Japonijos tragedija priminė košmarą Kurilų salose

Pranašauta nelaimė vėlavo

Šumšu saloje dislokuoti Tarybų Sąjungos kariniai daliniai gavo žinią iš Maskvos, kad 1952 metų gruodžio 6 — ąją 16 valandą sala gali būti užlieta vandeniu. Ir jokio pažado išgelbėti karius. Netrukus — nurodymas patiems gelbėtis. Nuspręsta ręsti plaustus.

Tačiau skelbtu laiku pranašauta nelaimė neįvyko, o pavėlavo maždaug dvylika valandų.

22 metų kareivis A. Šutkus, Žagarės krašto jaunuolis, buvo sargybinių išvedžiotojas. Po atlikto pakeitimo 4 valandą nakties grįžo į savo palapinę.

„Miegoti neturėjau teisės, bet užspaudė paryčių snūdė, todėl kniūbsčias padėjau galvą ant savo gulto, — mena A. Šutkus. — Ir sapnuoju, kad važiuoju namo į Lietuvą, o traukinio ratai dungsi per geležinkelio bėgių sudūrimus. O iš tikrųjų — tai visa palapinė dunksėjo“.

Kai kareivis pramerkė akis, pirmiausia pamatė virstančią maždaug pusšimčio automatų piramidę — joje buvo laikomi ginklai. Pirmiausia savąjį pagal numerį derėjo surasti kiekvienam savo ginklą, nes iš miegų prikelti kareiviai manė — puola priešas.

Baimę didino iš visų pusių sklindantis žmonių šauksmai, spiegesys. Dalinys buvo dislokuotas kalno aukštumoje, tad bandė įžiūrėti kas dedasi žemiau. Trukdė tamsa ir krentantys kumščio didumo sniego gabalai.

Cunamio bangos suniokojo

Apačioje, kur buvo įsikūrę žuvies konservų fabrikas ir artilerijos daliniai, įtartinai — vien juoda spalva. Tik vėliau suprato, kad ne japonai įsiveržė, o užliejo pirmoji cunami banga, ir juodavo vanduo.

Kalnuose raudonavo ugnikalniai, be sustojimo dunksėjo žemė, tad abejonių nebeliko — žemės drebėjimas.

Su tamsa pasitraukė ir vanduo. Praaušus kalno papėdėje buvo matyti žemė, bet jau be ten stovėjusių sunkiųjų patrankų. Nebebuvo nė tankų. Gelžbetoninio fabriko vietoje belikusios kelios suraitytos kolonos. Iš didžiulio krovininio laivo, stovėjusio netoli uosto, po smūgio į uolas liko nuolaužos. Ir karinis laivas buvo taip pat sudaužytas, kai vėliau atplaukė gelbėti žmonių.

Baisiausias vaizdas — krūvos negyvų žmonių. Jų kūnus neštuvais gabenti į aukštumą turėjo likę gyvi kariai.

„Tai buvo tikras košmaras — lavonų veidai neatpažįstami, likę be galūnių ar kitaip sumaitoti, — mena A. Šutkus. — Tai nežiūrėdami vertėme į neštuvus“.

Netrukus per garsiakalbius nuaidėjo įsakymas skubiai trauktis įkalnėn, nes ateina nauja banga.

Jai pasitraukus - vėl prie sumaitotų kūnų.

„Per keturias patirto košmaro paras tokių užliejimų buvo gal kokia dešimtis, — suskaičiavo tų įvykių dalyvis. — Ir kiekvienąkart vis pasiruošdavai mirti. Atrodė, kad kito kelio nebėra“.

Gelbėjosi žudydami

Į vandenyno glėbį pateko ir spirito sandėlis. Jų atsargos buvo didžiulės, nes Šumšų saloje dislokuotiems ne mažiau kaip dešimčiai tūkstančių kareivių kasryt buvo duodama išgerti po penkiasdešimt gramų spirito.

Į vandenyną nuplautos statinaitės neskendo, ir jų vis atnešdavo sugrįžtančios bangos. Kareiviai sugriebdavo, peršaudavo ir prisileisdavo į katiliukus.

