Alastair Rampell, prestižinio Harvardo universiteto absolventas, puikiai kalbantis rusiškai 22 metų jaunuolis, į Lietuvą atvyko su specialia misija. Jis turi surinkti naujausią informaciją visoje Amerikoje populiariam kelionių vadovui "Let's go", kurio pagrindiniai skaitytojai - paprasti amerikiečiai, išsiruošę į kelionę po Baltijos šalis.
Per du su pusė mėnesio jaunuolis turi apkeliauti tris Baltijos valstybes bei Kaliningrado sritį, surinkti informaciją apie pigius viešbučius, populiarius restoranus, įdomiausius metų renginius. Žvilgtelėjau į "Let's go" 2001 metų gido skirsnį apie Klaipėdą ir truputį nustebau. Jame puikavosi trijų amerikiečiams siūlomų restoranų pavadinimai - "Lūja", "Ferdinandas", "Būrų užeiga". Naktinių klubų sąraše radau "Kurpius", "Paradoksą" ir "Skandalą". Iš metinių renginių buvo paminėtas tik Džiazo festivalis. Apsidžiaugiau, kad 2002 metų leidinyje įtraukta ir mūsų Jūros šventė. Skyrelyje apie Klaipėdos istoriją perskaičiau, kad Klaipėdos kraštas priklausė ne tik vokiečiams bei švedams, bet ir lenkams! Supratau, kad mano pašnekovo laukia nemažas darbas tikslinant informaciją.
Kaip sekasi rinkti informaciją apie Klaipėdą?
- Geriau nei Vilniuje. Sostinėje užeini į barą ar restoraną pasiklausti apie kainas ar darbo valandas, tai darbuotojai labai nepatenkinti. Jų pagrindinė nuostata - atėjai į barą gerti, o ne klausinėti. Klaipėdoje su tokiomis problemomis nesusidūriau. Aš turiu surinkti pačią naujausią informaciją ir ji turi būti tiksli. Mūsų skaitytojai - paprasti žmonės, iš anksto planuojantys savo biudžetą, tad kainos - svarbus dalykas. Dėl tos pačios priežasties mūsų kelionių vadove nededame informacijos apie tokius viešbučius kaip "Radisson" ar "Europa".
Kaip jums asmeniškai patinka Lietuva ir Klaipėda?
- Prieš atvykdamas skaičiau daug knygų apie Lietuvos istoriją, kalbėjausi su žmonėmis, kurie čia buvo, tačiau nežinojau, ko tikėtis. Dabar galiu pasakyti - man čia labai patinka. Lietuvos miestai mane labai nustebino. Jie daug modernesni, nei mes įsivaizduojame, ypač pagrindinės gatvės. Vilniaus senamiestis atrodo toks nedidelis, bet ten tikrai yra kas veikti. Laisvės alėjoje Kaune pasijutau lyg Romoje. Ta gatvė, vedanti į soborą, - tikrai įspūdinga. Ir nors soboro dažai atsilupinėję, jis vis tiek tarsi vainikuoja miestą. Klaipėda, nors ir mažesnė už Kauną, bet daro daug didesnio miesto įspūdį. Ir koks įspūdingas uostas! Mane tiesiog pritrenkė jo vaizdas iš Smiltynės pusės. Klaipėdos didelis pranašumas yra tas, kad tai jis prie vandens. Ir Danė labai jį puošia. Man patiko vaikščioti upės pakrantėmis. Ir Skulptūrų parkas labai patiko. Gerai, kad jis lengvai pasiekiamas. Apsilankiau ir Kuršių nerijoje. Neįsivaizduojamai didelis skirtumas tarp jos rusiškos ir lietuviškos dalių. Kaliningrado pusėje kopose gerai tuo, kad ten nesutiksi nė vieno žmogaus, bet civilizaciją gali surasti tik Neringoje.
Ar jau apsilankėte kuriame nors iš jūsų kelionių vadove nepaminėtų restoranų?
Lankiausi "Memelyje". Man labai patiko verdamo alaus kvapas. Tai ypatinga vieta, tokios nėra nei Vilniuje, nei Kaune, tad tikrai paminėsime mūsų gide.
