Jaunoji mokslininkė, pasirinkusi pedagogės kelią: „Aš tikiu, kad mokytojai gali keisti pasaulį“
Pagal PISA tyrimų duomenis Lietuvos penkiolikmečių gamtamokslinis raštingumas yra žemesnis nei kitų Europos šalių bendraamžių. Viena dažniausiai akcentuojamų priežasčių – praktinių užduočių ir eksperimentinių užsiėmimų trūkumas pamokose. Apie tai, kaip būtų galima keisti įprastas gamtos mokslų pamokas, ir kaip šiuo metu interaktyvias veiklas keičia karantino situacija, kalbamės su Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Gamtos mokslų fakulteto absolvente, VDU Botanikos sodo edukatore ir VDU Švietimo akademijos studente Vesta Aleknavičiūte.
Lietuvoje dažnai akcentuojami PISA gamtamokslinio ugdymo tyrimų rezultatai, kuriuose mūsų šalies moksleiviai atsilieka nuo kitų EBPO šalių. Kokias didžiausias spragas matote gamtos mokslų mokykliniame ugdyme Lietuvoje? Kokių galimybių vis dar neišnaudojame?
Atsižvelgiant į PISA tyrimų rezultatus, situacija gamtamokslinio ugdymo srityje gerėja, bet augimas nėra toks spartus, kaip norėtųsi. Didžiausia spraga – tai praktinių veiklų trūkumas. Gamtos mokslai yra tokia sritis, kurioje vien teorinės informacijos nepakanka. Svarbu, kad patys vaikai tai, apie ką mokosi, galėtų patirti: išbandyti, pamatyti, paliesti. Be to, dalis PISA tyrimų užduočių yra interaktyvios ir reikalauja ne tik žinojimo, bet ir mąstymo, žinių pritaikymo. Interaktyvių užduočių Lietuvos mokyklose šiek tiek trūksta, todėl tai kiša koją moksleiviams.
Padėtį pagerintų patyriminis ugdymas. Net ir geros mokyklos koncepcijoje minima, kad tiriamoji veikla gamtos moksluose yra labai svarbi. Ji leidžia mokiniui geriau įsisavinti jį supančio pasaulio visumą ir susieti teorinius faktus su tuo, kas egzistuoja realybėje. Reikėtų mokiniams suteikti kuo daugiau galimybių mokytis ne tik klausant ir rašant, bet ir atliekant tyrimus. Svarbu turėti mokyklas, kuriose yra laboratorijos, o mokiniai patys gali atlikti eksperimentus. Tokiu būdu atsiranda ne tik žinios, bet ir gebėjimai.
Ar Lietuvos mokyklos pakankamai aprūpintos, kad vaikai galėtų atlikti gamtamokslinius tyrimus?
Gamtos mokslų klasės yra atnaujinamos, tačiau tam reikia laiko ir išteklių. Svarbi pačių mokyklų ir mokytojų iniciatyva, kad atsirastų laboratorijos, o jeigu jų nėra, kad vaikams būtų suteikiama galimybė kur nors išvažiuoti ir atlikti eksperimentus. Kai kurie universitetai teikia papildomo ugdymo galimybes, įleidžia mokinius į laboratorijas, parodo, kas jose vyksta. Pavyzdžiui, VDU Botanikos sodas, į kurį mokiniai gali atvykti.
Pamenu, jog man besimokant fizikos ar chemijos pamokose eksperimentų praktiškai nedarydavome. Tai paliko spragų, bet VDU Gamtos mokslų fakultete atsirado galimybės eksperimentuoti ir pažinau šiuos mokslus visai kitu kampu. Laboratorinė įranga yra tikrai brangi. Tačiau nereikėtų manyti, jog patyriminiam ugdymui būtinos brangios priemonės. Eksperimentus įmanoma atlikti ir įprastomis sąlygomis. Juk gamtos mokslai yra aplink mus. Mokantis botanikos galima išeiti į artimiausią parką ar botanikos sodą, o mokantis chemijos pritaikyti priemones iš namų.
Kuo užsiėmimai VDU botanikos sode skiriasi nuo įprastų gamtos mokslų pamokų mokykloje? Kokio amžiaus vaikai yra dažniausi lankytojai? Kas labiausiai padeda sudominti vaikus gamtos mokslais?