„Girti ir šaudėsi tarpusavyje, karininkų nebeklausė, — baisėjosi A. Šutkus. — Antrąją nelaimės dieną per garsiakalbius pranešė apie mirties bausmę, jei nevykdai nors menkiausio karininko įsakymo. Ir šaudė“.

Nuplauti į jūrą žmonės ropštėsi ant plaustų, visi netilpdavo.

„O tada prasidėdavo grumtynės ir net žudynės: kas ką.“ , — sakė A. Šutkus.

Akmeniškis matė kareivėlį, kuris išsilaikė, apsikabinęs rąstą. Jį bangos nešė tolyn į vandenyną, o kitos vėl sugrąžino į salą ir bloškė į uolas — žmogus nepasileido. Jis buvo praradęs sąmonę, kai kareiviai surado, atgaivino.

Įsakymą reikėjo vykdyti

Ketvirtą parą prie salos priartėjo laivas gelbėti gyvųjų, bet A. Šutkui su keliais kareiviais buvo nurodyta surasti seifą toje vietoje, kur buvo dislokuotas jų dalinys. Ta vieta — už septynių kilometrų.

Kelyje sutiko grupes kareivių. Sėdi, verkia — nežino, kad atsiųstas laivas.

Seifo nerado. Vandenynas nusinešė. Susėdo tartis, visiems byra ašaros: nežino, kas laukia dėl neįvykdyto įsakymo.

Grįžo į pakrantę, o laivas, jau surinkęs kareivius, stovėjo toli vandenyne, iš ten nematyt kelių grįžusių karių.

„Tai buvo pats apmaudžiausias momentas — iš gyvų likusių kelių tūkstančių mūsų kelių nepaėmė“, — mena ponas Antanas.

Susėdę vyrai iš nevilties užtraukė kareivišką dainą. Vėliau sumąstė sukrauti milžinišką laužą. Kai užkūrė, atrodė — lyg gaisras.

Pastebėjo. Atplaukė mažas laivelis, surinko. Su visais laimingaisiais nuplukdė į Kamčiatką. Čia dar dviems metams tarnauti.

„Pasiūlė lengvatą — kur nori, stok mokytis. Kad ir į karininkų mokyklą. O ką aš — paprastas žmogus, sakau: vairuotoju. Išsiuntė į autodalinį. Taip ir vėliau gyvenime vairuotoju dirbau“, — pasakojo A. Šutkus.

Gelbėjo tikėjimas

„Iš pradžių maniau, kad išeisiu iš proto. Bet matyt žmogus gali priprasti. Kai pakėlėme pirmuosius išgyvenimus, vėl galvojome, kaip ištverti. Būdami keli lietuviai stengėmės draugėn laikytis, nusprendėme neliesti spirito, nesusidėti su jį geriančiais“, — prismena Antanas.

Dabar jam atrodo, kad labiausiai jį gelbėjo tikėjimas į Dievą. Su taip pat giliai tikinčiu savo kraštiečiu Skiriumi jiedu nusprendė: kaip duos Dievas, taip ir bus.

Abu bičiuliai prie krūtinės, marškinių vidinėje pusėje nešiojo įsegamą šventą paveikslėlį. Jėzaus širdies atvaizdą įdavė į kariuomenę išlydėdama mama, apsiuvusi polietileno plėvele. Teko visąlaik slėpti nuo kitų galinčių pasijuokti kareivių, pasirengusių išsityčioti karininkų, saugoti nuo atsitiktinumų. Tas paveikslėlis globojo visus ketverius metus.

Pirmosiomis siaubo akimirkomis kareivis ir įžadą buvo davęs: jei gyvas grįš į Lietuvą, tai eis prie Aušros vartų. Ir pirmiausia juos susirado, kai traukinys iš Maskvos parvežė Vilnių. Vyko šv. mišios, bažnyčia pilnutėlė žmonių. Jie nustebę žiūrėjo į kareivį: tokie į bažnyčias neidavo.

