis Onasis vedė Žakliną Kenedi, prarado balsą. Ar jums nervinis sukrėtimas gali atsiliepti dainavimui?

Žinoma. Aš labai blogai dainavau, kai išsituokiau su savo pirmuoju vyru. Jis - nuostabus žmogus, protingas vyras. Nepaisant to, kad jau mylėjau Algį (Algis Žiūraitis - žinomas dirigentas, antrasis E. V. Obrazcovos vyras. - Red.), man buvo didelė tragedija palikti šeimą. Žinoma, kai mirė Algis, buvo siaubinga... Maniau, jau nebeišsikapstysiu. Išgyvenau baisią depresiją. Aš negulėjau nusisukusi į sieną, bet važinėjau, dėsčiau, koncertavau. Tai buvo savęs prievartavimas. Iki tol pabrėždavau, jog niekuomet nedirbau, nes išėjimas į sceną man - šventė, džiaugsmas. O visi pirmieji metai be Algio buvo būtent sunkus darbas.

Po vyro mirties jūs ėmėte suvokti gyvenimą kitaip?

Manau, jog tragedija pagilina žmogų. Skausmas suteikia išminties. Muzika skamba visai kitaip... Dabar aš dainuoju visiškai kitaip.

Jūs - operos primadona...

Tai ne apie mane. Mano tėtis pasakė: "Niekuomet nebūk primadona, jos visos - kvailės". Daugybę metų išdirbusi su primadonomis, aš supratau, kad jis teisus. Jei žmogus yra asmenybė, jam nebereikia nieko vaizduoti.

"Aš prasikaltau..."

Avicena pasakė: "Ligas Aukščiausiasis siunčia mums tam, kad lengvabūdis žmogus suprastų, jog jis laimingas, kuomet sveikas".

Man šie žodžiai suprantami kaip niekam kitam... Keletą metų gyvenau tamsoje, buvau praktiškai akla.

Aš labai ilgai nevažinėjau dviračiu, o paskui, po daugelio metų, nutariau pasivažinėti. Kai išvažiavau į kelią, ėmiau stabdyti kojomis, kaip buvau pripratusi, o stabdžiai buvo rankiniai... Ir aš visu greičiu trenkiausi kaire akimi į asfaltą... Plyšo tinklainė, man padarė operaciją. Po to prasidėjo komplikacijos, aš beveik visai apakau. Vos ne penketą metų gyvenau apgraibomis. Ačiū Dievui, tuomet dar buvo gyvas Algis, jis man padėdavo.

Manoma, kad pablogėjus regėjimui pagerėja klausa. Netiesa. Tuo periodu aš išgyvenau baisų nuosmukį. Labai sunku buvo bendrauti su partneriais scenoje. Dirigentų nemačiau. Be to, dainavau tik senas partijas, nes nieko negalėjau mokytis - nemačiau natų. Rašiau didžiulėmis raidėmis. Kuomet raidės pasiekė du centimetrus, mano draugė Ispanijoje pasakė: "Daugiau nebegaliu žiūrėti į tavo kančias! Mes eisime pas gydytoją". Ji mane nuvedė pas Barakerį - tai pats geriausias pasaulyje gydytojas oftalmologas. Jis padarė man vieną akį pirmadienį, o kitą - šeštadienį. Jau po savaitės aš viską mačiau.

Manau, jog traumas ir ligas mums siunčia Viešpats kaip bausmę. Reiškia, aš prasikaltau. Žinoma, aš galvojau, kaip, bet tai ne spaudai.

Monserat Kabaljė kartą buvo atsiklaupusi prieš jus.

Bet prieš tai aš klaupiausi jai. Barselonoje buvo festivalis. Pakvietė po penkias geriausias Karmen ir Chozė atlikėjas. Pirmąkart aš klausiausi Monserat gyvai. Ji dainavo "Sicilijos mišparus"... Aš buvau visiškai pritrenkta. Atėjau į jos grimo kambarį po spektaklio, atsiklaupiau prieš ją ir pasakiau, kad niekuomet nemaniau, jog įmanoma taip dainuoti. Ji nudžiugo, sutriko. Aš pasakiau, kad noriu padovanoti jai savo audinės apykaklę. "Ką tu, Jelena, ši apykaklė man tiktų skrybėlaitei!" Aš tuomet buvau liesutė, kaip mano dukra dabar. Toji moteris turi humoro jausmą, labai ją myliu. O kitą dieną jau aš dainavau Karmen. Tas spektaklis tikrai pavyko. Tada Monserat atėjo pas mane už kulisų ir blinktelėjo ant grindų. Aš tariau: "Dabar reikės ieškoti keltuvo". Šiaip taip ją pakėlė. Paskui ilgai juokėmės.