VDU Botanikos sodo užsiėmimuose dalyvauja labai įvairaus amžiaus vaikai, pradedant darželinukais ir baigiant dvyliktos klasės moksleiviais. Didžiausią lankytojų dalį sudaro pradinių klasių moksleiviai, todėl būtent šiai amžiaus grupei siūlome daugiausiai veiklų. Visos mūsų veiklos remiasi patyriminiu ugdymu, t.y. mokiniai jas atlikdami patys gali paliesti, pamatyti, įsipilti, pamatuoti, galbūt ir užuosti. Mes, edukatorės, esame labiau padėjėjos. Remiamės aktyvaus ugdymo metodais: mokiniai dirba grupėse, patys eksperimentuoja ir atranda. Stovėjimo ir aiškinimo prie lentos ar skaidrių rodymo pas mus beveik nėra.
Kas mokinius sudomina? Turbūt tai, kad jie patys gali viską atlikti. Tai smagiausia dalis, dėl kurios pas mus atvykstama. Vaikai čia randa anksčiau nematytų priemonių. Jie žino, kad jas galima paimti, pačiupinėti ir tai nėra kažkas, ką edukatorės trumpam parodo ir paslepia. Sulaukiame atsiliepimų tiek iš mokyklų, tiek iš mokinių, jog jie yra patenkinti gavę progą eksperimentuoti. Patirtis padeda geriau įsisavinti gamtos mokslus. Mokykloms palinkėčiau, kad per pamokas būtų daugiau praktinių užsiėmimų.
Lietuvoje populiariausios vaikų užklasinės veiklos vis dar yra sportas ir muzika. Ar galima pastebėti augantį susidomėjimą gamtos mokslų būreliais?
Susidomėjusių būreliais ar vasaros stovyklomis tikrai yra, ir kas labai džiugina, vaikai atvyksta ne tik iš Kauno. Nors muzika ir sportas populiaresni už gamtos mokslus, tačiau reikia atsižvelgti ir į vaiko interesus. Nėra prasmės jo versti lankyti gamtamokslinio būrelio, jei jis turi daugiau gabumų kitose srityse. Džiaugiamės, kad vaikai, su kuriais dirbame, jau yra daug ką išbandę ir pas mus atradę tai, kas juos tikrai džiugina. Nors jų ne tiek daug kaip kitur, bet svarbiausia, kad šie vaikai nuoširdžiai domisi gamtos mokslais, noriai atlieka užduotis, mokosi ir išmoksta. Žiūrint iš edukologijos pusės, auga nauja mokytojų karta, kuri galės daug prisidėti prie gamtamokslinio ugdymo. Taikant anksčiau minėtus naujus metodus bendromis jėgomis, tikiu, pagerinsime ir mokinių gamtos mokslų žinių lygį.
Kaip jūsų edukacines veiklas pakeitė įvestas karantinas?
Negalėdami vaikų priimti gyvai, ieškojome išeities, kaip kitaip pasiekti mokinius. Atsirado mintis kurti 10-15 minučių trukmės edukacinius filmukus. Kadangi Botanikos sodas didelis, jame galima filmuoti labai įvairius objektus, todėl idėjų filmams netrūksta. Vaizdo įrašuose aš pasakoju apie tam tikrą teminį objektą, o vaikai turi atlikti užduotis, susijusias su tuo, ką išgirdo. Manau, kad filmukai yra tinkama veikos forma karantino metu. Aišku, lengviausia vaikams tiesiog nusiųsti užduotis ir paprašyti jas atlikti. Tačiau, kai jie mato vaizdo medžiagą, kurioje kalba pažįstama mokytoja, atlieka bandymus ar eksperimentus, tuomet yra gerokai lengviau mokytis ir suprasti naują medžiagą. Smagu, kad net penktadienį vėlai vakare gaunu laiškų iš mokinių su atliktomis užduotimis ir komentarais, jog jie laukia kitos savaitės užduočių.
Kaip keičiasi vaikų pažintis su gamta? Juk ne visi turi progų pažinti gyvūnus, paukščius, medžius ir kitus augalus savo kasdieninėje aplinkoje?