Supranta japonų išgyvenimus

„Dabar, kai prabėgo tokia daugybė metų, aš lyg nebesuprantu, kaip galėjau išlikti gyvas, — sakė A. Šutkus. — Atrodo kažkokia keistenybė. Kai per televiziją matau taip pat kalbančius šiandien nuo cunami išsigelbėjusius japonus, aš jų būseną puikiai suprantu“.

Ar mūsų žmonėms įmanoma suvokti japonų situaciją — svarstome su A. Šutkumi. O jis vėl įsileidžia į savo būseną: „Kuo praeina vis daugiau metų, tuo vis dažniau pagalvoju — įvyko stebuklas. Pagalvoju — ar iš tikrųjų aš tai patyriau, o gal blūdiju, gal sapnavau. Atrodo lyg nebetikėčiau pats savimi“.

Grįžus į Lietuvą vėl reikėjo mokytis gyventi. „Kelerius metus buvau lyg sužvėrėjęs, o gal nukvašėjęs. Nebesiskaičiau nė su žmonėmis. Dabar suvokiu, kaip žiaurūs dalykai paveikia nervus“.

Prisimena, kad jam nuo pat mažumės buvo lemta pajusti mirties alsavimą:

„Pas ūkininką netoli Žagarės tarnavau piemeniu, kai patekau į fronto liniją, kuria staiga tapo ūkininkų pievos. Matau, vokiečiai traukiasi nuo atbėgančių rusų. Ir aš, keturiolikmetis, rusiškai nemoku, negaliu prašyti, kad nenušautų — užtat parkrentu ant kelių prieš juos. Vienas prabėgantis stabtelėjo, paglostė galvą. Netrukus į kontraataką pakilo vokiečiai. . Įvirtau į duobę, o ten rusų kareivėlis, mato, kad vaikas — nepuolė. Po kelių akimirkų praeinantis vokiečių kareivis paleidžia automato seriją, suvarpo šalia tūnojusį rusą, o aš — vėl ant kelių, verkiu. Nenušovė.“

Paslaptinga praeitis

Apie įvykius Šumšu saloje iš ten ištrūkusiems kareiviams buvo nurodyta nekalbėti. Tad ir A. Šutkus tylėjo dešimtmečius. Tik pastaraisiais metais tapo atviresnis.

Ir apskritai mažai yra viešos informacijos apie Šumšu, kur Kurilų salas ėmusi valdyti Sovietų Sąjunga buvo sutelkusi kariuomenės dalinius, kurie turėjo atremti galimą Joponijos puolimą.

Ponas Antanas prisimena, kad Šumšu saloje veikė Japonų partizanai, besislapstantys salos pakrančių urvuose. Kareiviai nuo kalno prie vandenyno nusileisdavo didesniais būriais. Neretai dingdavo pavieniai kareiviai, ir niekas nerasdavo jų kūnų. Cunamio bangos pirmiausia ir užtvindė partizanų slėptuves, tad ir ten neliko gyvųjų.

Šumšu sala

• Šumšu yra šiauriausia Kurilų salų grupės sala, esanti Ochotsko jūroje. Salos ilgis - 28 kilometrai, plotis - 15 kilometrų, plotas 388 kvadratiniai kilometrai. Priklauso Rusijos Federacijos Sachalino apskričiai.
• Salos pavadinimas kildinamas iš japonų protėvių ainu kalbos žodžių „gera sala“.
• XXI amžiaus pradžioje nuolatinių gyventojų saloje nėra, sezoniškai gyvena apie 100 žmonių.
• Iki šiol saloje matyti 1945 metų mūšių žymės, sala išdaužyta bombų.
• Japonų kariai saloje kapituliavo 1945 m. rugpjūčio 23 dieną. Kova dėl šios salos - viena iš paskutiniųjų Antrajame pasauliniame kare. Sala Sovietų Sąjungos aneksuota 1946 metais, oficialiai japonai teises į ją prarado 1951 metais, po San Francisko taikos sutarties.