Jūsų duktė mokėsi iš Kabaljė. Ar jūs nenusivylėte, kad ji nenori mokytis iš jūsų?

Ne, esu pakankamai protinga. Ačiū Dievui, nepatiriu nei pavydo, nei godumo. Kai Lena išvažiavo į Ispaniją, aš buvau laiminga, kad Monserat panoro su ja dirbti. Man buvo skaudu ją išleisti dėl kitos priežasties: kaip tik tuo metu labai sunkiai susirgo Algis, aš jau supratau, jog tai galas, be proto bijojau pasilikti viena... Tačiau tylėjau, nieko nesakiau. Manau, jog nereikia įsirėžti į vaikų gyvenimą. Galima patarti, tačiau vaikas turi būti savarankiškas. Viešpats kiekvienam iš mūsų davė savą gyvenimą, ir kiekvienas turi nugyventi jį pats.

Aš - fatalistė. Manau, jog mes visa suprogramuota. Mūsų gyvenimas, norim to ar nenorim, nulemtas iš aukščiau.

Ar Didžiajame teatre, atlikdama senutės grafienės vaidmenį, nesusimąstote apie senatvę?

Senatvė ateina, kai žmogus apie tai galvoja. Mano gyvenimas kupinas įvykių, jie neleidžia man senti. Viską, ką galiu daryti, kad likčiau jauna, darau. Liesėju, rūpinuos veido oda. Tam aš turiu daktarą Puchovą, akademiką, jis dirba Čeliabinske. Tiesiog genialus gydytojas. Jis daugelį žvaigždžių "jaunina". Kitos slepia, kad darosi plastines operacijas, sako, pajaunėjo grietinės kaukių dėka. Man atrodo, tai kvaila. Aš nieko neslepiu.

Priteršė sielą

Ar daug jums reiškia namai?

Aš labai labai ilgai neturėjau namų. Gimiau 1939 metais, prieš pat Leningrado blokadą. Prasidėjo karas. Mamytė sakė, jog norėdavo atiduoti man savo 125 gramus duonos, tačiau suprato, jog tuomet numirs badu ir aš mirsiu taip pat. Tai buvo pagaras. Valgėme virtus diržus, virėme kažkokią bjaurią šaltieną... Tėtis parėjo iš karo tik 1946 metais. Paskui mes išvažiavome į Taganrogą. Po to - į Rostovą. Po metų - į Maskvą. Mes visą laiką važinėjome, važinėjome, ir namų pojūtis buvo prarastas.

Paskui mes su vyru praktiškai pusę gyvenimo praleidome gastrolėse. O man visuomet norėjosi turėti savo "tvirtovę". Aš - namų žmogus. Niekur nesinori eiti. Restoranų, priėmimų pakęsti negaliu. Aš taip privargau nuo žmonių, kad noriu pasėdėti namie viena, paskaityti, pasiklausyti muzikos, su šuniuku pažaisti... Prieš keletą metų į mano butą įlindo vagys. Be to, apvogė vasarnamį, pagrobė mašiną, aš susilaužiau ranką spektaklio metu... Vėliau vyras susirgo, jam padarė sudėtingą operciją, o paskui jis numirė... Nelaimė po nelaimės. Aš niekuomet nevogiau, viską užsidirbau savo dviem balso stygelėmis. Todėl man namai buvo šventas dalykas. Ir staiga į mano šventovę kažkas įėjo, priteršė, į sielą spjovė. Aš sudariau tokius kontraktus, jog beveik trejetą metų nebuvau čia. Tačiau praėjo kiek laiko, ir nusiraminau.

Bėda viena nevaikšto, tiesa?..

Man taip ir buvo. Tačiau kai kas nors nutinka, aš sakau: "Ačiū, kad tik tiek". Juk visuomet gali būti blogiau.

"Argumenty i fakty", išvertė P. Pamerneckas