Klaipėdoje galima ir paskraidyti
Bill Buyan iš Džordžijos pirmą kartą į Lietuvą atvyko 1993 metais. Tada mūsų šalis jam pasirodė įdomi verslui plėtoti. Prieš atvykdamas į mūsų šalį, jis nežinojo, ko iš jos tikėtis. Manė, jog Lietuva turi būti panaši į Vokietiją. Amerikietis, komercinis pilotas iš profesijos, pardavinėjo Lietuvoje nedidelius lėktuvus ir automobilius. Nuo tada Bilas kartą per metus būtinai apsilanko Lietuvoje.
Kokį įspūdį Jums palieka Klaipėda?
- Klaipėda man atrodo kaip nedidelis miestas, kuris turi visas didmiesčio teikiamas pramogas. Aš čia jaučiuosi kaip namuose, Amerikoje. Ir galiu savo laisvalaikį leisti ne blogiau nei Džordžijoje. Ir boulingas yra, puikūs paplūdimiai, nuostabus naktinis gyvenimas. Klaipėda man - tikra linksmybių sostinė. Labiausiai patinka "Kurpiai". Čia visada gyva muzika ir šokiai. Būtent gyvos muzikos ir nėra miestelyje, kuriame gyvenu. Net ir paskraidyti Klaipėdoje galėjau. Mano sena svajonė buvo pilotuoti rusišką lėktuvą. Sužinojau, kad už 100 dolerių galėsiu valandą skraidyti iš Klaipėdos oro uosto AN2 lėktuvu. Man tai buvo tikra egzotika. Žinoma, teko skristi kartu su lietuvių pilotu, nes užrašai visi buvo rusų kalba. Bet tai buvo tikras skraidymas! Mūsų lėktuvai daug modernesni, juose neprisieina tiek dirbti kiek rusiškuose. Bet buvo tikrai smagu.
Ar Lietuva savo gyvenimo standartais Jums labai skiriasi nuo Amerikos?
- Man atrodo, kad gyvenimo kokybė Amerikoje ir Lietuvoje vienoda. Dabar, kai dolerio kursas taip nukritęs, man Lietuvoje tikrai brangu. Lietuvai trūksta tik gero oro ir šiltesnio klimato, o kai kurie dalykai - net geresni nei Amerikoje. Pavyzdžiui, maistas. Jis čia tiesiog nuostabus. Kiekvieną kartą Lietuvoje priaugu po 5 kilogramus. Klaipėdoje man ypač patinka "Boogy Woogy", "Metų laikai", "Šikšnosparnio lizdas". Džiaugiuosi, kad Klaipėdoje taip gerbiamas džiazas. Jūs pasirodo ne tik džiazo klubą, bet ir Džiazo festivalį turite. Ir Jūros šventė labai gerą įspūdį palieka. Pernai joje lankiausi. Nepakartojamas buvo Kairio skrydis, atidarant šampano butelį. Taip pat pasaulio virtuvės buvo geras sumanymas.
O ką galėtumėte pasakyti apie lietuvius?
- Lietuviai turi didžiuotis, kad tiek daug sugebėjo nuveikti per praėjusius dešimt metų. Labai pasikeitė infrastruktūra, paslaugų teikimas ir gyvenimo kokybė. Taip pat norėčiau padėkoti lietuviams už jų paramą JAV Vyriausybei kovojant su terorizmu. Šiaip lietuviai yra draugiški ir linkę padėti. O jūsų moterys labai egzotiškos. Jos patrauklios, natūralios, sąžiningos, romantiškos ir ištikimos. Jos skiriasi nuo amerikiečių. Lietuvaitės lieknos ir aukštos, labai išsilavinusios ir atviros nuotykiams. Amerikietės visko bijo. Jeigu joms pasiūlyčiau paskraidyti, tai pirmiausia jos pagalvotų, kad tai nesaugu. O lietuvaitės visai nesibaido pavojų ir naujų įspūdžių. Lietuvoje suradau ir savo gyvenimo moterį. Užėjau kartą į Turizmo centrą Klaipėdoje ir tiesiog nustėrau. Jo vadovė buvo tokia graži ir paslaugi. Jos paveikslas mane persekiojo ir Amerikoje. Nutariau jai parašyti elektroninį laišką, bet šis nenuėjo. Tada ėmiausi primityvesnių priemonių - laišką parašiau ranka ir nusiunčiau keletą nuotraukų. Ji man atsakė. Pradėjome susirašinėti. Tada vėl atvažiavau į Klaipėdą. Mūsų santykiai darėsi vis artimesni. Ir štai po kelių dienų turi gimti mano sūnus. Tai irgi savotiškas kultūrų suartėjimo rezultatas.
Rašyti komentarą