Visuomenė vis labiau modernėja ir dauguma vaikų jau neturi galimybių išvažiuoti vasarai į kaimą pas senelius. Nors jaučiamas pirminių žinių apie gamtą sumažėjimas, tai priklauso nuo šeimos. Jeigu tėvai laisvalaikį įsivaizduoja tik kaip kino teatrus, kavines ar restoranus, tai vaikai nuo gamtos atitrūksta. Tačiau net ir neturint kaimo galima savaitgaliais išvažiuoti į gamtą ar mišką, pasivaikščioti ir ten atrasti gamtos mokslus. Pastebim, kad vaikai daug ko neatpažįsta, pavyzdžiui, kartą vienas vaikas pamatė ožką ir sakė, jog ten yra karvė. Kai vaikai neturi tokių pagrindų iš vaikystės, mokymasis šiek tiek sudėtingesnis. Iš kitos pusės, tuomet jiems viskas yra įdomu, nes nauja ir nepatirta. Pati buvau asfalto vaikas, tačiau pasinėriau į gamtos mokslus, nes tai buvo kažkas neatrasto. Nesvarbu, kad praleidžiam mažiau laiko kaime ir gamtoje, jei vaikas nori ir domisi, jis atras save šioje srityje.
Ar vis labiau aktualėjančios klimato kaitos, aplinkosaugos idėjos keičia tai, kaip mokome vaikus apie gamtą ir juos supantį pasaulį? Ar galima pastebėti jų susidomėjimą šiomis problemomis?
Klimato kaita ir aplinkosauga įtraukiama į mokyklų programas, todėl dažnai sulaukiame užklausų apie edukaciją būtent šiomis temomis. Pastebime, jog vaikai atvyksta jau su tam tikru žinių bagažu. Jie išmano apie rūšiavimą, nes dalis šeimų rūšiuoja atliekas. Taip pat jie žino apie aplinkos taršą ir tai, kad tam tikros šiukšlės labai ilgai nesuyra. Smagu matyti, kad jie ne tik apie tai žino, bet jiems ir rūpi. Auganti karta dar labiau negu mūsiškė gręšis į ekologiją ir rūpinsis gamta. Jie supranta, kad esame gamtos dalis. Labai svarbu, jog jie taip pat suvoktų, kad mes galime daryti įtaką, galime arba padėti, arba kenkti.
Kas jus asmeniškai paskatino rinktis mokytojos kelią? Kokios patirtys labiausiai įkvepia dirbant su vaikais?
Esu žmogus, kuris mokykloje niekada negalvojo, kad bus mokytoja. Kadangi studijavau biologiją, net ir universiteto laikais negalvojau, kad tapsiu mokytoja. Pokytis, kada suvokiau, jog man patinka mokyti, įvyko „Erasmus+“ mainų metu. Tuomet atlikinėjau praktiką Čekijoje ir taip pat buvau savanore lietuvių mokyklėlėje. Dirbau mokytojos padėjėja lietuvių bendruomenėje ir supratau, kad mėgstu būti su vaikais, man patinka jiems pasakoti ir kartu atlikti įvairias užduotis. Vėliau šis kelias organiškai tęsėsi ir ėmiau papildomai studijuoti pedagogiką.
Dirbdamas pedagogu jauti, jog kažko suteiki vaikams, gali juos įkvėpti ir paskatinti rinktis tam tikrą kelią. Smagu, kai kalbiesi su vaikais ir po kokio pusmečio jie atsimena tai, ką jau spėjai pamiršti, pavyzdžiui: „Žiūrėkit, mokytoja, čia tas vabzdys, apie kurį kalbėjome“. Tuomet ir suvokiu, jog jie klauso, jiems įdomu. Motyvuoja, kai vaikai šypsosi, džiaugiasi bei per atostogas pasiilgsta. Bendraujant su vaikais supranti, kad mokaisi iš jų arba kartu su jais. Šioje specialybėje nuolatos augi ir dėl to ji man ypač brangi.
Kiekvienam palinkėčiau pabūti švietėjais, išbandyti save neformaliame ar formaliame švietime. Svarbiausia nepamiršti, kad ši specialybė gali pakeisti pasaulį. Kokie žmonės užaugs ir kas bus šiame pasaulyje labai priklauso nuo pedagogų.
Rašyti komentarą